„Ką tik pasiekė liūdna žinia. Mirė olimpinis čempionas Vladas Česiūnas. Užuojauta artimiesiems ir visai sporto bendruomenei“, – rašo S. Petkus.
1972-ųjų Miuncheno olimpinių žaidynių kanojų irklavimo čempionas (1000 m) V. Česiūnas mirė eidamas 82-uosius gyvenimo metus.
Tituluočiausiam Lietuvos baidarių ir kanojų sporto atstovui V. Česiūnui likimas nepagailėjo aibės išbandymų ir staigių gyvenimo posūkių.
Nuo didvyrio, žurnalų viršelių herojaus iki „išdaviko“ be skatiko. Tokius draminius pokyčius susidūrus su SSRS rūstybe teko išgyventi olimpiniam čempionui V. Česiūnui ir jo šeimai, rašoma Sportas.info portale.
Ypatinga legendinio Lietuvos irkluotojo gyvenimo istorija sulaukė ir sporto dokumentikos kūrėjų dėmesio. 2021-ųjų vasarą dienos šviesą išvydo Stasio Petkaus ir Astos Ramoškaitės-Adomavičienės dokumentinis filmas „Vladas Česiūnas. Mediniu irklu į auksą“.
„Olimpinio čempiono V. Česiūno istorija – išskirtinė ir sunkiai įsivaizduojama dabartinėje profesionalių sportininkų aplinkoje. Niekur nepublikuoti archyviniai kadrai, atviri filmo herojaus ir artimiausių jo bičiulių komentarai leido sukonstruoti vientisą pasakojimą, kuris pasitarnaus kaip istorinis šaltinis, atliks edukacinę funkciją bei, tikiuosi, įkvėps jaunąją kartą“, – sako vienas iš dokumentinio filmo autorių S. Petkus.
Lietuvos sporto istorijoje auksinius pėdsakus įspaudęs V. Česiūnas olimpiniu čempionu tapo sulaukęs tais laikais sportininkui itin brandaus amžiaus. Miuncheno olimpinių žaidynių 1000 m dviviečių kanojų rungtyje su Jurijumi Lobanovu triumfavęs lietuvis tą padarė būdamas 32-ejų.
„Kaip bebūtų keista, bet patį didžiausią jėgų antplūdį pajutau būdamas 30–35-erių. Olimpinių žaidynių metais su savo porininku nepralaimėjome nė vienų varžybų“, – auksinius 1972-uosius prisimena Sportas.info žurnalistės Marytės Marcinkevičiūtės kalbintas V. Česiūnas.
Visą sporto šakų spektrą išbandęs ir tik 24-erių irklavimą galutinai pasirinkęs lietuvis taip pat laimėjo net 4 pasaulio čempionato aukso medalius, dukart iš eilės buvo pripažintas Lietuvos metų sportininku (1973, 1974 m.), V. Česiūno veidas puošė populiariausių žurnalų viršelius.
Vis tik Jonavos rajone gimusio V. Česiūno gyvenimo kelias pažymėtas ne tik skambiomis pergalėmis, bet ir itin dramatiškais išgyvenimais.
1979 m. Duisburge (Vokietija) politinio prieglobsčio paprašęs lietuvis užsitraukė SSRS vadovų nemalonę.
„KGB jį parskraidino, įsodino į sunkvežimį ir demonstratyviai vežė Vilniaus Gedimino prospektu. Mums, sportininkams, iš parodomosios „ nusikaltėlio“ sugrąžinimo akcijos reikėjo suprasti: talentas ir laimėjimai, kokie dideli jie bebūtų, neapsaugos nuo sovietų režimo susidorojimo. Mažai rastume sportininkų, kurie būtų tiek pasiekę ir tiek kentėję“, – dramatiškus 1979 m. įvykius dokumentiniame filme „Vladas Česiūnas. Mediniu irklu į auksą“ pasakoja legendinio kanojininko bičiuliai.
Iš sportininko tuometinė valdžia atėmė viską – šlovę, turėtą karinį laipsnį, pragyvenimo šaltinį. Vaikų treneriu įsidarbinęs V. Česiūnas ir jo šeima buvo ilgai persekiojami saugumo agentų.
„Buvo sugalvota versija, jog viską išsivežiau į Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR) ir ten pardaviau. Saugumo komiteto darbuotojai, tardę mane, paklausė, ar pripažįstu, jog esu tėvynės išdavikas. Atsakiau, kad jeigu esu išdavikas, tai jūs vagys, apiplėšėte mane.
Nuo manęs tada nusisuko artimi žmonės, žurnalistai, negynė nė vienas advokatas. Ir tik prasidėjus pertvarkai, vėl pasijutau žmogus: niekas manęs nepersekiojo ir slapta nebesiklausė“, – Sportas.info portalui kalbėjo V. Česiūnas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, olimpinis čempionas tapo savanoriu ir tarnavo besikuriančioje Lietuvos muitinėje, kur nuo jėgos struktūrų nukentėjo antrąkart.
1991 m. gegužės 29-osios naktį Lavoriškių pasienio postą užpuolė OMON smogikai. Jie sudegino muitininkų vagonėlius, o pareigūnus smarkiai sumušė, o V. Česiūnas kritinės būklės paryčiais buvo išgabentas į reanimaciją.
1991-aisiais olimpiniam čempionui suteiktas Vyčio Kryžiaus ordinas, 2000 m. V. Česiūnas apdovanotas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Garbės ženklu.