„Draugai, kaip dažnai Jūs atsibundate žinodami, kad turėsite galimybę įgyvendinti vieną didžiausių savo gyvenimo svajonių? Kaip jaustumėtės suvokdami, kad iki jos liko tik vienas žingsnis? Būtent taip aš jaučiausi paskutines dienas, o šiandien jau oficialiai galiu pasidalinti šia žinia ir su Jumis.
Atrodytų tai tik dar vienas sporto renginys, dar viena kova mano karjeroje, bet žinia apie ją privertė mane prisiminti visą mano sportininko kelią, iš naujo išgyventi viduje visus smagiausius ir sunkiausius karjeros momentus, bei pasakyti pačiam sau: pagaliau aš čia!
Dabar laukia ilgas pasiruošimo laikotarpis, kuris bus panašus ir mažai skirsis nuo nesuskaičiuojamo skaičiaus prieš tai buvusių, bet šis tikrai man bus ypatingas.
Mintys apie tai, kad didžiausia aukštuma kikbokse dabar pasiekiama ranka ir šildo sielą, ir papildomai psichologiškai spaudžia.
Kaip ten bebūtų, pažadu sau, savo artimiausiems ir Jums: aš atiduosiu visą save, kiek tai įmanoma ir net neįmanoma, kad šis vakaras būtų ypatingas visai Lietuvos sporto bendruomenei.
Ačiū visiems Jums, kad Jūs su manimi! Padarykime tai kartu!“, – savo „Facebook“ paskyroje rašė S. Maslobojevas.
Varžovas – pajėgus olandas
35-erių klaipėdiečio varžovas – penkeriais metais jaunesnis Nyderlandų kikboksininkas Luisas Tavaresas.
Pastarasis „Glory“ organizacijoje yra patyręs vs 1 pralaimėjimą ir pagal „Combat Press“ reitingą rikiuojasi 2-oje vietoje. S. Maslobojevas reitingoje lentelėje – trečias.
S. Maslobojevui kautis dėl „Glory“ pussunkio svorio kategorijos čempiono diržo kelius atvėrė tai, kad po Rusijus pradėjo karo Ukrainoje „Glory“ nusprendė neorganizuoti kovų su Rusijos kovotoju ir buvusiu čempionu Artemu Vachitovu. Su juo „Glory“ nutraukė sutartį.
„Tikimės, kad šis baisus Rusijos valdžios inicijuotas karas bus kuo greičiau išspręstas ir A.Vachitovas bei kiti Rusijos kovotojai galės grįžti į „Glory“ ringą, kuriame bus laukiami“, – rašoma „Glory“ pranešime.
Visada akcentuoja Klaipėdos vardą
Nors S. Maslobojevas pastaruosius kelerius metus gyvena Vilniuje, tačiau visuomet užsienio šalių žurnalistams pabrėžia, kad yra iš Lietuvos uostamiesčio – Klaipėdos.
„Tai miestas, kuriame pradėjau savo sportininko kelią, čia – mano šaknys, užaugau Mogiliovo rajone, čia buvo susikurtos svajonės ir tikslai. Klaipėdoje gyvena mano tėvai, draugai, mano žmona – klaipėdietė, tad čia visada su malonumu atvykstu per šventes ir šiaip su džiaugsmu leidžiu laisvalaikį“, – pasakojo daugkartinis K-1 ir bušido turnyrų nugalėtojas, pasaulio mėgėjų kikbokso čempionas S.Maslobojevas.
Lankė sunkiąją atletiką
– Sergejau, pats esi gimęs ir augęs Klaipėdoje. Primink savo sportinio kelio pradžią. Kiek žinau, tas kelias tikrai nebuvo klotas rožėmis.
– Nors nuo vaikystės labai domėjausi kovos menais, tačiau sportinis kelias prasidėjo ne nuo kovų ringe, o nuo kitos jėgos sporto šakos – sunkiosios atletikos.
Pamenu, kad į sunkiąją atletiką atėjau visiškai atsitiktinai – vaikščiojome su draugais po Debreceno rajoną ir pamatėme darželyje sporto salėje pakabintą kriaušę bei ten besitreniruojančius vyrukus.
Užėjome pasiteirauti dėl treniruočių ir jie pasakė, kad čia vyksta sunkiosios atletikos treniruotės, o po jų kartais pasikabina bokso kriaušę ir į ją padaužo. Vakare jau atėjome su sportine apranga ir kilnojome štangas.
Sunkiosios atletikos treniruotes lankiau pas tuometinį Klaipėdos sunkiosios atletikos trenerį Viktorą Gerasimovą. Būtent šis treneris man įskiepijo disciplinos, išugdė sportinio azarto jausmą, išmokė siekti tikslų ir dėti visas pastangas, kad tikslai būtų įgyvendinti.
Pamenu, užsibrėžėme tikslą, kad po metų tapsiu Lietuvos jaunimo sunkiosios atletikos čempionu, ir kantriai dirbome. Ir štai – pavyko! Tapau Lietuvos čempionu. Užvaldė neapsakomai malonus jausmas.
Vėliau planavome pagerinti mano amžiaus grupės Lietuvos rekordą, jau sporto salėje buvau pakartojęs šalies rekordą ir per artėjančias kalėdines varžybas turėjau tikslą jį pagerinti. Nekantriai laukiau tų varžybų, bet staiga pakeitė amžiaus grupę ir mano svajonė sudužo į šipulius.
Taip ir krito motyvacija, be to, vėliau būtų tekę varžytis tarp vyrų, o mano kūno sudėjimas sunkiajai atletikai nelabai tiko. Tai suprasdamas ir nusprendžiau atsisveikinti su šia sporto šaka. Tai buvo ne man.
Kai dabar atsuku laiką atgal, suprantu, kad mane kovos menai žavėjo nuo mažų dienų. Aš su devyneriais metais vyresniu savo broliu (iš pirmosios tėčio santuokos) nuolat žiūrėdavau kovinius filmus. Brolis mane nuo vaikystės mokė muštis. Tiksliau, mane lupdavo ir auklėjo taip, kad ateityje sugebėčiau už save pastovėti.
Tuomet buvo tokie laikai, kai per TV ekranus dominavo kino filmai su Bruce'u Lee, Jeanu-Claude'u Van Damme'u), Arnoldu Schwarzeneggeriu ir panašiai. Žiūrėdavome, mokydavomės, lupdavomės ir panašiai.
Mano svajonė buvo tokia: aš užaugsiu ir būsiu panašus į Schwarzeneggerį ar Van Damme'ą, galėsiu įveikti visus. Panaši filosofija buvo ir mano vyresniojo brolio. Deja, 1994 metais atsitiko nelaimė – jis nuskendo Baltijos jūroje ir su šiomis kovotojo svajonėmis likau aš vienas...
Klaipėdoje užaugau Mogiliovo rajone, ten buvo visko. Reikėjo mokėti apsiginti.
Pamenu, tais laikais, kai dar toli gražu ne visi turėjo internetą ir kompiuterius, draugas man parodė kovų vaizdų su gražiausiais pergalių epizodais. Tai mane užkabino.
Anksčiau nedrįsdavau pradėti lankyti kovinio sporto, tačiau po šių vaizdų įgavau pasitikėjimo savimi ir drąsos. Taigi, su draugais pradėjome lankyti „Titaniko“ sporto klubą, vėliau treniravomės Klaipėdos „Muay thai imperijoje“ pas trenerį Vadimą Gridiajevą.
Buvo ir toks periodas, kai Klaipėdos miesto centre, prie picerijos „Bambola“, nuomojomės patalpas ir treniravomės tiesiog ant betono. Bėgdavome, ir nuo grindinio kildavo dulkės. Kosėdavome, čiaudėdavome, durys žiemą nuo šalčio būdavo visos baltos – apšerkšnijusios. Nebuvo nei dušų – nieko. Po treniruočių važiuodavome namo praustis. Nesiskundėme, treniruodavomės ir siekėme savo tikslų.
Dabar jaunimas yra išpuikęs, nori idealių sąlygų, tačiau būtent tokios sąlygos, kuriomis aš treniravausi, mane ir užgrūdino.
Dirbo ir Norvegijoje
– Teko girdėti, kad vienu metu, prieš maždaug dešimtmetį, buvo minčių atsisveikinti su sportu ir ragauti emigranto duonos?
– Buvo toks laikotarpis, kai buvau išvykęs į Norvegiją, ten dirbau po 12 valandų. Net buvau pradėjęs rūkyti, kadangi ten buvo pagrindinė taisyklė: kas rūko, tas tuo metu ilsisi. Per dieną drąsiai surūkydavau po pakelį cigarečių. Mano bendradarbiai po darbų vartodavo alkoholį, bandė ir mane į tai įtraukti, tada aš supratau, kad einu ne tuo keliu. Darau ne tai, ko man gyvenime reikia.
Norvegijoje dirbdavau 11 dienų, po to devynias dienas praleisdavau Klaipėdoje. Darbdavys apmokėdavo visas kelionės išlaidas. Darbo grafikas išties buvo geras. Ir pinigų buvo į valias: nuomojausi butą Klaipėdos miesto centre, turėjau du automobilius. Restoranai, barai, merginos... Ko tik nebuvo... Viskam pinigų užteko, žinant tai, kad gyvenau vienas, nereikėjo rūpintis nei vaiku, nei šeima. Dabar, kai turiu šeimą, suprantu, kad gyvenimas yra visai kitoks.
Nors, kaip minėjau, pinigų atžvilgiu turėjau beveik viską, ko norėjau, tačiau manęs tai netenkino. Pasiilgau ringo, turnyrų, to adrenalino, žmonių palaikymo.
Sportas – lyg narkotikas. Man viso to labai trūko. Vieną dieną sau pasakiau: geriau būsiu be pinigų, bet laimingas.
Taigi, grįžau į Lietuvą ir pradėjau ieškoti laimės gimtinėje. Buvau sukaupęs kapitalo ir nusprendžiau, kad turiu visas investicijas paaukoti sportui. Klaipėdoje nebuvo lygiaverčių mano svorio grupės treniruočių partnerių, tad nusprendžiau, kad reikia išvykti į Vilnių. Iki šiol čia gyvenu.
Iš Klaipėdos parsivežiau savo dabartinę žmoną Airinę, kartu auginame du sūnus bei dukrelę.
Nėra lengva, būna dienų, kai ryte kartu su šeima papusryčiaujame, o grįžtu maždaug tik 21–22 valandą, kai šeima jau miega. Individualiai treniruoju tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, pats sportuoju, tad laikas tiesiog prabėga akimirksniu.
– Tavo tėvai gyvena Klaipėdoje. Turbūt didžiuojasi sūnumi, kuris pasiekė tokių sporto aukštumų?
– Dabar jau palaiko ir paskambina, palinki sėkmės prieš kiekvieną kovą. Jau suprato, kad mano svajonės ir tikslai – ne šiaip vaikėzo prasimanymas pasimušti, o rimtas darbas. O anksčiau buvo visko...
Pamenu, kad tėvai buvo prieš mano pasirinktą kelią. Paauglystėje jie griežtai pasakė, kad ko jau ko, bet pinigų kovų treniruotėms tikrai neduos. Pasakė kažką panašaus: „Nemokėsime pinigų už tai, kad ten daužytumėte vieni kitiems galvas.“
Pamenu, teko parduoti mobilųjį telefoną, kad galėčiau susimokėti už pirmąsias kikbokso treniruotes. Vėliau, baigęs vienuoliktą klasę, per vasaros atostogas dirbau metalo kirtimo ceche. Uždirbtais pinigais susimokėjau už treniruotes metams į priekį.
Bendraklasiai siuntinėjo vieni kitiems nuotraukas iš įvairių pramogų, kaip smagiai leidžia vasarą, o aš visas murzinas ir pavargęs vakare po darbo lėkdavau į treniruotes. Kiti treniruočių vaikinai į mane žiūrėjo skersai. Turbūt manė, kas čia toks murzius atėjo į treniruotes. Aš tiesiog į nieką nekreipiau dėmesio, o siekiau savo tikslų ir svajonių.
Manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti tikslų ir jų iš visų jėgų siekti. Būtent tikslai ir daro gyvenimą įdomų. Taip pat mano vaikai mane visada motyvuoja tapti geriausiu. Noriu, kad kiek paaugę jie galėtų didžiuotis tėčiu.
Žmona Airinė mano kovas stebi su ašaromis akyse, labai jaudinasi... Pasakojo, kad per televiziją ji stebėjo „Glory“ turnyro kovą ir atsigulusi ant kilimo ašarojo. Prie jos priėjo mano vyresnėlis sūnus Ramiras ir paklausė: „Mama, kodėl verki? Juk tėtis laimi. Juk jis visada yra nugalėtojas.“ Tokie dalykai labai jaudina ir skatina dar labiau stengtis dėl savo šeimos, dėl jų gerovės.
– Kokią žinutę norėtum pasiųsti savo gerbėjams?
– Viskas yra įmanoma. Jeigu tu nori tapti kovotoju, tu gali juo tapti. Svarbiausia – noras. Kovinės sporto šakos yra naudingos, ypač vyrams, nes jų prigimtis yra kariauti, medžioti ir būti tikrais lyderiais.
Dvikovinės sporto šakos išvysto drąsą, reakciją, pasitikėjimą savimi, gerina reakciją į stresines situacijas, padeda priimti teisingus sprendimus, leidžia atsakyti už savo klaidas patiems. Niekas nežaidžia bokso – padarai klaidą ir iškart už ją atsakai. Būtent tai man padėjo gyvenime – mokėjimas prisiimti atsakomybę už savo klaidas.