Rinktinės griūtis
Du olimpiniai, septyni pasaulio, septyniolika Europos pirmenybių apdovanojimų – toks buvo šalies irklavimo rinktinės grobis tarptautiniuose vandenyse per pastaruosius du olimpinius ciklus.
Bet medalių skrynios žvilgesys nepaslepia skilinėjančių bortų.
„Mūsų federacija eina į bedugnę“, – Delfi pareiškė 2016 metų Rio de Žaneiro olimpinis vicečempionas Mindaugas Griškonis.
35-erių sportininkas kandidatuos į LIF prezidentus artėjančioje federacijos konferencijoje.
Kartu su juo rinkimams ruošiasi buvęs sidabrinės dvivietės įgulos porininkas Saulius Ritteris, nusitaikęs į LIF generalinio sekretoriaus postą. 33-ejų vilnietis mėnesio pradžioje pranešė baigiantis irkluotojo karjerą.
Sužadėtinio pėdomis žada pasekti ir šešeriais metais jaunesnė Rio de Žaneiro bronzinė prizininkė Milda Valčiukaitė bei M. Griškonis – jei pergalę rinkimuose iškovos nuo 2013 metų LIF vadovaujantis D. Pavilionis.
„Vienas žmogus dėl tam tikros naudos sau niekaip nenori užleisti kėdės. Saulius vien dėl to baigė karjerą, Milda, jei nepasikeis valdžia, irgi pasitrauks, aš dar garsiai nesakau, bet turbūt darysiu tą patį. Manau, federacija be stiprių sportininkų yra niekas“, – ultimatumą iškėlė triskart Europos čempionas.
Bet ne visi Delfi kalbinti irkluotojai pritaria savo kolegai. Kai kurie esą kaip tik „padžiautų“ irklus, jei valdžią į savo rankas paimtų garsūs olimpiečiai.
Gresia skilimas?
Susiskaldymas šalies irklavimo pasaulyje – toks gilus, kad susitarti neišeina net dėl rinkimų datos.
LIF vykdomasis komitetas iš pradžių buvo nusprendęs rengti konferenciją spalio 29 d.
Rugsėjo pabaigoje patvirtinta jos darbotvarkė, tačiau vėliau pastaroji buvo užginčyta.
Praėjusį penktadienį surengtas dar vienas vykdomojo komiteto posėdis, kuriame nutarta rinkimus atidėti mėnesiui – iki lapkričio 26 d.
Paskubinti įvykius nori M. Griškonio stovykla, o D. Pavilionis pasisako už antrąją datą.
LIF prezidento teigimu, konferencijos darbotvarkė nebuvo laiku patvirtinta, nes atitinkamą sprendimą priėmusiame vykdomojo komiteto posėdyje nebuvo kvorumo – tuomet nedalyvavo nei jis pats, nei jo šalininkai.
Remiantis rugsėjo 30 d. posėdžio protokolu, konferencijos darbotvarkę tvirtino keturi vykdomojo komiteto nariai iš aštuonių. Tačiau D. Pavilionis neskaičiuoja irklavimo klubo „8+“ vadovės Aušros Lingienės, kuri dalyvavo posėdyje nuotoliniu būdu, nors prieš tai buvo pati atsistatydinusi iš vykdomojo komiteto.
„Kadangi kvorumas nesusirinko, surengėme dar vieną posėdį, kuriame paskirta nauja rinkimų data. Kitaip negalima, nes pagal federacijos įstatus darbotvarkė turi būti patvirtinta mažiausiai prieš mėnesį iki konferencijos. Be to, į darbotvarkę įtraukta daug klausimų, kuriems sudėtinga greitai pasiruošti. Pavyzdžiui, reikės pateikti audito ataskaitas, o pats auditas dar nėra baigtas“, – Delfi aiškino D. Pavilionis.
Tuo metu jo konkurentai įsitikinę, kad LIF vadovas specialiai vilkina rinkimus, kad suspėtų priimti į federaciją daugiau jam palankių narių.
Praėjusią savaitę narių sąrašą papildė Telšių sporto ir rekreacijos centras. Tame pačiame posėdyje pernai įkurtos viešosios įstaigos „Sveikas įprotis“ prašymas įstoti į LIF buvo atmestas „nematant jos sąsajų su irklavimu“.
Milijoną eurų viršijančiu biudžetu disponuojančios federacijos narių gretos ypač augo praėjusiais metais, kai į jas įsiliejo Vytauto Didžiojo bei Klaipėdos universitetai, dar keletas biudžetinių sporto centrų.
„Prezidentas „kepa“ naujus narius, nes turbūt baiminasi, kad nesurinks daugumos balsų. Dėl to ir nori atidėti rinkimus. Daug kur nusižengiama įstatams, bet niekas į tai nekreipia dėmesio, mūsų pasiūlymai ir nuogąstavimai neišklausomi“, – skundėsi M. Griškonis.
Savo ruožtu, D. Pavilionis skolingas nelieka: anot jo, juokiasi puodas, kad katilas juodas.
„Tų pačių mano oponentų pastangomis federacijos vaizdas prieš tai buvo iškreiptas: į narius buvo priimta teisėjų asociacija, nedaranti didesnės įtakos bendram irklavimo vystymui, arba trijų žmonių įkurta Vilniaus irklavimo federacija, kurioje kas mėnesį keičiasi prezidentas. Kitaip tariant, prikurta popierinių klubų vien dėl balsų.
Dabar į federaciją įstojo savivaldybių sporto centrai, kurie yra pagrindinė sportininkų kalvė, kurie ir turi spręsti, kokia kryptimi eiti irklavimui. O dėl universitetų – juk mūsų sporto šaka vadinasi akademinis irklavimas. Tad norime atgaivinti studentų irklavimą, federacijai tik garbė, kad jos veikloje dalyvauja universitetai“, – dėstė dabar jau 32 narius turinčios LIF vadovas.
Kaltina dėl nerezultatyvių žaidynių
Kada beįvyktų rinkimai ir kas juose beturėtų balso teisę, nusivylusių, panašu, bus bet kuriuo atveju.
Pavyzdžiui, Delfi kalbinta M. Valčiukaitė teigė po rinkimų spręsianti, ar tęsti karjerą irklavimo kanale.
„Dabar vienareikšmio atsakymo neturiu. Yra daug nesklandumų federacijoje, daug kas manęs netenkina. Jeigu niekas nesikeis, nemanau, kad toliau sportuosiu. O jeigu pasikeis, galvosiu.
Nesijaučiu veteranė, noro sportuoti turiu, bet mano sprendimui didelę įtaką turės rinkimų rezultatai. Tarkime, dabar atlieku praktiką sporto klube – ir nors ten viską pradedu nuo nulio, vis tiek jaučiuosi kur kas labiau vertinama ir reikalinga nei irklavime“, – sakė 27-erių dukart pasaulio ir Europos čempionė.
Ji tvirtina nusivylusi federacijos pagalba po pernai iškęstos stuburo išvaržos operacijos. Santykiai esą dar labiau atšalę, kai sportininkės širdies draugas S. Ritteris su M. Griškoniu nusprendė dalyvauti LIF rinkimuose.
„Neatrodė, kad pernai po traumos manęs kas nors lauktų, gerų sąlygų niekas tikrai nesudarė. Tik dėl savo ambicijų, trenerio ir kineziterapeutės entuziazmo bei didžiulio darbo vėl susigrąžinau gerą sportinę formą. O iš federacijos pusės trūko labai daug ko.
Kai jautiesi kaip šuniui penkta koja, į stovyklas tavęs nekviečia, maisto papildų nebeskiria – nors ir laimi medalius bei prisidedi prie federacijos biudžeto... Kyla klausimas, ar tikrai nori būti tokioje bendruomenėje, ar verčiau ieškoti kitų kelių“, – kalbėjo sportininkė, Vilniaus universitete studijuojanti verslo informacijos vadybą.
Tuo metu M. Griškonis turi ir daugiau priekaištų LIF.
Jo nuomone, ketvirtą vietą Tokijuje užėmusios M. Valčiukaitė ir D. Karalienė būtų finišavusios ant prizininkų pakylos, jei prieš tai irklavimo rinktinė būtų išvengusi nesklandumų paskutinėje pasirengimo ir aklimatizacijos stovykloje Hiracukoje.
„Federacija nesugebėjo surasti savo sportininkams vandens. Sėdėjome kondicionuojamoje salėje ir dirbome su treniruokliais, kai pagrindiniai konkurentai dvi ar tris savaites irklavo upėse ar ežeruose. Paskui išėjome į Japonijos karštį lauke ir nebesupratome, kas darosi. Vien dėl to ir buvo susimauta per žaidynes“, – tvirtino M. Griškonis, pats tarp vienvietininkų olimpiadoje užėmęs šeštą poziciją.
Maža to, klaida jis dabar vadina ir sprendimą skirtis su ilgamečiu rinktinės konsultantu iš Italijos Gianni Postiglione, su kuriuo siejamas Lietuvos irklavimo rinktinės aukso amžius.
„Pernai praradome geriausią trenerį pasaulyje, su kuriuo laimėjome krūvą apdovanojimų – daugiausiai istorijoje. Medaliai tada buvo mūsų kasdienybė, bet išėjo treneris – dingo ir trofėjai. O Rusijos rinktinė, kurioje jis dabar dirba kartu su mūsiškiu Mykolu Masilioniu, Tokijuje pelnė du olimpinius medalius.
Esu įsitikinęs, kad buvo padaryta grubi klaida – jei tie treneriai tebedirbtų Lietuvoje, ir mes turėtume vieną arba du Tokijo olimpinius apdovanojimus“, – sakė M. Griškonis.
Tokie komentarai kitus irkluotojus verčia karpyti ausimis – pakeisti „geriausią trenerį pasaulyje“ pirmiausia ir ragino patys sportininkai.
Nuomonės skiriasi ir pačioje rinktinėje
Delfi situaciją federacijoje komentavęs Rolandas Maščinskas kolegos žeriamą kritiką vertina kaip rinkiminį triukšmą.
„Ar bent vienas kandidatas kada nors yra gerai atsiliepęs apie savo konkurentą? Tiesiog ir vieni, ir kiti nori užimti pareigas, už tai taip ir kalba. Vyksta drabstymasis purvais. Kiek metų visi sportavo, ir visiems viskas buvo gerai. Staiga per pusę metų pasidarė blogai – kaip tik tada, kai patys sugalvojo eiti į tas pozicijas.
G. Postiglione paslaugų 99 procentais atsisakyta sportininkų iniciatyva. Kai rezultatai nustojo kilę ir ėmė blogėti, turbūt reikėjo imtis kažkokių veiksmų. Nemanau, šioje vietoje reikėtų pykti: kai nėra rezultatų, lieka kaltinti viską aplinkui.
O kad dabar jie gąsdina baigsiantys karjeras, kurias ir taip jau užbaigė... Žinau sportininkų, kurie sako atvirkščiai – nebenorės sportuoti, jeigu S. Ritteris pradės viskam vadovauti. Nekalbu apie save: man pačiam politiniai klausimai įtakos neturi, nelabai kreipiu į tai dėmesį“, – samprotavo pasaulio ir triskart Europos čempionas.
Jo nuomone, nuosmukis šalies irklavime artimiausiais metais bus neišvengiamas nepriklausomai nuo LIF rinkimų rezultatų.
„Nežinau, kuo čia baigsis, juk net neaišku, kada tie rinkimai įvyks. Svarbiausia, nežinau, kokius irklavimo gaivinimo planus yra paruošę kandidatai, kokia linkme toliau bus dirbama.
Vienas kandidatas jau yra parodęs, ką gali, o kito dar nematėme. Gal ir čia reikia daryti panašiai kaip su treneriu: jeigu vienas nebeduoda rezultatų, keisti į naują. Bet didžiausia problema, kad pas mus šiai dienai tų sportininkų – ne marios. Net nežinau, iš ko tą rezultatą būtų galima išspausti“, – skeptiškas 29-erių irkluotojas, dėl traumų praleidęs tiek Rio de Žaneiro, tiek Tokijo olimpines žaidynes.
Ar Lietuva praranda autoritetą?
Dar vienas oponentų akmuo į D. Pavilionio daržą – nuo 2020-ųjų pradžios laisva LIF generalinio sekretoriaus kėdė, kurią paliko į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją dirbti perėjusi Inga Daukantienė.
„Antri metai federacijoje nėra generalinio sekretoriaus – užtai turime ir mamą, ir tėtį, ir brolį, ir sesę viename asmenyje. Mūsų prezidentas dabar yra ir generalinis sekretorius, ir komandos vadovas, ir vairuotojas, ir įgulų formuotojas: tarsi UAB vienvaldis akcininkas ir direktorius – ką nori, tą daro“, – prezidentą kritikavo M. Griškonis.
Pretenzijų jis turi ir dėl „sugadintų santykių“ su Tarptautine irklavimo federacija („World Rowing“) bei valčių gamintojais. Tiesa, jų nekonkretizuoja.
„Gal nesismulkinsiu, nenoriu purvais drabstytis. Bet mūsų rinktinė dabar atrodo nepatikima dėl kai kurių neapgalvotų ir neprotingų vadovybės sprendimų. Visa mūsų bendruomenė tai žino. Su Sauliumi bandytume atgaivinti mūsų sporto šaką, kuri po truputį praranda autoritetą. Norime viską ištaisyti, kad irklavimas būtų viena populiariausių ir garsiausių sporto šakų Lietuvoje bei išliktų aukštumoje tarptautinėje arenoje“, – kalbėjo M. Griškonis.
Ar tikrai tautiečiai praranda autoritetą užsienyje, Delfi pasiteiravo „World Rowing“ tarybos nario iš Lietuvos Algirdo Raslano.
„Gal rinkiminės kovos įkarštyje kažkas kažką neatsargiai pasakė. Nemanau, kad stumdytis tarpusavyje – geriausias sprendimas, nenoriu kištis. Turiu pasakyti, kad mes tikrai buvome nepatenkinti mūsų bazės vertinimu siekiant teisės organizuoti Europos čempionatą – sąlygos konkurentams tuomet nebuvo vienodos. Bet visais kitais klausimais santykiai – dalykiški, nėra jokių susikirtimų“, – patikino A. Raslanas.
Už sportininkų nugarų mato lėlininką
Tuo metu pats D. Pavilionis kalbas apie šalies irklavime subrendusią krizę vadina prieš jį nukreipta „ataka“.
„Nepaišau sau jokių nuopelnų, bet irklavimo atgimimas sutapo su mano kadencijomis prezidento pareigose. Aišku, ir aš darau klaidų, kaip ir kiekvienas daro. Visada gerai, kai kažkas iš šalies pastebi ir padeda pataisyti. Bet sakyti, kad viskas sugriauta ir blogai, neteisinga.
Kol M. Griškonis nepradėjo tam tikros atakos, nesidrabstė purvais važinėdamas po Lietuvą, aš tikrai žiūrėjau į jį palankiai. Mano mintis buvo, kad jis ir kiti sportininkai ateitų ir vieną kadenciją pabūtų viceprezidentais, susipažintų su virtuve. Yra daug pradėtų projektų, kurie turi tęstis: kad ir Trakų irklavimo bazėje, Vilniaus Ozo gimnazijoje“, – sakė LIF prezidentas.
Jo manymu, sukilusius irkluotojus už virvučių tampo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), mėginantis nukreipti dėmesį nuo savo paties darbo broko.
„Pats M. Griškonis įvardija, kad turi labai stiprų LTOK užnugarį, kad jie ten labai reikalingi. Galiu ir daugiau pasakyti: kai LTOK pradėjo baimintis, jog bus apkaltintas dėl blogų rezultatų Tokijo žaidynėse, visi sportininkai buvo surinkti ir jiems duotos tam tikros nuorodos, vos ne kalbos parašytos. Prasidėjo „juodas“ federacijų, kurios tuos atletus išaugino, puolimas. Aišku, iš kurios pusės sklinda tie kaltinimai. Manau, tai nėra garbingas reikalas“, – pareiškė trečios kadencijos poste sieksiantis LIF prezidentas.
– Esate kaltinamas dėl favoritizmo: kodėl jūsų oponento komandoje esančio S. Ritterio sužadėtinė M. Valčiukaitė skundžiasi nebekviečiama į stovyklas, negaunanti maisto papildų? – Delfi paklausė D. Pavilionio
– Sužadėtinė ar ne, bet manau, kad Milda nėra visiškai teisi. Jai tikrai buvo skirtas didžiulis dėmesys, išklausomi jos norai, buvo ir stovyklos, ir visa kita. Niekas jos nenurašo, toks vertinimas man visiškai nepriimtinas. Patikėkite, dėmesys abiem porinių dviviečių įguloms – tiek vyrų, tiek moterų – buvo didžiulis. Ir tikrai niekas Mildos neskriaudė. Aš pats asmeniškai daug su ja kalbėjausi, kadangi buvo tam tikrų psichologinių problemų. Nelaikau, kad labai daug padėjau, bet ji visada buvo išklausyta, į jos norus – atsižvelgta.
Tuo labiau keistai skamba priekaištai, kad olimpiečiai Japonijoje negalėjo treniruotis vandenyje. Tai buvo ne federacijos klausimas, o LTOK, kuris atsakingas už olimpines žaidynes ir pasirengimą. Aš pats net nebuvau Tokijuje, manęs ten nekvietė, ir jokių klausimų aš nederinau. Tik kai jau iškilo problema, kad kažkas iki galo nesusitarė su kanadiečiais ir jie nebepriėmė Lietuvos rinktinės numatytame kanale, pats bendravau su „World Rowing“ vykdančiuoju direktoriumi, jis rašė raštus Kanados olimpiniam komitetui. Darėme viską, bet traukinys jau buvo nuvažiavęs. Manyčiau, šitas kamuolys turėtų būti mušamas ne į mūsų federacijos, o į LTOK vartus.
– Jums taip pat priekaištaujama dėl nutrūkusio bendradarbiavimo su G. Postiglione.
– Dar keisčiau tai girdėti. 2019 metais po prastų rinktinės startų tas pats M. Griškonis buvo vienas tų, kurie inicijavo sprendimą atsisveikinti su treneriu. Krūviai buvo milžiniški, o rezultatų nesimatė. Tada šeši ar aštuoni irkluotojai pradėjo kelti klausimą, ar G. Postiglione mums dar reikalingas. Aš pats tada apklausiau visus mūsų trenerius ir visus sportininkus. Tik trys iš pastarųjų atsakė, kad jo pagalbos reikia, ir tik pusantro trenerio.
Tada rinktinę skėlėme per pusę – tie, kurie norėjo toliau dirbti su G. Postiglione, su juo išvyko į stovyklą Graikijoje, o kiti treniravosi atskirai. Visų buvo išklausyta ir visi pageidavimai įvykdyti. Todėl dabar tokias kalbas vertinu kaip rinkimų šou. Buvo pasielgta visiškai demokratiškai, o paskui, kai prasidėjo pandemija ir visi pusmečiui užsidarė treniruotis namuose, pakankamai brangių italo paslaugų tikrai nebereikėjo.
– Kaip vertinate M. Griškonio teiginį, jog lietuvių santykiai su „World Rowing“ ir valčių gamintojais yra sugadinti?
– Visiškas melas. Prisiminkite mūsų keturvietės istoriją: tik dėl gerų santykių su „World Rowing“ pavyko atkovoti jai olimpinį kelialapį vietoje dopingą vartojančių rusų. Per pasaulio jaunimo čempionatą visą savaitę dėl to sunkiai ir ilgai diskutavau, tris kartus buvau susitikęs su „World Rowing“ prezidentu. Galiausiai mūsų keturvietė išvažiavo į olimpiadą.
Man įdomu, ar M. Griškonis apskritai pažįsta „World Rowing“ sprendžiančius žmones. Arba Europos federacijos prezidentą Ryszardą Stadniuką, kuris yra LIF garbės narys. Nežinau, kokie dar geresni gali būti tarptautiniai santykiai nei dabar turime.
Melas ir apie valčių gamintojus. Nenoriu kelti purvo iš dugno, prisiminti, kokia situacija šiuo klausimu buvo prieš keletą metų. Dabar pirmą kartą galime gauti bet kokią valtį iš dviejų gamintojų, vienas jų ruošia mums ir paramos sutartį.
– Kodėl federacija nuo 2020 metų neturi generalinio sekretoriaus?
– Kai I. Daukantienė išėjo iš LIF, visi dokumentai liko nesutvarkyti. Gavome tokį palikimą, kokį gavome: 43 tūkst. eurų nesumokėto PVM, 12 tūkst. eurų bauda iš VMI, 8 iš gamintojų neišpirktos valtys. Nenorėjau velti naujo žmogaus į šią suirutę. Tik neplanavome, kad kils pandemija, kad kadencija bus pratęsta papildomiems metams. Visuomeniniais pagrindais atlikau tą funkciją norėdamas sutvarkyti finansus, buhalteriją, su visais atsiskaityti, kad po rinkimų naujas generalinis sekretorius galėtų ramiai pradėti dirbti.
Kas juo galėtų tapti dabar? Yra pora žmonių, aš dabar gal jų neskelbsiu. Bet tikrai bus žmogus su aukštuoju išsilavinimu. Ne taip, kaip S. Ritteris. Su visa pagarba, bet nebaigusiam aukštojo mokslo žmogui būti direktoriumi įmonėje, kurios biudžetas yra per milijoną... Reikia ir patirties, ir įgūdžių, ir mokslo. Gal šiais laikais tai ir įmanoma, bet iki šiol visada prioritetas buvo žmogaus išsilavinimas, o ne irkluojant valtį užimtos vietos.