Po šešerių metų pertraukos į pirmo diviziono B grupę šoktelėję lietuviai Blede (Slovėnija) neatrodė kaip duris netyčia supainioję prašalaičiai.
Tik lyderėms Norvegijai ir Lenkijai nereikėjo deginti nervų ląstelių iki paskutinių minučių grumiantis su Lietuvos komanda – slovėnams, italams ir ukrainiečiams ji nusileido minimaliu skirtumu.
Per savaitę Blede M. Kiero auklėtiniai žaidė du pratęsimus ir vieną baudinių seriją. Pastaroji ir vainikavo lietuvių pasirodymą – tik ne taip, kaip geidė trenerių štabas bei žaidėjai.
Penktadienį Ukrainai pralaimėta 1:2, nors, kaip įsitikinęs M. Kieras, kur kas daugiau galimybių švęsti pergalę turėjo lietuviai. Nepaisant to, kad paskutiniame ture jie vertėsi be traumuoto puolėjo Luko Žukausko ir anksčiau turėjusio išvykti gynėjo Arvido Domeikos, kurio trūko dar labiau.
Lietuvos sąskaitoje liko du taškai – vienu per mažai, kad rinktinė pirmą kartą vos pabėgusi iš sau labiau įprasto antro diviziono neiškristų atgal į jį.
2008-aisiais Lietuvos jaunimo nacionalinė komanda pirmame divizione taip pat surinko du taškus. Bet jos įvarčių santykis tuomet buvo 8:39. Šįkart jis – 7:16.
2011-aisiais, kai lietuviai šiame lygmenyje lankėsi paskutinį kartą, jie nepelnė nė taško (įvarčiai – 10:35).
Tad šeštoji vieta, kuri bendroje pasaulio čempionato varžybų skalėje reiškia 22-ą poziciją, šįsyk turi ir optimizmo priemaišų.
„Iki to, apie ką svajojau važiuodamas į Slovėniją, trūko vieno įvarčio“, – teigė M. Kieras.
– Ką pasakėte auklėtiniams rūbinėje po rungtynių? – DELFI paklausė Lietuvos jaunimo rinktinės trenerio
– Sakiau, kad nenuleistų galvų, nes viską padarė teisingai. Ko prašėme, tą vaikinai ir vykdė. Sužaidėme labai gerą pirmą kėlinį, labai gaila, kad nepavyko įmušti. Pagal progas, kėlinys turėjo baigtis rezultatu 2:0 ar 3:0.
– Pirmame kėlinyje lietuviai atliko 11 smūgių, o ukrainiečiai – tik 2. Bet paskui jie atkuto. Kas pasikeitė?
– Tik tai, kad mums, turint sudėtyje keturis gynėjus, buvo labai sunku pasikeisti. Vaikinai užsibūdavo aikštėje daugiau nei minutę ar pusantros, todėl ukrainiečiai įgavo pranašumų. Bet trečiame kėlinyje situacija vėl pasikeitė. Mano galva, turėjome daugiau šansų. O apie teisėją išvis sunku ką nors pasakyti, sunku paaiškinti, kodėl jis neskiria pražangos, kai žaidėjas „nukertamas“.
– Pratęsimo pabaigoje Patrikas Misiukas gavo nuo varžovo lazda per čiurnas ir griuvo, bet švilpukas tylėjo. Jūsų nuomone, tai buvo pražanga?
– Šimtaprocentinė. Visi tai matė, labai keista, kodėl ukrainietis nebuvo pašalintas. Aišku, pratęsime teisėjai vengia kištis į žaidimą, bet jei yra akivaizdi pražanga, ją reikia fiksuoti bet kuriuo momentu.
– Komanda buvo pasiruošusi baudinių serijai?
– Galvojome, kad esame pasiruošę. Gaila, mums nepavyko įmušti, o dar ukrainiečiai pirmą baudinį realizavo... Sakyčiau, sužibėjo jų vartininkas (Bogdanas Djačenka – DELFI), mano manymu, jis buvo vienas geriausių šiame čempionate.
Bet aš labai tikėjausi, kad baudinių neprireiks. Maniau, kad žaidžiant trys prieš tris esame geresnė komanda ir išspręsime visus reikalus pratęsime. Turėjome laimėti arba jo metu, arba dar anksčiau, įmušę pirmame kėlinyje. Mano akimis, mūsų sukurtos progos ir ukrainiečių šansai skyrėsi kaip diena ir naktis.
– Apibendrinant visą turnyrą, ar lietuviai jau pajėgūs žaisti tokiame lygyje?
– Sakiau ir vaikinams po rungtynių – gaila tik dėl to, kad leidžiamės ten, kur nebeturėtume būti. Su visais varžovais čia žaidėme kaip lygūs su lygiais, tik kelios komandos šiek tiek lenkė meistriškumu. Bet ir joms nepasidavėme, su visais kovėmės. Manau, patiems vaikinams buvo įdomu čia žaisti.
Ukrainiečių treneris, po mačo spausdamas ranką, pasakė: Dievas šiandien buvo mūsų pusėje. Taip pat buvo ir rungtynėse su italais, o juk šios dvi dvikovos mums buvo pačios svarbiausios. Deja, sėkmės trūko.
– Kas nustebino ir kas nuvylė iš komandos žaidėjų?
– Atsiskleidė gynėjas Paulius Rumševičius, kuriam galėjau skirti daug minučių. Ir kiti pagrindiniai gynėjai nusipelno gero žodžio, nes per visą turnyrą gavo labai didelį krūvį. O iš puolėjų norėjosi daugiau.
Markas Kaleinikovas davė, kiek galėjo, bet visą čempionatą atrodė tarsi pavargęs. Ir atskrido paskutinis, ir išskrenda vienas pirmųjų, nes šeštadienį jau žais už klubą. Daugiau tikėjausi iš Dominyko Bogdziulio, pagal savo galimybes, jis turėjo sužaisti geriau. P. Misiukas atidavė daug jėgų, bet norėjosi, kad ir jis įmuštų vieną kitą įvartį. Užtat nustebino Dino Mukovozas – galbūt ūgiu ir fiziniais duomenimis jis nusileidžia kitiems, bet noro ir kovingumo visi gali pavydėti. Dar norėčiau pagirti ketvirtą penketą. Net tokiame lygyje jo nebuvo baisu leisti į aikštę, nes ir apsigindavo, ir atakuodavo.
– Kuomet po balandį Kaune vyksiančio pasaulio čempionato IB grupės turnyro su vyrų rinktine atsisveikinsite jūs ir kiti veteranai, gynėjų grandyje atsivers didelės spragos. O papildymo, atrodo, bus ne per daugiausiai. Suaugusiųjų komandai nusimato problemos gynyboje?
– Kad mes tų problemų turime jau gal dešimt ar penkiolika metų. Visos šalys, kurios neturi krūvos žaidėjų, susiduria su panašiais rūpesčiais. Visi ledo ritulyje nori būti puolėjais, o ne gynėjais, nieko čia nepadarysi. Skirtumas tas, kad jei, tarkime, italai vaikų ir jaunimo amžiaus grupėje turi apie 4 tūkstančius žaidėjų, mes turime 800-900. Atitinkamai ir pasirinkimas skiriasi. Todėl mes, treneriai, visada palaikome gynėjus, stengiamės juos apdovanoti ir pagirti už kiekvieną gerai atliktą darbą.
– Kalbant apie jaunimo rinktinės ateitį, esate tikras, kad po dvejų metų ji vėl bus šioje grupėje?
– Tikėtina, kad taip. Dabartinę rinktinę kitais metais paliks keturi žaidėjai, o visi likę turės laiko paaugti, pasitempti, patobulėti. Prisidės dar vienas kitas talentingas jaunuolis, komanda bus pakankamai pajėgi, kad antrame divizione vėl laimėtų auksą.
– Jums pačiam debiutas vyriausiojo trenerio poste buvo sunkesnis nei galvojote?
– Ne, panašiai ir tikėjausi. Iki to, apie ką svajojau važiuodamas į Slovėniją, trūko vieno įvarčio. Smagu, kad buvome arti tikslo, pritrūko tik sėkmės.
