Nors rinktinės pagrindą sudaro jaunos rankininkės, kurias vyriausiasis treneris Bo Miltonas Andersenas nori išbandyti šių kontrolinių rungtynių metu, tačiau rinktinėje yra ir keletas jau išbandytų ir užgrūdintų senbuvių. Viena tokių – rinktinės vartininkė Kristina Kvedarienė, kuri jau buvo užsiminusi ir apie karjeros pabaigą, tačiau nauji komandos treneriai sugebėjo įtikinti Kristiną dar nekabinti sportbačių ant vinies ir toliau vilkėti rinktinės marškinėliais.
Patyrusi vartininkė komandai naudinga ne tik savo pamokomis ir patarimais jaunosioms komandos žaidėjoms, tačiau vis dar yra ir puikios sportinės formos. Tuo puikiai buvo galima įsitikinti pasaulio čempionato atrankos varžybose Slovakijoje, kur būtent K. Kvedarienė sulaukė didžiausio trenerių pasitikėjimo ir iš visų trijų vartininkių, kurios buvo sudėtyje, vartuose praleido daugiausiai laiko.
Pati rankininkė neslepia, jog būtent didelis trenerių noras matyti ją vis dar rungtyniaujant yra pagrindinė motyvacija žaisti. Savo drabužių verslą Pasvalyje pradėjusiai rankininkei vis dar pavyksta suderinti savo meilę rankiniui bei veiklą už rankinio aikštelės ribų.
Apie tai ir dar daugiau duotame interviu mums papasakojo pati Lietuvos moterų rinktinės vartininkė.
– Lietuvos moterų rankinio rinktinėje jau žaidžiate ilgą laiką. Kuo ši rinktinė yra kitokia nuo prieš tai buvusių?
– Visų pirma, pasikeitė trenerių štabas ir šiame pasikeitime, kaip žaidėja, aš matau tik pliusus. Rinktinėje padvelkė naujovėmis, progresu ir tai mane labai džiugina. Kalbant apie rinktinės sudėtį, taip pat yra nemažai pokyčių, smagu, kad atsiranda vis daugiau jaunų žaidėjų, kurios tikrai nori papulti į pagrindinę komandos sudėtį, deda visas pastangas, siurbia visą naują informaciją.
– Jau užsiminėte apie pokyčius trenerių štabe. Kokį įspūdį kol kas palieka naujasis trenerių štabas?
– Kaip minėjau šiame pasikeitime matau tik pliusus. Man patinka jų darbo specifika, patinka tai, jog skiria dėmesio kiekvienai žaidėjai ir , be abejo, tai, kad labai daug dirbama su vartininkėmis. Tikiuosi nieko neįžeisiu, bet labai gaila, kad neturėjau tokių pamokų kai buvau jaunesnė.
– Esate jau prakalbusi apie karjeros pabaigą, tačiau vis dar apsivilkote Lietuvos rinktinės aprangą. Kokia pagrindinė motyvacija vis dar atstovauti Lietuvai?
– Taip, jau buvau apsisprendusi kabinti „sportbatukus“ ant vinies. Bet rinktinės trenerių štabui pasirodė, kad dar ne laikas visiškai pasitraukti, kad aš dar galėčiau jaunesnėms kolegėms perduoti savo žinias, psichologiškai jas palaikyti ir padrąsinti. Tai įtikino mane – visada malonu jaustis reikalingai.
– Ar galima jūsų žaidimo tikėtis ir 2018 metų Europos čempionato atrankos varžybose?
– Dėl 2018–ų metų atrankos dar žiūrėsime. Labai norėčiau užleisti savo vietą jaunimui. Dar turime truputį laiko pasiruošti tam. O kitam sezonui aš jau turiu kitų planų, aišku, taip pat susijusių su rankiniu. Jau negalėčiau be jo.
– Visai neseniai persikėlėte gyventi į Pasvalį ir pradėjote ten savo verslą. Galbūt galite plačiau papasakoti jį ir apie tai kaip rankinį pavyksta derinti su darbu?
– Pasvalyje apsigyvenau grįžusi iš Islandijos, kur žaidžiau 7-erius metus. Ko gero, pas visus ateina tokia mintis: o kas po to, kai nebežaisiu? Tada ir pradėjau ieškoti veiklos, kuri būtų maloni širdžiai. Daug maloniau eiti į darbą, kurį myli. Be to, su vyru nerasdavome drabužių, kurie mums patiktų (kas mus pažįsta, žino, kad mūsų stilius išskirtinis). Taip ir atradau siuvimą. Kartu su vyru modeliuojame drabužius, o jis dar ir piešia ant jų. Kadangi esu pati sau šeimininkė, tai ir su žaidimu puikiai galiu susiderinti.