„Esu labiau mėgėjas nei profesionalas“, – kukliai kalba darbą ir pomėgį bėgioti sėkmingai derinantis I. Brasevičius.
Prieš kiek daugiau nei savaitę bėgikas sėkmingai įveikė Berlyno maratoną, pasiekė geriausią Lietuvos sezono rezultatą ir įvykdė Tarptautinės lengvosios atletikos federacijų asociacijos (IAAF) nustatytą kitų metų pasaulio čempionato normatyvą.
Vos trejų metų – tiek laiko prireikė prasibrauti į šalies maratonininkų elitą. 32-ejų I. Brasevičius nebeslepia, kad dabar pagrindinis jo siekis yra Tokijo olimpinės žaidynės.
Per trejus metus – minus 24 kilogramai
Prieš trejus metus I. Brasevičius svėrė 84 kilogramus, dabar – 60-imt. Pakitęs kūno svoris atspindėjo ne tik išvaizdos, bet ir gyvenimo pokyčius. Tačiau apie viską nuo pradžių...
Lengvąją atletiką I. Brasevičius atrado gimtuosiuose Druskininkuose, kur po sėkmingo pasirodymo kroso varžybose dabartinio šalies vyriausiojo rinktinės trenerio Kęstučio Jezepčiko buvo pakviestas išbandyti sportinį ėjimą.
„Druskininkuose ėjimas populiari sporto šaka. Bėgau kažkada krosą miesto čempionate ir treneris K. Jezepčikas pasikvietė. Taip ir tapau ėjiku. Pamatė kaip bėgiką ir pasikvietė į ėjimą“, – prisiminė I. Brasevičius.
Dabartiniai Lietuvos ėjimo rinktinės lyderiai olimpiečiai Brigita Virbalytė-Dimšienė ir Tadas Šuškevičius – I. Brasevičiaus kartos atstovai. Išgirdęs klausimą, ar pastarasis buvo pagrindinis jo varžovas ėjimo varžybose, druskininkietis nusijuokia.
„Panašiai, bet niekada nebuvo priešpriešos, su visais ėjikais pakankamai gerai sutardavome“, – tikino lengvaatletis.
Ėjiko karjera nutrūko baigus mokyklą. Jaunam atletui trūko motyvacijos, o naują gyvenimo puslapį atvertė ir studijos Lietuvos kūno kultūros akademijoje (dabartiniame Lietuvos sporto universitete).
„Pertrauka truko 10 metų, nieko nedariau – nei sportavau, nei bėgiojau, tik alų gėriau. Absoliučiai nieko nedariau, jokios fizinės veiklos, tad priaugau tikrai daug svorio“, – nusijuokė I. Brasevičius.
Sugrįžti paskatino draugo sėkmė
Viskas pasikeitė 2013-ų rugsėjį Vilniaus maratono metu. I. Brasevičių sužavėjo draugo, įveikusio visą maratoną greičiau nei per 3 valandas, valia. Jei gali jis, kodėl negaliu ir aš?
„Kodėl grįžau? Matyt kažko trūko gyvenime. Buvo ir šiokių tokių asmeninių priežasčių. Vieną dieną atsikėliau, sugalvojau ir pradėjau lakstyti, – pasakojo I. Brasevičius. – Turėjau rinktis, ar žaisti futbolą sekmadienio lygoje, ar bėgioti (juokiasi – lengvoji.lt). Pasirinkau bėgimą, nes paprasčiau.“
Dešimties metų pertrauką padarė savo. Pirmos treniruotės toli gražu nepriminė lengvo pasivaikščiojimo. Bėgimo trukmė siekdavo gal tik apie 15 minučių.
„Kai pradėjau bėgioti, pats netikėjau, kad ilgai bėgiosiu, o tiesiog pasižiūrėsiu, kaip čia pavyksta. Šiek tiek pasitreniravęs „Bėgime su Živile Balčiūnaite“ 10 km įveikiau per 36 min. 30 sek. ir tada pagalvojau, gal jau rimtai reikia ruoštis maratonui. Vis didinau krūvius ir atstumus, o pirmą maratoną įveikiau Kaune“, – prisiminė sportininkas.
Tąkart Kaune I. Brasevičius finišavo per 2 val. 32 min. 55 sek. Po to rezultatą jis gerino Vilniuje (2 val. 30 min. 52 sek.), Varšuvoje (2 val. 23 min. 16 sek.) ir Frankfurte (2 val. 20 min. 37 sek.). Šis rezultatas buvo vos pusantros minutės prastesnis nei olimpinis normatyvas.
„Būtent Frankfurte supratau, kad galiu bėgti greitai. Ten apie olimpinį normatyvą dar negalvojau, nes tuo metu jis vis dar buvo 2 val. 17 min. ir tokio rezultato dar negalėjau pasiekti (praėjus mėnesiui po maratono IAAF normatyvą pakoregavo iki 2 val. 19 min. – lengvoji.lt). Susidėjo daug aplinkybių – blogas startas, persitreniravimas ir nuovargis“, – prisiminė maratonininkas.
Kovoti dėl bilieto į Rio – pagalba kolegei
2016-i I. Brasevičiui klostėsi permainingai. Paskutines viltis iškovoti bilietą į Rio de Žaneirą sužlugdė traumos, tačiau bilietą į olimpiadą jis padėjo pagriebti Vaidai Žūsinaitei, o sezoną vainikavo įspūdingas pasirodymas Berlyne.
„Šį sezoną patyriau labai daug traumų. Atrodau, kad turėjau visas iš eilės, kokias galima turėti (juokiasi – lengvoji.lt). Buvo ir rimtesnių, ir mažesnių, praleidau nebėgiodamas visą žiemą. Bėgioti normaliai pradėjau tik vasario mėnesį, po to praleidau ir visą gegužį. Į Berlyno maratoną vykau nevisiškai pasitikėdamas savimi, bet, pasirodo, viskas su manimi buvo gerai“, – teigė I. Brasevičius.
Pirmą metų maratoną, penktą karjeroje, lengvaatletis įveikė balandį Hanoveryje. Ten jis tapo „zuikiu“ V. Žūsinaitei. Tai yra, diktavo tempą ir padėjo pasiekti norimą rezultatą, kuris leido aplenkti prieš tai geresnį laiką turėjusią Moniką Juodeškaitę kovoje dėl kelialapio į olimpiadą.
„Su Vaida kartu nesitreniruojame, keletą kartų kartu prasibėgome. Vaida man parašė ir pasiūlė drauge bėgti Hanoveryje. Kadangi dėl traumų neplanavau bėgti maratono pavasarį, sutikau padaryti tokią „treniruotę“, – prisiminė maratonininkas. – Keistas jausmas, atsakomybės dar daugiau nei bėgant pačiam. Reikia rinktis tą žmogų, kuris tikrai gali tuo tempu prabėgti, nes yra buvęs ne vienas atvejis, kai pats „zuikis“ užlūžta. Atsakomybės buvo labai daug, nes vis tiek olimpiada.“
Vis tik savo pagalbos bėgikas nesureikšmina. „Vaida bėgo pati, ne aš įvykčiau normatyvą, o ji“.
Normatyvo likimas sprendėsi paskutiniame kilometre
Antrą kartą į Vokietiją I. Brasevičius sugrįžo su kitu tikslu – įveikti maratoną greičiau nei per 2 val. 19 min. ir įvykdyti IAAF nustatytą pasaulio čempionato normatyvą. Rugsėjo 25-ą Berlyne bėgikas nuotolį įveikė aštuoniomis sekundėmis greičiau ir pasiekė 11-ą rezultatą šalies istorijoje!
Distanciją lietuvis pradėjo užtikrintai, tačiau po 35 kilometro tempas ėmė sparčiai mažėti. Normatyvo likimas sprendėsi paskutiniame kilometre...
„Visada pradedu ramiau, mėgstu pasisaugoti ir „neužsirauti“ pradžioje. Dažniausiai antra maratono pusė man pavyksta bent šiek tiek greitesnė. Šį kartą konsultavausi su Remigijumi Kančiu, kad reikia pradėti greičiau, tą ir padariau. Rizikavau, nes tikrai nejaučiau, kad galiu kažkokį įspūdingą rezultatą pasiekti. Pradėjau greitai ir galvojau, kiek ištempsiu, tiek ištempsiu. O ištempiau iki 35 kilometro“, – šyptelėjo I. Brasevičius.
Finišo tiesioji Berlyne yra itin ilga ir driekiasi 400-500 metrų. Pasak maratonininko, sekundės bėgant tiesiąja tiksėjo kone greičiausiai gyvenime.
„Buvo minčių, kad rezervo gali ir neužtekti. Likus kilometrui mačiau, kad jį reikia įveikt greičiau nei per 3 min. 20 sek. Reikėjo eiti va bank, nes gyvenime tokios progos gal daugiau ir nebebus, – prisiminė lengvaatletis. – Prieš tai paskutinius kilometrus bėgau po 3 min. 30 min., turėtas rezervas buvo visiškai išsekęs, tačiau per paskutinį kilometrą susikaupiau. Kojos buvo sutrauktos visiškai, jaučiau spazmus ir labiau šokinėjau, o ne bėgau...“
Dabar I. Brasevičius potencialus pasaulio čempionato dalyvis. Jo dalyvavimą dar turi patvirtinti LLAF Taryba, be to, egzistuoja tikimybė, kad normatyvas paklus daugiau nei trims Lietuvos maratonininkams.
„Labai nesureikšminu tų normatyvų ir žinau, kad dar greičiau galiu bėgti. Labiau esu mėgėjas, tai žiūriu iš savo pusės, ką galiu padaryti. Stebinu save, tikrinu, kiek galiu ir nesiorientuoju, ar padarysiu normatyvą, ar nepadarysiu, – sakė I. Brasevičius. – Jei turiu rankoje normatyvą, manau, kad pavasarį dar vieno maratono nebėgsiu ir geriau pasiruošiu pasaulio čempionatui. Ar Tokijas yra mintyse? Dabar jau nebeslepiu – sportuosiu iki Tokijo olimpiados.“