R. Guščinas buvo pirmasis Lietuvos gimnastas vyras, atstovavęs šaliai olimpinėse žaidynėse – tą jis padarė 2012-aisiais Londone.
Po septynerių metų dėl nuolatinių traumų kaunietis paskelbė baigiantis karjerą, tačiau nuo sporto niekada nenutolo. Prieš kiek mažiau nei metus 32-ejų R. Guščinas įgyvendino seną svajonę – įveikė maratoną.
O dabar ėmėsi net ir patyrusiems bėgikams rimto iššūkio – dešimt maratonų iš eilės. Šalia Baltarusijos sienos esančiame Adutiškyje, Utenos apskrityje, startavęs R. Guščinas finišuoti ketina Kuršių mariose.
„Visą laiką mėgau išsikelti sau kažkokius iššūkius. Prabėgo beveik metai nuo tada, kai įveikiau savo pirmą maratoną. Pamačiau, kad kažkoks vyrukas bėga per visą JAV, pradėjau domėtis ar kažkas yra perbėgęs Lietuvą. Turime daug bėgikų, bet kiek domėjausi, neradau tokios informacijos.
Nusprendžiau, kad būtų smagu prabėgti pirmam, jeigu tikrai niekas nėra to padaręs. Nežinojau, ar esu tam pasiruošęs, bet nepabandęs nesužinosi“, – Delfi sakė R. Guščinas.
Per 23-ejus metus, kai profesionaliai užsiėmė gimnastika, bėgimas nebuvo dažnas R. Guščino palydovas – tuo užsiimdavo daugiausiai kartą per mėnesį.
„Baigęs karjerą norėjau išbandyti vis įvairesnių sporto šakų, galiausiai išsikėliau tikslą įveikti maratoną. Visada apie tai svajojau, bet galvodavau, kad tai – ne man. Maniau, kad bus per sunku“, – dabar šypteli jis.
Su R. Guščinu kalbėjomės, kai jis jau buvo įveikęs šešis maratonus iš eilės ir už nugaros palikęs gimtąjį Kauną bei ruošėsi septintam bėgimui.
„Po pirmų dviejų maratonų jau kojos buvo negyvos, skaudėjo raumenis. Po šešių bėgimų jaučiu raumenis, kurių gyvenime nejutau, – juokėsi jis. – Skauda Achilą, bet psichologiškai jau atrodo, kad esu nepalaužiamas. Nežinau, kas turėtų nutikti, kad nepabaigčiau iššūkio. Aišku, visada stengiuosi žiūrėti tik dieną į priekį. Būna bėgant tų psichologinių duobių. Būna, kad palūžti, kažkiek paeini, tada vėl bėgi – įsijungia tam tikras roboto režimas.
Maniau, kad šioje kelionėje rasiu atsakymus į visus klausimus, bet vis dar nežinau atsakiau ar ne. Kartais nuotaikos kaitos vieno bėgimo metu būna didelės – vieną akimirką laimingas, kitą jau liūdnas, tada vėl smagu. Bet psichologiškai jaučiuosi puikiai.“
Per šias dienas jau pasitaikė nemažai kuriozinių ir sunkių situacijų. Sportininkui teko bėgti ne tik per rekordinius sekmadienio karščius, bet ir škvalo, nusiaubusio ne vieną Lietuvos miestą ir miestelį, metu.
Dažnai R. Guščiną pavaiko ir iš kaimo sodybų išbėgę šunys, o pasibaigus vandeniui tenka belstis į tas pačias trobas ir prašyti pagalbos. Tiesa, ne visada sėkmingai – kartą žmonės jam tiesiog atšovė, kad vandens neturi.
„Kiekvieną dieną vis skirtingi nuotykiai. Būna baigiasi vanduo – dažniausiai ties 34-35 kilometru, o esi laukuose, penkių kilometrų atstumu nebūna nė parduotuvių, nė trobų, kuriose galėčiau paprašyti vandens. Kelis kartus per sunkią kuprinę susidėjau, kai bėgau per Labanoro girią žinojau, kad nerasiu parduotuvių, bet vėliau kentėjau dėl to svorio. Su kiekvienu maratonu atrodo, kad vis kažką sužinai naujo“, – pasakoja jis.
R. Guščino maratonai neturi griežtų taisyklių – jis leidžia sau pailsėti, sustoti parduotuvėje ir pavalgyti. Kaip sako pats sportininkas, tikslas yra vienas – perbėgti Lietuvą. Kelyje jį palaiko draugė Ieva, kiti pažįstami, dažnai įveikiantys tam tikrą distanciją kartu. Būna, kad ir nepažįstami žmonės siūlo pavežti, išvydę jį atokiuose Lietuvos kampeliuose.
Maršrutą jis susidėliojo pats – jeigu būtų bėgęs ne per Kauną, būtų sutaupęs nemažą gabalą kelio. Vis tik praleisti gimtojo miesto vyras nenorėjo, kaip ir Tauragės, kur gyvena močiutė. R. Guščinas juokiasi, kad čia jo laukia tikra maisto puota, po kurios likęs kelias jau bus lengvas.
„Noriu kuo greičiau ten nubėgti, nes ten maisto netrūks“, – puikios nuotaikos neprarado R. Guščinas.
Vis tik aštuntą maratono dieną atletą sustabdė dideli kelio skausmai – įveikęs vos tris kilometrus turėjo sustoti, o likusią atkarpą eiti pėsčiomis. Jeigu skausmai nesitrauks, jis neatmeta, kad žygį gali tekti stabdyti.
