Tarptautinė dviračių sąjunga (UCI) su partneriais siekia treko dviračių sportą pakelti į naują lygį ir praėjusiame sezone pristatė dviračių treko Čempionų lygos varžybas, kurių vienas etapų vyko Panevėžio dviračių treko arenoje.
„Back on track“ – būtent šių varžybų penkių dalių dokumentika, atskleidžianti šio sporto virtuvę, sirgaliams nematomą pusę, varžybų dramą ir dinamiką bei pačius sportininkus ir jų istorijas.
Pirmasis įspūdis – stiprus UCI ir partnerių ėjimas, kuriam negailėta darbo ir, žinoma, investicijų. O. Baleišytė – viena iš dviratininkių ir vienintelė lietuvė, kuriai dokumentikos kūrėjai vienoje iš serijų negailėjo dėmesio ir laiko.
Kas, kaip ir kiek plačiai atskleidžiama O. Baleišytės istorija – to ir pati Olivija dar nežino, nes serija apie ją bus transliuojama po poros savaičių.
„Back on track“ dokumentikos oficiali premjera – balandžio 4 d. per „Eurosport“ video turinio platformą bei GCN+ televiziją, kiekvieną savaitę bus parodoma po vieną naują seriją.
Čempionų lygą kartu su UCI rengiančios „Discovery Sports Events“ vadovas François Ribeiro teigė, jog naujo sezono grafikas bus pristatytas artimiausią mėnesį.
Paklaustas apie Lietuvos šansus vėl surengti šias varžybas Panevėžio treke, išankstinių lūkesčių F. Ribeiro nesuteikė.
Lietuva yra tarp kandidačių, o sprendimas dėl 2022-ųjų etapus priimsiančių velodromų bus priimtas „po savaitės ar dviejų“.
Anot varžybų organizatorių, pirmas sezonas pateisino lūkesčius bei pasiekė vieną tikslų – pritraukė naujų šios sporto šakos sirgalių. Anot F. Ribeiro, tiek Maljorkoje, tiek Panevėžyje pusė žiūrovų gyvai treko varžybas stebėjo pirmą kartą.
F. Ribeiro įsitikinęs, jog tik laiko klausimas, kada Čempionų lygos geografija peržengs Europos ribas: pavyzdžiui, varžybų rengėjai sulaukė didžiulio Japonijos susidomėjimo ir noro ateityje vieną etapų surengti šioje šalyje. O kur dar Šiaurės Amerika, kitos finansais, solidžia auditorija ir stipriais atletais galinčios pasigirti Azijos šalys ar Australija.
Nors Čempionų lygos rengėjai neatskleidžia, kuriuose miestuose kitame sezone varžysis treko meistrai, faktas, jog dalyvių gretos skirsis nuo pirmo sezono: UCI dėl karo Ukrainoje suspendavo tiek Rusijos, tiek Baltarusijos atstovus.
Praėjusiais metais debiutiniame sezone varžėsi 6 Rusijos dviratininkai. O ką, jei jų vietas Čempionų lygoje užimtų pajėgiausi Ukrainos treko dviratininkai, taip parodant dviračių sporto solidarumą bei palaikymą karą išgyvenančios šalies atletams?
Tokia idėja nuskambėjo po „Back on track“ premjeros vykusioje diskusijoje taro žurnalistų ir serialo herojų. O atsakyti į klausimą ėmėsi O. Baleišytė.
„Turiu komandos draugų ir vienoje, ir kitoje šalyje. Viena vertus, palaikyčiau tokią idėją ir sutinku su ja, būtų puiku pakviesti ukrainiečius. Kita vertus, žinau, kokioje situacijoje atsidūrė Rusijos atletai. Ne visi yra atsakingi už tai, kas vyksta Ukrainoje.
Daugelis jų nori sustabdyti karą. Bet kokiu atveju, sportas yra apie draugystę ir taiką, o ne karą ypač mūsų gretose“, – kalbėjo Čempionų lygoje pernai 7-ą vietą ištvermės rungtyse užėmusi dviratininkė.
– Išankstinės premjeros metu „Back on track“ dokumentikoje ne kartą išvydote save. Koks jausmas matyti save TV ekrane? – „Delfi“ klausė O. Baleišytės
– Ir širdelė virpėjo, ir šiurpas ėjo, ir vietomis kvapą gniaužė. Žiūrint filmus tikrai to nebūna. Manau, visai Lietuvai yra garbė ir kartu pasididžiavimas.
Esame tokia maža šalis ir surengėme tokį renginį. Visiškai niekuo nenusileidome Londonui ar Maljorkai. Net sakyčiau, atmosfera arenoje buvo geriausia, mūsų publika pribloškė. Buvo sunku atpažinti „Cido“ areną – visiškai kitokią nei eilinę dieną.
– Lietuva dar laukia naujienų dėl kito sezono: UCI nėra patvirtinusi etapų geografijos. Jūsų manymu, kodėl svarbu Lietuvai, Panevėžiui organizuoti tokį renginį?
– Sportininkams yra didžiulė motyvacija pakliūti į šias varžybas ir skrieti treku su pačiais geriausiais dviratininkais. Mano svajonė – varžytis Lietuvoje, palaikant gausiai žiūrovų miniai, mano draugams, šeimos nariams. Tačiau praėjusį sezoną nesusitvarkiau su jauduliu. Vėl labai norėčiau, jog Čempionų lygos etapas vyktų Lietuvoje. Ne tik dėl to, kad vėl pasimėgaučiau savų sirgalių palaikymu, bet ir pasiekčiau gerą rezultatą.
Po varžybų Panevėžyje jaučiau nusivylimą. Buvau geros sportinės formos, prieš etapą įdėjau daug darbo, intensyviai ruošiausi, dalyvavau Lietuvos čempionate kartu su vyrų elitu ir tikrai demonstravau gerus rezultatus. Bet tą dieną jutau, jog nei mintys, nei kojos nebuvo su manimi.
– Bet jūs prieš Čempionų lygos etapą nebuvote naujokė, nemačiusi aukšto rango tarptautinių varžybų. Vasarą dalyvavote Tokijo olimpinėse žaidynėse, dar prieš tai pasaulio, Europos čempionatai, planetos taurės etapai. Kodėl nepavyko su jauduliu susitvarkyti prieš startą namuose?
– Prieš pirmąjį etapą Maljorkoje buvau absoliučiai rami. Puikiai išsimiegojau, visiškai nesijaudinau. Žinojau, kokia yra mano forma, atvykau pasimėgauti varžybomis ir pažiūrėti, kas čia bus.
Bet kai tik pamačiau specialiuosius efektus, lydimus garso ir šviesų… Neįmanoma nesijaudinti net būnant žiūrovu. Tam, kas ten vyksta, neprilygsta nei olimpinės žaidynės, nei pasaulio ar Europos čempionatai.
Iš Rusijos – kvietimas padėti
– Žiemą atstovaujate egzotiškai skambančiai Dubajaus policijos dviračių plento komandai, papasakokite plačiau apie ją.
– Komandos tikslas – būti stipriausiems Dubajuje ir dviračių sportu įrodyti, jog šio įspūdingo miesto policija yra kiečiausia.
Svarbiausias metų startas – vasarą vyksiančios pasaulio policijos ir kariškių žaidynės. Pati organizacija propaguoja apie 10 sporto sričių ir gana aukštame lygyje. Kalbant apie dviračių sportą, yra ir moterų, ir vyrų komandos. Moterų komandai atstovauja profesionalės, dalyvaujančios tarptautinėse varžybose, vyrų komandoje beveik visi vietiniai, anksčiau dirbę policijoje. Dabar jų pareigos – minti dviratį už Dubajaus policiją.
Sportininkų karjera – labai trumpa, reikia naudotis progomis, tad tai buvo galimybė pakeisti aplinką, pažinti naują kultūrą, kraštą, išbandyti kai ką naujo gyvenime.
– Kokiomis nuotaikomis pasitinkate naująjį treko sezono ir kartu – naujo olimpinio ciklo pradžią?
– Neslėpsiu, situacija dviprasmiška. Nežinau, kur būsiu po mėnesio. Turiu omeny tai, jog kūnas siunčia signalus pailsėti.
Reikėjo laiko, jog suprasčiau poilsio poreikį. Kaip sportininkė noriu geriausio, o kad būčiau geriausia, reikia treniruotis. Bet penktą mėnesį dviratį minti jaučiant skausmus, švelniai tariant, nėra gerai.
Džiaugiuosi, jog tą suvokiu. Šiuo metu sportuoju tiek, jog kažkiek palaikyčiau esamą sportinę formą.
Galvojame apie olimpines žaidynes, atranka sudėtinga ir ilga. Jei noriu ten pakliūti, turiu pradėti rinkti reitingo taškus, vadinasi, negaliu praleisti šių metų lapkritį vyksiančio pasaulio čempionato, taip pat – vieno iš pirmųjų pasaulio taurės etapų. Reikia susidėlioti poilsį ir atsistatymą bei pasiruošimą naujam sezonui.
Šiek tiek keitėsi sezono varžybų tvarkaraštis, anksčiau pasaulio čempionatas vykdavo pavasarį, o dabar nukeltas į lapkritį. Nusimato intensyvus ruduo: Europos ir planetos pirmenybės bei Čempionų lygos nauji etapai.
– Po dokumentinio serialo pristatymo žurnalistų ir sportininkų diskusijoje vienintelė pasidalinote mintimis apie karą Ukrainoje. Kodėl treko žvaigždės neskuba kalbėti šia tema?
– Manau, jog mums karas Ukrainoje yra daug artimesnis nei vokietei ar ypač amerikiečiui. Kaip bebūtų, jie ne tokie artimi įvykiams Ukrainoje, ypač turiu omeny Šiaurės Ameriką.
Kai karas prasidėjo, buvau Dubajuje, pamenu, negalėjau patikėti įvykiais, sekiau kiekvieną žinutę, neskaičiavau laiko ieškant informacijos.
Žinau pavyzdžių, kuomet talentingiems Rusijos dviratininkams atvirai sakoma – jūs nebesportuokite.
Manęs klausė vienas geras pažįstamas, labai talentingas dviratininkas, ar galiu jam kaip nors padėti, nes tiesiai šviesiai patarė ieškotis darbo, nebesportuoti – todėl, kad nežinia, kada ir kur vėl galės varžytis. O jis – vienas geriausių planetoje, svajojo apie skambias pergales.
Yra tokių, kurie palaiko karą Ukrainoje, yra tokių atletų, kurie visiškai neturi nieko bendro su Rusijos politika, pavyzdžiui, talentingi jauniai, neturintys balsavimo teisės. Jie gali užmiršti svajonę apie tarptautinę karjerą dviračių sporte, nes jiems visi keliai, visos galimybės užkirstos.
Dėkinga pirmajam treneriui
– Prieš beveik dešimtmetį jūsų pirmasis treneris, šviesios atminties Bronius Kraujelis prognozavo jūsų startą olimpinėse žaidynėse. Jo jau tarp mūsų nėra treti metai. Kaip jūs prisimenate savo pirmąjį trenerį?
– Jo dėka esu ten, kur esu. Turiu omenyje, jog jis mane išmokė kentėti, leido suprasti, jog sėkmę reikia užsitarnauti sunkiu darbu treniruotėse. Reta tokių žmonių, man ir tėtį atstojo, ir trenerį, ir mokytoją.
Jis buvo triatlono treneris, sportinį kelią pradėjau nuo šios sporto šakos, savo amžiaus grupėje buvau nepralenkiama Lietuvoje, tačiau jis pastebėjo mano talentą dviračių sporte, suprato, jog čia galiu pasiekti kur kas daugiau nei triatlone.
10-ies ar 12-os metų mergaitėje matė, jog noriu ir galiu tapti olimpinių žaidynių lygio sportininke, jog noriu laimėti ir kovoti dėl aukščiausių apdovanojimų.
Esu jam labai dėkinga, jog jis nepaisė savo, kaip trenerio interesų, juk galėjo ir toliau mane ugdyti triatlone, džiaugtis mano medaliais vaikų pirmenybėse, tačiau atidavė mane dviračių sportui.
Pamenu jo žodžius – noriu išauklėti olimpietę. Manau, jis tikrai būtų laimingas vien dėl to, jog turėjau galimybę varžytis olimpinėse žaidynėse.