Šilalės sporto mokykloje dviračių sporto treneriu ekspertu dirbantis specialistas išugdė daug puikių plento meistrų, kurių žinomiausi – Londono ir Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvis, 2015 m. pasaulio čempionato prizininkas ir tų metų geriausias Lietuvos sportininkas Ramūnas Navardauskas bei pasaulio čempionatų dalyvė Inga Čilvinaitė.
Aukšto meistriškumo dviratininkais tapo ir Andrius bei Marius Zaleskiai, Milda Galdikaitė, Gabrielė Jankutė, Ernesta Strainytė, Milda Aužbikavičiūtė ir kiti. Visus juos sunku būtų suskaičiuoti.
Praėjusiais metais Lietuvos jaunių rinktinėje buvo net keturi K. Česaičio auklėtiniai. Tačiau treneris Kvėdarnos neskuba vadinti dviratininkų miestu.
„Neturime nė vieno dviračių takelio, bet turime plentų, kur automobilių srautai neprilygsta didmiesčiams. Mums atviros sporto ir treniruoklių salių durys, Šilalės plaukimo baseinas, bet neturime gero sportinio inventoriaus. Dviračiai yra mano amžiaus, visi skirtingi, nušiurę.
Dabar pateikėme paraišką privačiai iniciatyvinei grupei „Minam 100“, kurios siela – Vita Vitkutė-Degutienė, tai gal truputį atsinaujinsime. Anksčiau man daug padėdavo žmona Ilona, kuri dirbo kūno kultūros mokytoja Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje.
Bet situacija pasikeitė: nuo praėjusių metų gimnazijoje nebedirbame abu. Žmona darbuojasi 34-erių sūnaus Kęstučio odontologijos klinikoje Šilalėje, o aš dviratininkus ugdau vienas. Padeda visa šeima, kuri mane stipriai palaiko, o sūnus odontologas, pats jaunystėje mynęs dviratį, dar ir paremia.
Beje, dviračių sporto treniruotes anksčiau lankė visi trys mano vaikai: Kęstutis, Emilija, kuri dabar gyvena ir dirba Osle, bei Lukas, šiuo metu Kaune studijuojantis odontologiją.
Rasti talentingų vaikų nėra lengva, bet per dešimtmetį vieną kitą pavyksta. Kvėdarnoje, be dviračių sporto, veikia Šilalės sporto mokyklos mergaičių tinklinio ir berniukų futbolo grupės, yra nemaža konkurencija. Minėtų sporto šakų treneriai vaikus renka nuo mažesnio amžiaus ir, be abejo, patys sportiškiausi nueina į futbolą ar tinklinį. Tačiau ne visi vaikai tinka žaidimams, ne visiems jie patinka, todėl kiti renkasi dviračių sportą.
Gerai sutariame su tų sporto šakų kolegomis, yra pavykę iš tinklinio pakviesti keletą mergaičių, kurios labiau tiko individualiai sporto šakai“, – pasakoja 61-ų metų K. Česaitis.
– Puikiais rezultatais dabar džiugina 21-erių Aivaras Mikutis, kuris šiemet per Europos jaunimo iki 23 metų čempionatą Nyderlanduose asmeninėse lenktynėse užėmė penktą vietą. Ar jis meistriškumu gali pavyti ir pralenkti R. Navardauską?
– Aivaras – talentingas ir darbštus vaikinas, jo karjera tik prasideda. Šiandien jam geriau sekasi lenktyniauti asmeninėse varžybose. Džiaugiuosi, kad būdamas dar jaunių amžiaus 2020-aisiais Aivaras po Šilalėje vykusių R. Navardausko taurės daugiadienių tarptautinių varžybų, kuriose užėmė trečią vietą, sulaukė siūlymo atstovauti Estijos „Ampler Development“ komandai ir joje tobulėjo porą metų.
Atsirasti tinkamu metu reikiamoje vietoje – didelė sėkmė. Vieniems estams komandą išlaikyti sunku, todėl jai paramą skyrė ir Lietuvos dviračių sporto federacijos prezidentas Darius Levickis. Kitais metais šiai komandai planuoja atstovauti keturi Lietuvos dviratininkai, iš kurių – du kvėdarniškiai: Jomantas Venckus ir Aivaro Mikučio brolis Kristupas. Mano auklėtiniai dar jauni, todėl apie Paryžiaus olimpines žaidynes dar negalvojame.
– Aivaras tobulėja Šveicarijos „Tudor Pro Cycling“ komandoje ir studijuoja Lietuvos sporto universiteto pirmame kurse. Koks dabar jūsų vaidmuo šio dviratininko karjeroje?
– Italijoje visi keliai veda į Romą, o Lietuvoje sportininkai grįžta į gimtuosius namus. Kai tik Aivaras pargrįžta, atvyksta į treniruotes. Žinoma, tempai skiriasi, nors kartais važiuoja su vyriausiais mūsų sportininkais. Reikalui esant, remontuojame dviračius, tariamės. Telefonu bendraujame dažnai, kalbamės visais klausimais.
– Grupėje treniruojasi ir Aivaro sesuo Augustė bei brolis Kristupas. Kokias viltis siejate su jais?
– Kristupas stiprus ir labai motyvuotas. Pagrindinis jo tikslas – tapti aukšto meistriškumo dviratininku. To siekiame. Stengiamės parodyti rezultatus, kurie užtikrintų patekimą į aukštesnio lygio komandas.
O Augustė dar labai jauna, tačiau šiandien ji kartu su komandos drauge Auguste Audinyte – vienos geriausių Lietuvos jaunučių dviratininkių. Šiemet jos atstovavo Lietuvai Europos jaunimo olimpiniame festivalyje Slovėnijoje.
– Nemažai jūsų auklėtinių dalyvavo Europos ir pasaulio čempionatuose, Europos jaunimo olimpiniuose festivaliuose, jaunimo olimpinėse žaidynėse. Pasidalykite savo darbo patirtimi, kas yra svarbiausia?
– Darbe svarbiausia – dirbti. Jei supranti savo darbą, jis tau mielas, tai ir rezultatų galima tikėtis. Visi dalykai svarbūs. Reikalauju iš sportininkų disciplinos, kad jie atliktų planuojamas užduotis. Visur turi būti balansas, tarp trenerio ir sportininko turi vyrauti pasitikėjimas.
Su savo auklėtiniais esu dalyvavęs šešiuose Europos jaunimo olimpiniuose festivaliuose, jaunimo olimpinėse žaidynėse Nandzinge. Beveik kiekvienais metais Šilalės dviratininkai dalyvauja pasaulio ir Europos jaunių ir 23 metų čempionatuose. Ne išimtis ir 2023-ieji: trys dviratininkai bandė jėgas pasaulio čempionate, penki – Europos čempionate.
– Ar garsi jūsų frazė, kad sportininkas turi labiau norėti pasiekti gerą rezultatą nei jo treneris, šiandien vis dar aktuali?
– Taip, tai tobulėjimo variklis. Sportininkas be motyvacijos aukščiausių rezultatų nepasieks.
– Gimėte Kalvarijoje, mokėtės Kalvarijos maisto pramonės technikume, dvejus metus tarnavote kariuomenėje, tačiau jūsų gyvenimą labiausiai pakeitė studijos Kūno kultūros institute, kurį baigėte labai gerais pažymiais. Ar būtent čia pajutote, kad dviračių sportas – jūsų pašaukimas?
– Ne. Baigiau Pedagoginį fakultetą ir net negalvojau dirbti treneriu. Tik metus išdirbęs mokykloje buvau pakviestas dirbti treneriu. Pirmus dešimt metų kūriau treniravimo sistemą, kurią ir dabar naudoju. Tačiau įgyvendinti sumanymus darosi sunkiau dėl išaugusių sąnaudų. Turint rimtą finansavimą rezultatas būtų apčiuopiamesnis.
– Kvėdarnoje atsidūrėte savo žmonos Ilonos įkalbėtas, ji po vestuvių pasiūlė įsikurti tėviškėje. Ar nekyla noras ištrūkti į didesnį miestą, gal net užsienį?
– Ne, nekyla. Jaučiu malonumą galėdamas darbo vietą pasiekti per dvi minutes, džiaugiuosi ramybe. Susumavus visas išvykas, užsienyje per metus būnu apie tris mėnesius. Pasiilgstu namų.
– 1998 m. su bendraminčiais įkūrėte Šilalės rajono dviračių sporto klubą „Kvėdarna“, garsios tapo jūsų organizuojamos tarptautinės dviratininkų lenktynės, kurios nuo 2016-ųjų gavo R. Navardausko taurės vardą. Šiemet jos buvo surengtos jau 26-ą kartą. Kuo jos patrauklios plento meistrams?
– Iš pradžių šešerius metus jose dalyvavo tik mūsų šalies jaunieji dviratininkai, po to varžybos išaugo į tarptautines lenktynes. Kai Lietuvoje dirbo daug dviračių sporto trenerių, kiekvienos varžybos buvo šventė ir dalyvaudavo daug sportininkų.
Dabar jaunuosius dviratininkus rengia tik apie 15 trenerių. Pastaraisiais metais per mūsų lenktynes didžiąją dalį dalyvių sudaro latviai ir estai. Šios varžybos išskirtinės tuo, kad nugalėtojai ir prizininkai, be taurių ar medalių, gauna piniginius prizus. Sutelkiame rėmėjus, klubo, miesto, Lietuvos dviračių sporto federacijos lėšas.
– Su pertraukomis daugiau nei dešimtmetį buvote Lietuvos jaunių rinktinės vyriausiasis treneris, tačiau šiemet atsisakėte šitų pareigų. Kodėl?
– Kol rinktinėje trys keturi mano auklėtiniai, dirbi, bet kai lieka vienas – per didelė prabanga su juo vienu vykti į varžybas ir be priežiūros palikti visus kitus auklėtinius. Juolab kad reikėjo ruošti mergaites ir vaikinus pasaulio ir Europos čempionatams, Europos jaunimo olimpiniam festivaliui. Rezultatams ėmus kilti, reikėtų labai daug laiko praleisti varžybose ir stovyklose svetur, o rinktinės finansavimas mažas, nieko negali padaryti, todėl teko atsisveikinti.
– Pernai sulaukėte 60-mečio. Kaip manote, ar jau pasiekėte savo karjeros viršūnę?
– Laikas parodys, bet įprasta, kad vyresnio amžiaus treneriai dažnai parengia gerų sportininkų. Jeigu galėčiau teigti, kad jau pasiekiau savo karjeros viršūnę, privalėčiau sustoti ir užleisti vietą kitam. O sporte reikia nesustoti ir siekti vis daugiau. Tad palaukim.