Vidutinių nuotolių bėgikas vilnietis Simas Bertašius šį sezoną nudžiugino trimis Lietuvos rekordais: žiemą Belgrade (Serbija) 1500 m nubėgo per 3 min. 42,06 sek., vasarą Vingio stadione vieną mylią įveikė per 3 min. 59,25 sek. ir pasiekė devintą šio sezono rezultatą pasaulyje (pagerino nuo 1957 m. legendiniam bėgikui Jonui Pipynei priklausiusį rekordą – 4 min. 4,6 sek.), o rugsėjo 11 d. Poznanėje per „Poznan Athletics Grand Prix“ varžybas 1500 m nuotolį – per 3 min. 38,01 sek.
Šis trenerio Juozapo Garalevičiaus auklėtinis šiemet Lietuvoje laimėjo visas pagrindines varžybas – tapo žiemos ir vasaros šalies pirmenybių čempionu, laimėjo Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) taurės varžybas.
„Esu labai patenkintas šiemet pasiektais rezultatais ir iškovotais titulais. Ypač džiugina stabilumas. Tai, kad pavyko gerinti įvairius rekordus, parodo, jog kartu su treneriu dirbame teisingai. Kadangi nesu tarp tų, kurie turi garantuotą kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes, džiaugiuosi, jog papildomus metus išnaudojau tikslingai. Manau, kad kitais metais bus galima tikėtis dar svaresnio rezultato 1500 m distancijoje“, – džiaugiasi Simas Bertašius.
– Kaip jaučiatės, kai tampate Lietuvos čempionu, pagerinate šalies rekordus? Ar titulai suteikia dar didesnės motyvacijos tobulėti, sulaukiate daug sveikinimų?
– Laimėti visada smagu, ypač Lietuvos čempionatus. Bet apetitas kyla bevalgant. Dabar dažniausia norisi ne tik laimėti, bet kartu pasiekti aukštą rezultatą. Didžiausia motyvacija šiandien – noras sužinoti, kur bėgant 1500 m distanciją yra mano ribos.
Lengvaatlečių bendruomenė ypač draugiška, iš jos sulaukiu didelio palaikymo, o ką jau kalbėti apie trenerį, šeimą ar artimiausius draugus. Jų palaikymą jaučiu visada, net ir tada, kai nepasiseka.
– Kas paskatino pirmą kartą bėgti Lietuvoje nepopuliarią vieną mylią? Norėjote pagerinti seniausią Lietuvos rekordą?
– Lietuvos lengvosios atletikos federacija mums suteikė galimybę per LLAF taurės varžybas bėgti nestandartines distancijas. Man pačiam buvo smagu, tam tikra atgaiva po dažniausiai bėgamo 1500 m nuotolio.
Norėčiau, kad kasmet Lietuvoje vyktų bent vienos varžybos stadione ir čia būtų varžomasi nestandartinėse rungtyse: 300 m, 600 m, 1000 m, vienos mylios, 2000 m. Užsienyje tokie bėgimai populiarūs, manau, prigytų ir pas mus.
– Dabar jums priklauso trys Lietuvos rekordai. Kurį labiausiai vertinate?
– Visų šių rungčių rezultatai sumuojami į mano olimpinį reitingą, todėl jų svarba ganėtinai panaši. Žinoma, pati mieliausia – 1500 m bėgimo rungtis stadione, todėl ir šio nuotolio rekordas suteikia geriausių emocijų.
– Į Tokijo olimpines žaidynes tikitės patekti pagal reitingą ar įvykdęs olimpinį normatyvą?
– Olimpinis normatyvas – 3 min. 36 sek. Iki jo trūksta vos poros sekundžių. Labai norėčiau parodyti tokį rezultatą ir ramiai laukti žaidynių. Bet jei to padaryti kitą vasarą nepavyks, iki pabaigos kovosiu dėl vietos žaidynėse pagal reitingą. Į Tokiją pateks 45 bėgikai, o aš kol kas esu 36-as.
– Ar 2018 m. Europos čempionate Berlyne užimta šešta vieta tarp 1500 m distancijos bėgikų – kol kas pati svariausia jūsų karjeroje? Kaip ją vertinate, kiek sau parašytumėte už debiutą tokio rango varžybose?
– Taip, šešta vieta Europos čempionate – man kol kas pati svarbiausia. Tai buvo mano debiutas tarptautinėje arenoje. Jis man atvėrė daug kelių ir leido patikėti, kad bėgimo takelyje galiu nuveikti kažką reikšmingo.
Parašyčiau devynis balus. Viskas buvo tikrai gerai, bet dešimt galėčiau rašyti tik tada, jeigu būtų iškovotas medalis.
– Didelį dėmesį skiriate ne tik bėgimui, bet ir studijoms: Mykolo Romerio universitete baigėte viešosios politikos ir vadybos bakalauro studijas, o dabar tame pačiame Viešojo valdymo fakultete pasirinkote tarptautinės politikos ir ekonomikos studijų programos magistrantūros studijas. Ar sunku gerai mokytis ir svariai rungtyniauti? Ar jau baigėte rašyti magistro darbą?
– Magistro baigiamojo darbo rašymą atidėliojau iki šiol, bet tikriausiai šį rudenį reikės prie jo prisėsti. Derinti mokslus ir sportą nebuvo sunku. Manau, skirtingos veiklos gali padėti viena kitai, o pernelyg didelis susitelkimas tik į vieną sritį gali pakenkti, psichologiškai slėgti.
– Į Vilnių atvažiavote iš Raseinių rajono Pabalčių kaimo. Ar palaikote ryšius su savo pirmuoju treneriu Eugenijumi Petroku ir mokykla? Ar jūsų treneris, jus pamatęs per rajono lengvosios atletikos pirmenybes ir pakvietęs lankyti treniruotes, atvažiuoja pasižiūrėti, kaip dabar sekasi varžytis?
– Artimai bendrauju ir su savo kūno kultūros mokytoju Sauliumi Radčenka, ir su treneriu E.Petroku. Šie žmonės mane atvedė į sporto pasaulį ir iki šių dienų rūpinasi bei domisi mano pasiekimais. Su E.Petroku dažnai susitinkame per įvairias varžybas. Dažnai ir susiskambiname, pasidalijame naujienomis.
– Lietuvoje neturite rimtų varžovų, treniruojatės praktiškai vienas. Geriausia paspirtis – varžybos užsienyje. Ar ten startų pakanka?
– Per treniruotes man kompaniją palaiko būrys kitų trenerio J.Garalevičiaus auklėtinių. Žinoma, esame skirtingo meistriškumo, bet treneris suplanuoja viską taip, kad vienas kitam padėtume ir būtume naudingi.
Nuo 2018 m. dirbu kartu su vadybininke Valentina Fediušina. Jos pastangomis galiu startuoti užsienyje ir ten bandyti siekti aukštų rezultatų. Startų tikrai pakanka, tik reikia tinkamai išnaudoti suteikiamas galimybes.
– Ar dažnai bėgimo takelyje tenka susitikti su tokio lygio bėgikais, kaip britas Piersas Copelandas, čekas Filipas Sasinekas, lenkai Marcinas Lewandowskis ir Adamas Kszczotas?
– Susitikti su tokiais stipriais bėgikais dažnai netenka. Žinoma, jei mano rezultatas ir toliau gerės, tokių progų turėsiu daugiau. Aš mėgstu varžytis – kuo varžovai stipresni, tuo labiau užsivedu ir jaučiuosi motyvuotas. Bėgant tokioje tituluotoje kompanijoje reikia būti atidžiam. Kadangi visų pajėgumas gana panašus, didelė distancijos dalis įveikiama bėgant grupėje.
Svarbiausia išvengti susistumdymų ir laiku sureaguoti į varžovų spurtą. Ir, aišku, negalima pralaimėti vien pažiūrėjus į starto protokolą ir pamačius garsias varžovų pavardes. Nereikia jaustis prastesniam nei kiti. Prie starto linijos visi būname lygūs.
– Kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas, jūs kone pusę metų praleidote treniruočių stovyklose aukštikalnėse. Padirbėjote, žinoma, gerai, bet ar nerizikavote?
– Galima sakyti, mums pasisekė. Su treniruočių draugu Justinu Laurinaičiu įstrigome kalnuose ir galėjome niekieno netrukdomi treniruotis be rengtis vasaros sezonui. Gyvenome Slovakijoje, mažame Štrbske Pleso kalnų miestelyje Tatrų papėdėje. Karantino metu turistai čia nebeužsukdavo, todėl turėjome visiškai saugią erdvę treniruotėms. Žinoma, nuotaiką kiek numušė atšaukiamos varžybos, bet treniruočių eigos tai nesujaukė.
Esu dėkingas Lietuvos lengvosios atletikos federacijai, kuri visus tris mėnesius mumis nuolatos rūpinosi ir motyvavo nenuleisti rankų bei rengtis vasaros sezonui.
– Būtumėte labai, labai laimingas, jeigu 1500 m nuotolį įveiktumėte per…
– …per 3 min. 36 sek. – toks ir yra olimpinių žaidynių normatyvas. Bet tai tikrai nėra galutinė riba.
– Kol kas tai didžiausia jūsų gyvenimo svajonė?
– Nesu iš tų, kurie planuotų labai toli į priekį. Dabar pagrindinis tikslas toks ir yra – olimpinės žaidynės, o vėliau pažiūrėsim.
– Lietuvos bėgimo specialistai įžvelgia, kad galėtumėte tapti stipriu maratonininku. Ar nekyla noras kada nors pamėginti įveikti šį nuotolį?
– Esu įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau tą tikrai padarysiu. Kol kas tiek aš, tiek treneris jaučiame, kad 1500 m distancijoje yra dar daug nenuveiktų darbų.
Treneris man – stabilumo garantas. Jis neleidžia blaškytis, moko susikoncentruoti į vieną tikslą.
– Spalio 31 d. jums sukaks 27-eri. Vidutinių nuotolių bėgikui tai, ko gero, pati branda.
– Atsimenu, kaip prieš kokius penkerius metus visiems sakydavau, kad vidutinių nuotolių bėgiko branda ateina tuomet, kai jis sulaukia 26–27 metų. Net nepajutau, kaip tas amžius ėmė ir atėjo. Tikiuosi, kad kartu su branda ateis ne tik stabilūs, bet ir nuolat kylantys rezultatai.
– Kas jums labiausiai padeda atsipalaiduoti po fiziškai sunkių treniruočių?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad mano treniruotės sunkios ir alinančios. Treneris ypač rūpinasi mūsų savijauta, neleidžia pervargti. Dirbame protingai.
Bet, žinoma, atitrūkti nuo sporto padeda filmai, serialai, knygos, susitikimai su draugais. Šį rudenį padės ir magistro baigiamojo darbo rašymas.