D. Lacroix ir D. Zubraus tarpusavio santykius sunku formalizuoti.
Kaip federacijos vadovą, D. Zubrų reikėtų laikyti specialisto iš Kanados viršininku.
Kaip rinktinės kapitonas, jis jau būtų D. Lacroix pavaldinys.
Jiems patiems pirmoje vietoje ko gero yra draugystė, užsimezgusi dalinantis vienu viešbučio kambariu per Filadelfijos „Flyers“ klubo išvykas į kitus miestus.
Kai lieka akis į akį, du bičiuliai pamiršta pareigas ir vienas į kitą kreipiasi pravardėmis. „Zubby“ – tai D. Zubrus. „Frenchy“ (išvertus iš anglų kalbos – prancūziokas) – D. Lacroix.
50-metis kilęs iš prancūziškai kalbančios Kvebeko provincijos, tad buvo pasmerktas savajai pravardei. Nors taip jį vadino tik „Flyers“ ekipoje, D. Zubrus to nepamiršo.
„Prancūziokas“ buvo natūrali kandidatūra, kuomet praėjusią vasarą federacijos prezidentu išrinktas buvęs Šiaurės Amerikos ledo ritulio lygos (NHL) žaidėjas nusprendė atjauninti rinktinės trenerių štabą.
D. Lacroix buvo vienas pirmųjų žmonių, kurį 1996 metais įkėlęs koją į NHL sutiko D. Zubrus.
Kartu „Flyers“ gretose jie žaidė du sezonus, o 1997-aisiais pasiekė Stanley taurės finalą.
Dešimčia metų jaunesniam lietuviui pravertė D. Lacroix patirtis, o dabar naudingos žinios, kurias 2002-aisiais karjerą ant ledo baigęs kanadietis sukaupė dirbdamas įvairių NHL klubų vyriausiųjų trenerių asistentu.
Tiesa, perėmė elektrėniškis iš savo kambario draugo ne viską. Jei D. Zubrus aikštėje yra veik toks pat inteligentiškas kaip už jos ribų, D. Lacroix nevengdavo „susitepti rankų“.
Internete vis dar galima rasti visą kartoteką muštynių, kuriose dalyvavo naujasis lietuvių vairininkas, įrašų.
Buvusiam puolėjui ši karjeros prisiminimų dalis, atrodo, dabar džiaugsmo nekelia.
„NHL įmušiau 11 įvarčių, taigi, muštynės nebuvo svarbiausias mano darbas. Na, buvo ir 379 baudos minutės, ką padarysi“, – šyptelėjo D. Lacroix.
Interviu DELFI specialistas pasakojo apie savo draugystę su D. Zubrumi, anaiptol ne tokią malonią pažintį su kitu NHL lietuviu Dariumi Kasparaičiu, kovą dėl išgyvenimo pasaulio čempionato IA divizione, Lietuvos ledo ritulio situaciją ir, žinoma, ateities planus.
– NHL komandose paprastai būna vyrukų, kurie pirmi veržiasi į muštynes. Ar jūs buvote vienas tokių? – DELFI pasiteiravo D. Lacroix
– Visada žaisdavau energingai, kietai. Toks stilius kartais virsta tiesmuka fizine kova. Nevengiau jos, stengiausi padėti savo komandoms visais įmanomais būdais, tačiau buvau centro puolėjas, o ne gynėjas. Ar daug žinote NHL mušeikų, kurie būtų centro puolėjai? Man labiau patiko mušti įvarčius, o ne varžovus.
– Ar kada nors teko stoti į dvikovą su tuomečiu Niujorko „Islanders“ ir Pitsburgo „Penguins“ klubų peštuku D. Kasparaičiu?
– Ne, niekada. D. Kasparaitis buvo sunkus priešininkas. Jis visada smarkiai atakuodavo Ericą Lindrosą (1998 metais po vieno garsiausių D. Kasparaičio jėgos veiksmų kanadietis iškrito iš rikiuotės 18 mačų – DELFI). Mes stengdavomės padėti saviškiui, taigi, taip pat negailėjome D. Kasparaičio. Kalbėdavome rūbinėje, kad reikia jį sulėtinti. Bet atrodydavo, jog jam tai nė motais – tai buvo tikras karys.
– Koks buvo D. Zubrus, kai tik atvyko į NHL?
– Jis buvo jauniausias visų laikų „Flyers“ žaidėjas (D. Zubrus NHL debiutavo būdamas 18-os – DELFI). Talentingas jaunuolis, gana subrendęs pagal savo amžių. Jis buvo tikras profesionalas, tylus, klausydavo veteranų. Pirmą sezoną nužygiavome iki finalo, tais metais galėjome laimėti bet kurias rungtynes, taigi, mūsų rūbinėje būdavo tikrai smagu.
Stebėjau iš šono visą vėlesnę „Zubby“ karjerą, iki pat to momento, kai jis grįžo į NHL finalą su San Chozė „Sharks“. Net važiavau pasižiūrėti rungtynių gyvai. Mačiau, kiek daug jis išmoko. Nuostabu, kaip ilgai jis išsilaikė aukščiausiame lygyje – dėl to „kaltas“ jo profesionalumas.
– Kai pirmieji lietuviai atvyko iš tuomečio sovietinio bloko žaisti krepšinį į NBA lygą, kultūrinis šokas buvo didžiulis. Ar reikėjo padėti šiek tiek vėliau Atlantą kirtusiam D. Zubrui su tuo susitvarkyti?
– Dainiui mano pagalbos nereikėjo, jis jau buvo pakeliavęs po pasaulį – gyveno Ukrainoje, Kanadoje. Nebuvo taip, kad iš Elektrėnų persikraustytų tiesiai į Filadelfiją. Jis gerai kalbėjo angliškai, daug ką suprato. Bet visiems naujokams būna ko pasimokyti. Dainius visada buvo smalsus, viskuo domėjosi, kai kurie mūsų interesai sutapo, pavyzdžiui, fotografija.
Išvykose gyvendavome tame pačiame kambaryje, užsimezgė geri santykiai. Tik maniau, kad jis per ilgai miega, todėl ryte atitraukdavau užuolaidas, kad šviesa jį pažadintų.
Prisimenu, kad kai kada visgi jis paprašydavo mano patarimo. Kai tau – 18-a, ir pirmą kartą gyvenime perki Kalėdų eglutę, virtuvės buitinę techniką, baldus, gali pasimesti. Kita vertus, buvo sričių, kuriose Dainius pamokydavo mane, konkrečiai, elektronika.
– Ar daug klausinėjote D. Zubraus apie Lietuvą, kai pasirašėte sutartį su federacija?
– Tiesą sakant, prieš tai jau buvau lankęsis Lietuvoje. Regis, prieš aštuonerius metus pakviestas „Zubby“ padėjau atvežti ledo ritulio inventoriaus vaikams. Taigi, šiek tiek žinojau apie lietuvius iš Dainiaus, bet dar geresnį vaizdą susidariau, kai nuvykau pats.
– Anksčiau niekada netreniravote nacionalinės komandos, nedirbote Europoje. Ar jus ilgai reikėjo įkalbinėti, kol nusprendėte priimti pasiūlymą vadovauti Lietuvos rinktinei?
– Kai tapo prezidentu, D. Zubrus pradėjo kalbą apie tai. Aš tikėjausi rasti darbą NHL, taigi, nustačiau terminą. Jam praėjus vis dar neturėjau darbovietės ir priėmiau D. Zubraus pasiūlymą. Man tai – gera galimybė prisidėti prie ledo ritulio vystymo Lietuvoje, kur potencialo tikrai yra.
– Kanadiečio akiai Lietuva ledo ritulio aspektu turėtų atrodyti laukinė šalis?
– Taip, pats svarbiausias dalykas – vaikai. Tiek daug kanadiečių žaidžia ledo ritulį todėl, kad vaikams jis – tiesiog žaidimas, pramoga. Žaidžia broliai, kaimynai, mokslo draugai. Varžymasis prasideda vėliau, tuomet konkurencija kelia žaidėjų meistriškumą. Tam reikalinga gera sistema, lygos, komandos. O joms reikia gerų trenerių. Apie tai kalbėjomės ir su Dainiumi. Noriu pasidalinti patirtimi ir padėti.
Pagalba labai reikalinga ir mūsų jaunai rinktinei. Prieš tris savaites kai kurie gynėjai dar dorai nežinojo, kaip reikia judėti valdant ritulį. To mokomasi metų metus, o mes turėjome kelias savaites. Bet taip dirbti – įdomu, ypač kai komanda noriai priima informaciją, nevengia juodo darbo ir nebijo suklysti.
– Kaip reaguojate į tai, kad po darbo su NHL didmeistriais turite mokyti žaidėjus įgūdžių?
– Tai – iššūkis. Tai, ką namuose laikytum savaime suprantamu dalyku, čia gali nebūti savaime suprantama. Kalbu apie infrastruktūrą, paramą. Pavyzdžiui, turime vieną kompiuterį su vaizdo peržiūrų sistema. Dauguma komandų tokių turi keturis, o mums tenka dalintis vienu. Kitose ekipose dirba po du medikus ir inventoriaus specialistus, mes turime po vieną. Tokia realybė, ir mes su ja susitvarkome.
Gerai tai, kad mane supa stipri specialistų komanda. Pradedant nuo vietinių trenerių Šarūno Kuliešiaus ir Arūno Aleinikovo, tęsiant Ty Newberry, kurį man pasisekė sugrąžinti iš JAV ledo ritulio federacijos, ir baigiant Ronu Pasco, kuris pats galėtų būti vyriausiasis treneris.
– Šiemet tapote ir Vokietijos aukščiausiosios lygos „Kolner Haie“ klubo vairininku. Turite sutartį kitam sezonui?
– Ne. Nesu labai stiprus darbo paieškose. Paprastai tiesiog laukiu prie telefono, kol kas nors paskambins. Galbūt tai reikėtų pakeisti. Kai tik grįšiu namo, reikės pačiam kai kam paskambinti ir pasižiūrėti, kokios galimybės. Bet labai dėl to nesijaudinu. Noriu dirbti aukščiausiame lygyje, bet man patiko ir Europoje.
– Ar matote realių galimybių tapti NHL komandos vyriausiuoju treneriu?
– Ne, tai – ypatinga trenerių „veislė“. Reikia turėti labai galingą dosjė, kad į ją patektum. Aš esu geras asistentas, mano tikslas – laimėti Stanley taurę šiose pareigose. Kita vertus, man patinka mokyti jaunus žaidėjus, tad tiktų ir AHL pirmenybės.
– O kaip dėl tolesnio darbo Lietuvos rinktinėje?
– Pirma reikėtų pasižiūrėti, kaip baigsis šios pirmenybės. Kad ir kokia būtų jų atomazga, ateities treneriams norėčiau palikti kokį nors pamatą. Ar tai būsiu aš, ar kas nors kitas – norėtųsi, kad kitais metais rinktinė būtų pažengusi į priekį, kad būtų tęstinumas.
– Vienas jūsų auklėtinių dabar – D. Zubrus. Ar galite palyginti jį su kuriuo nors žaidėju pagal įtaką komandai rūbinėje ir aikštėje?
– Sunku būtų tai padaryti. Nesu matęs žaidėjo, kuris turėtų tokį vaidmenį. Dainius – ne tik pagrindinis centro puolėjas, jis taip pat tarsi tėvas – bent jau tiems vaikinams, kurie už jį jaunesni daugiau nei dvigubai. Jis veda į priekį pavyzdžiui, jis kasdien primena apie teisingą maisto režimą, kaip būti geru profesionalu.
Mūsų mintys apie lyderystę tokios panašios, kad kartais paaiškėja, jog komandai per susirinkimus pasakau lygiai tą patį, ką jai prieš tai lietuviškai jau būna pasakęs Dainius. Ir iš tiesų – svarbu ne tai, ką pasakau aš. Svarbu tai, ką tarpusavyje kalba žaidėjai, kai aš išeinu. Kalba ne tik Dainius, kalba ir Ugnius Čižas, Nerijus Ališauskas. Tai – jauni žaidėjai, bet irgi lyderiai.
– Esate klausęs D. Zubraus, kodėl jis nėra – ir, regis, nepageidauja būti – treneris?
– Esu, tik nepamenu, ką jis atsakė. Manau, jis vis dar „nenužudė“ savyje žaidėjo. Kitas dalykas, tapęs treneriu, tiek daug naktimis nebemiegi. O Dainiui reikia išsimiegoti.
Kai vienam savo auklėtiniui Vokietijoje užsiminiau, kad iš jo išeitų geras treneris, jis atrėžė, jog yra tam per protingas. Esu tikras, kad panorėjęs Dainius taptų puikiu treneriu. Bet tam jis dar turės laiko ateityje.
– Ar po trijų turų IA diviziono lentelės dugne atsidūrusi Lietuvos rinktinė yra ten, kur ir reikėjo tikėtis ją rasti?
– Tvarkaraštis mums buvo labai sunkus. Pradėjome su dviem veikiausiai stipriausiomis diviziono komandomis, o su vengrais teko žaisti nepraėjus nė 18 valandų po praėjusio mačo. Man vis dar sunku suprasti tokį grafiką, Šiaurės Amerikoje tokia sistema nebūtų priimtina jokioje lygoje.
Nėra realu tikėtis, kad tokiame lygyje trumpas poilsis praeis be pėdsako. Kitas dalykas, kuris mums kainuoja, yra komandos amžiaus vidurkis. Jaunystė – privalumas, bet gali tapti ir minusu. Kai kurių vaikinų kūnai tiesiog dar nėra visiškai subrendę. Po 4-erių ar 5-erių metų bus žymiai geriau, bet kol kas šis grafikas mums yra sunkiai įkandamas.
– Jei turėtume galimybę pakoreguoti vieną lietuvių statistikos grafą šiame čempionate, kurios imtumėtės pirmiausia?
– Stringame ties numetimais, dėl ko dažnai negalime kontroliuoti ritulio. Tai – šio diviziono centro puolėjų meistriškumo pasekmė. „Zubby“ įpratęs prie tokio lygio, jam lengviau, net nepaisant to, jog visus metus neturėjo praktikos.
Kitas niuansas – mūsų sugebėjimas stipriai smūgiuoti ritulį. Turiu omenyje ne tik tiesioginį pavojų varžovų vartams, bet ir galimybes pakartoti metimus suskubus prie atšokusio ritulio. Kartais technikos ir jėgos mūsų smūgiams pritrūksta, ir tai virsta neišnaudotomis progomis.
– Kiek dar turėtų praeiti metų, kol Lietuva šiame divizione galės jaustis kaip namuose?
– Jeigu norime vertinti realistiškai, reikia lyginti esminius skaičius: kiek yra aikščių, kiek yra ledo ritulį žaidžiančių vaikų, kokios yra mokyklų ir savivaldybių programos. Jei būsime konkurencingi šiuose frontuose, bus realu galvoti ir apie konkurenciją rinktinių lygmenyje. O kol to nebus, būtų naivu tikėtis, kad Lietuva nuolat žais IA divizione. Dabar Lietuvos rinktinė yra žingsneliu atitrūkusi nuo bendro šalies ledo ritulio konteksto, nors jis ir keičiasi į gerą pusę.
IA diviziono lentelė