Treti likę lietuviai džiūgavo laimėję ir bronzą – 11 žaidėjų netekusi rinktinė į čempionatą vyko su tikslu išsaugoti vietą divizione.
Apie rinktinės savaitę Kroatijoje, staigmenas ir nematomus užkulisius pasakoja portalas hockey.lt.
Tikslas. Prieš čempionatą Lietuvoje netrūko skeptiškų nuomonių apie rinktinės pajėgumą ir jos galimybes kautis čempionate dėl išlikimo IB divizione. Prieš pasaulio čempionatą paaiškėjo, jog su rinktine į Kroatiją nevyks kontraktą su NHL San Chosės „Sharks“ klubu pasirašęs pagrindinis pastarųjų metų rinktinės vartų sargas Mantas Armalis, traumų persekiojamas Turku TPS (Suomija) puolėjas Tadas Kumeliauskas, dar keletas itin pajėgių žaidėjų, kurie galėjo sustiprinti puolimo grandį.
Gynėjų gretose taip pat vyravo skersvėjai – Domanto Čypo nepaleido klubas iš NAHL lygos (JAV), Kanadoje žaidžiantis perspektyvus 18-metis Edgaras Protčenka patyrė traumą. Rinktinė buvo priversta kviestis Jevgenijų Čiugajų, Kauno „Baltų ainių“ klubo gynėją iš Lietuvos čempionato. Tad tikslas, neiškristi iš diviziono, buvo suprantamas kaip sudėtinga užduotis jaunai rinktinei.
Pasiruošimas. Čempionatui buvo ruošiamasi itin atsakingai. Porą savaičių trukusi stovykla kainavo milžiniškus Lietuvos ledo rituliui pinigus, tačiau jie atsipirko. Tokių emocijų, kokias sukėlė rinktinės pasirodymas Kroatijoje, nepakeis jokie pinigai.
Komanda. Čempionate dauguma žaidėjų pažymėjo, jog ši komanda kažkuo unikali. Naujai buriamas kolektyvas turėjo ir patyrusių žaidėjų, ir 18-mečių. Kaip ir dera naujai buriamam kolektyvui, pralaimėjimas 0:8 britams buvo šio sunkaus laikotarpio pasekmė, kai komanda subyrėjo iš vidaus. Kaip ir dera tikram bendraminčių kolektyvui ir draugiškai rinktinei, ji sugebėjo atsitiesti ir po tokio neįtikėtinai skaudaus smūgio, kai su žemėmis buvo sumaišytas pasitikėjimas savo jėgomis. Internete jau pasigirdo pasiūlymų rinktinę nominuoti metų komanda.
„Jaunasis Armalis“. Taip Berndas Haake, komandos vyriausiasis treneris vadino vartininką Artūrą Pavliukovą. Jau pirmame pasaulio čempionate 19-metis vartininkas nustebino visus, ko gero, ir patį save. Brandžiai žaidęs U-20 rinktinės vartininkas iškart sulaukė malonios pravardės ir kvietimų į užsienio klubus. Čempionate nežaidus M. Armaliui, A. Pavliukovas buvo tvirta siena už komandos nugaros ir išvengė rimtų klaidų.
Kingstonas. Buvęs Kanados ledo ritulio rinktinės treneris Georgas Kingstonas buvo ta slapta korta, kurią kiekvieną kartą traukdavo Lietuvos rinktinės štabas. Strategas prieš kiekvienas rungtynes paruošdavo tokias varžovų analizes, kad likę treneriai po susirinkimo nesigėdydavo išsitraukti telefonus ir nusifotografuoti „maestro“ pateiktą informaciją stende.
Kanadietis taip sumaniai valdė komandą psichologiškai, kad net ir sunkiai kažkuo sudominamas jaunimas trenerio klausydavosi išsižiojęs tiesiogine prasme. Po pirmos pergalės prieš estus pagyręs už pergalę ir suminėjęs visą eilę neigiamų dalykų treneris išėjo vidury susirinkimo kaip reikiant trinktelėjęs durimis – suprask, nieko jūs dar nenuveikėte ir vis tiek žaidžiate prastai.
Lietuviai. Po šalto britiško dušo komanda buvo sugniuždyta. Tą jautė ir trenerių štabas, priėmęs neeilinį sprendimą. Laisvą dieną komanda pramogavo mieste penketukais varžydamasi, kas padarys gražesnę nuotrauką ar nufilmuos įdomesnį interviu su vietos gyventojais apie čempionatą. Žaidėjai netgi varžėsi „Trijų milijonų“ dainavimo rungtyje. Tądien treneriai nusprendė, jog komandai jie jau davė ką gali ir nebeturi ką pridurti. Tad vakaro susirinkime dalyvavo tik lietuviai, kurie tarpusavyje kalbėjosi kaip reikės žaisti su Ukraina. Rungtynės parodė, jog Lietuva susitelkė ir sukūrė didžiausią grupės sensaciją.
„Nuo Kingstono mums skiria dešimtmečiai. Tai fantastiško lygio treneris, iš kurio mokytis galima kiekvieną kartą, kai jis kalba apie ledo ritulį“ ,- apie trenerį sakė komandos kapitonas Mindaugas Kieras.
Tiek G. Kingstonas, tiek į Lietuvą „maestro“ atvedęs vyriausiasis treneris Berndas Haake – tikri ledo ritulio maniakai. B. Haake turėjo pretenzijų viešbučio administracijai dėl interneto greičio - naktimis rasdavo laiko pažiūrėti ir NHL atkrintamas varžybas.
„Vardan tos, Lietuvos“. Lietuvos ledo ritulio rinktinės mėgėjai metė iššūkį sporto šakos žvaigždėms. Kroatų ledo ritulininko Michelio Glumaco metinis atlyginimas didesnis nei visos Lietuvos ledo ritulio rinktinės žaidėjų kartu sudėjus. Lietuviai ledo ritulio masteliais matuojant tėra mėgėjai ir uždirba grašius, jei juos išvis uždirba. Dauguma Elektrėnų „Energijos“ žaidėjų tenkinasi 300-500 eurų atlygiu, Latvijoje žaidžiantys negauna nė tiek. Užsienyje žaidžiantys gali pasigirti geru atlyginimu Lietuvos masteliais, tačiau tokių rinktinėje tebuvo du.
„Norvegai“ Paulius Gintautas ir Danielis Bogdziulis šioje šalyje užsidirba pragyvenimui statybose ir žaidžia ledo ritulį.
Artūras Laukaitis JAV pats moka po 200 dolerių per mėnesį jį priimančiai šeimai. Komandos veteranas Rolandas Aliukonis investuoja nemažus savo uždirbtus pinigus į mėgiamą sporto šaką ir padeda „Energijos“ klubui. Juodupės „Juodupės“ gynėjas Artūras Katulis, Vilniaus „Hockey Punks“ gynėjas M. Kieras paliko treniruojamus vaikus Vilniaus ledo ritulio mokyklose ir išskubėjo ginti Lietuvos garbės bei stumdytis su kroatų, britų, ukrainiečių žvaigždėmis prie Lietuvos rinktinės vartų.
Tad tris kartus po pergalių „Doma Sportova“ arenoje skambėjęs visos rinktinės vyrų garsiai dainuojamas „Vardan tos, Lietuvos“ persmelktas nuoširdumu. Komanda, kuri neturėjo garsių pavardžių ar solidžių kontraktų.
Komanda su charakteriu ir meile Lietuvai.