Su jaunu sportininku, neatmetančiu galimybės, kad gali pretenduoti ir į 2020 metų olimpiadą, kalbėjomės apie Austros Skujytės autografą, lėmusį jo kelią į lengvąją atletiką, sunkumus, su kuriais susiduria jauni sportininkai, ir ieškojome atsakymo, kodėl Lietuvos 400 m rekordas nepagerintas nuo 1979 metų.
- Kaip susiklostė aplinkybės, kad susidomėjote bėgimu?
- Pradinėse klasėse jau bėgiodavau. Kieme visada būdavau greičiausias. Taip pat bandžiau ir komandinio sporto šakas. Bet lūžis įvyko tėvams su teta manę nusivedus į 2005 metais Kaune vykusį U-20 Europos lengvosios atletikos čempionatą. Tada lengvoji atletika mane sužavėjo. Po varžybų jau keliavome iš stadiono, bet norėjau paprašyti A. Skujytės autografo. Kaip tik tuo metu teta netikėtai sutiko trenerę, pas kurią sportuodavo. Taip ir išėjo, kad ji pasiūlė apsilankyti jos treniruotėse ir treniruoja mane iki šiol. Iš pradžių treniruodavausi kas antrą dieną. Nors būdavo, kad kartais patingėdavau, išsisukinėdavau, bet bėgant laikui ir gerėjant rezultatams sportuodavau vis daugiau, darėsi vis įdomiau.
- Nuo kokių rungčių pradėjote savo sportinę karjerą?
- Pradėjau nuo šuolio į tolį ir 60 metrų sprinto varžybų. Iš pradžių visai gerai sekėsi šuolis. Greitai kilo rezultatai. Buvo smagu. Pirmos mano tarptautinės varžybos taip pat buvo šuolio į tolį rungtyje. Pamenu, kad tada Lenkijoje užėmiau trečią vietą. Galiausiai rezultatai nustojo gerėti, o ir pačiam šuolis nebuvo labai maloni sporto šaka. Tad pabandžiau ir pradėjau treniruotis 200, 300 ir 400 metrų bėgimo rungtims. Trenerė įžvelgė mano potencialą šiose rungtyse dėl mano ūgio ir ilgo žingsnio. Rezultatams gerėjant, augo motyvacija ir užsidegimas. Po kiekvienos pergalės, vis pagerinto asmeninio laiko augo ir tikslai, norėjosi vis geriau pasirodyti.
- Šiuo metu esate greičiausias 400 metrų bėgikas Lietuvoje. Jau du metus išlaikai geriausio sezono rezultatą. Koks artimiausias tikslas?
- Šių metų Europos čempionatas. Norint šį tikslą įgyvendinti reikia bėgti tik sekunde greičiau nei tai dariau 2015 metų vasaros sezone. Normatyvas – 46,7 sekundės. Praėjusias metais, po patirtos traumos ir pusantro mėnesio, skirto atsigavimui, 400 metrų įveikiau per 47,63 sekundes. Pagerinti savo rezultatą ir įvykdyti normatyvą yra visai realu, tik reikia tinkamai pasiruošti. Visgi prieš savaitę vykusiame Lietuvos čempionate pavyko atbėgti greičiau nei per 49 sekundes. O dar tik sezono pradžia ir bėgome manieže, kas automatiškai rezultatą prailgina bent sekunde.
Tai pergalingai užbaigus žiemos sezoną laukia rimtas pasiruošimas?
Taip. Žiemos sezone daugiau treniravausi 60 metrų distancijose, dariau bendro fizinio pasirengimo pratimus. Tai ne tik padeda ugdyti greitį, bet ir saugiau. Bėgant manieže atsiranda didesnė traumų tikimybė. Dėl staigių posūkių, gali plyšti ar būti patempti raumenys. Ko tikrai nesinori. Lietuvoje neturime sąlygų žiemos sezonu treniruotis visu pajėgumu. Kol kas nėra tokio maniežo.
- Kaip atrodys jūsų treniruotės dabar?
- Atšilus orams daugiau treniruočių darysiu lauke, bėgiosiu krosus, derinsiu mitybą. Ruoštis varžyboms vyksiu ir į stovyklas. Su klubo pagalba į stovyklą Palangoje išvykstu jau kovo 11 dieną. Tikiuosi, kad grįžus iš jos pavyks išvykti ir į stovyklą Portugalijoje ar Ispanijoje. Aplinkos pakeitimas labai svarbus, norint pasiekti aukštą rezultatą. Kitaip sakant, artimiausiais mėnesiais laukia daug juodo ir sunkaus darbo, treniruotės vyks kelis kartus per dieną. Tikriausiai per visą savo karjerą taip dar neteko treniruotis, kaip planuoju šiais metais. Svarbiausia, kad tik pavyktų išvengti traumos.
- Ar yra bėgikų autoritetų, į kuriuos lygiuojatės, domitės jų gyvenimu, treniruočių rėžimu?
- Šiuo metu stebiu ir seku ryškiausius pasaulio lyderius. Vis dar puikiai bėgiojantį Usainą Boltą. O vienas svarbiausių ir didžiausių autoritetų yra amerikietis Michaelas Johnsonas. Jam dar nuo 1999 metų priklauso 400 metrų pasaulio rekordas – 43,18 sekundės.
- Lietuvoje 400 metrų bėgimo rekordas nepagerintas dar ilgesnį laiką. Nuo 1979 metų ir priklauso Remigijui Valiuliui. Kaip manote, kodėl šios rungties rekordai taip ilgai lieka nepagerinti?
- Maža konkurencija. Ne paslaptis, kad rezultatai geriausiai auga ten, kur konkurencija didesnė ir reikia vis labiau ir labiau pasitempti. Dar prieš porą metų, kol lankiau mokyklą tikrai buvo pajėgių priešininkų, su kuriais kovodavome iki galo. Šiuo metu tokių ganėtinai mažai. Retas renkasi šią rungtį kaip pagrindinę, kitiems trūksta motyvacijos, o dar didelė dalis jaunų sportininkų tiesiog negali sau leisti profesionaliai užsiimti sportu, skirti lėšų treniruotėms.
Reikia visgi ir už kažką gyventi, užsidirbti, o aukšto lygio varžybose nepasižymėjęs sportininkas retai kada gauna paramą iš valstybės, federacijų ar kitur. Mane šiuo metu remia ir palaiko „Kauno maratono klubas“, universitetas, trenerė ir tėvai. Be jų pagalbos būtų sunku siekti tokių tikslų kaip Europos čempionatas.
- Ar jau leidžiate sau pasvajoti ir apie olimpinį normatyvą?
- Kaip ir kiekvienas sportininkas apie tai svajoju ir tikiu, kad šios svajonės gali išsipildyti. Visgi nieko nėra neįmanoma. Bet tokie planai skirti 2020 metų Tokijo olimpiadai. Tiesa, pagal šių metų normatyvą, norint pakliūti į olimpiadą reikėtų ir Lietuvos 400 metrų bėgimo rekordą pagerinti, tad yra kur pasitempti.
VšĮ „Kauno maratono klubas“ yra privatus lengvosios atletikos klubas, vienijantis profesionalus, ir mėgėjus sportininkus. Šiuo metu olimpinius normatyvus jau įvykdė Remigijus Kančys, Rasa Drazdauskaitė, Monika Juodeškaitė ir Remalda Kergytė. Įvykdyti normatyvus tikisi ir daugiau klubo narių. Vykdydamas sportinę veiklą, klubas taip pat užsiima ir visuomenine veikla: įsteigė 1000 eurų prizinį fondą Lengvosios atletikos federacijos rengiamuose varžybose jaunimui, organizuoja tradiciniu tapusį, tarptautinį renginį – „Kauno maratonas“. Taip pat spalio mėnesį Kaune vykusį rausvojo kaspino paramos bėgimą „Pink Run su BENU“, rugpjūtį vykusį „Naktinį Orion bėgimą“, vasario 14 dienos bėgimą „Pagauk Valentiną!“. Vykdė Kalėdinę paramos akciją „Olimpinės svajonės“.