Lietuvos regbio federacija ir rėmėjai už garbingą kovą ir džentelmeniškumą aikštėje sportininką apdovanojo.
Apie džentelmeniškumą ir gautą įvertinimą kalbamės su M. Misevičiumi.
- Ką jums reiškia metų džentelmeniškiausio regbininko vardas?
- Tokia kategorija rinkimuose tikriausiai buvo pirmą kartą, todėl žinia mane nustebino. Malonu, kad mane išrinko. Ačiū, kas už mane balsavo. Likau maloniai nustebintas, nes manau, kad šioje kategorijoje yra ir geresnių kandidatų nei aš.
- Kaip manote, kodėl jus išrinko tokioje nominacijoje?
- Sunku pasakyti. Nesu labai konfliktiškas žmogus. Nors varžybose visko pasitaiko, bet nesu tas, kuris pirmas ką nors blogo padarys. Kodėl mane išrinko nežinau, gal dėl idealios kalbos be keiksmažodžių, kurios išmokau iš visų gerbiamo trenerio Petro Astrausko (šypsosi).
- Gal žinote, iš kur regbyje atsirado džentelmeniškumo tradicijos?
- Na čia istorijos klausimas. Kadangi pats regbis kilo Anglijoje, ten jį žaisdavo džentelmenai, kurie, beje, buvo laikomi profesionalais, nes galėdavo žaisti ir treniruotis kada nori, o darbo klasės žmonės buvo laikomi mėgėjais. Tokie treniruotis galėdavo tik po darbo, todėl džentelmenai visa laiką būdavo stipresni tokiose varžybose. Gal dėl to ir prigijo posakis, kad tai „chuliganų žaidimas, kurį žaidžia džentelmenai“. Šiaip pasaulio regbis, palyginus su kitais sportais, tikrai išsiskiria savo džentelmeniškumo tradicijomis tiek aikštėje, tiek už jos ribų.
- Kokie džentelmeniškumo elementai jums labiausiai imponuoja?
- Pasaulio regbyje labai imponuoja tai, kad teisėjas aikštėje yra išskirtinis žmogus, su kuriuo konfliktuoti nelabai galima. Manau, kad gerbti teisėją yra gero tono ženklas. Taip pat regbio žiūrovai dideliuose stadionuose nekonfliktuoja su priešininkų komandos aistruoliais. Ten apsaugai nėra daug darbo skiriant konfliktuojančius fanus. Žinoma, tikriausiai visko būna, bet tokio susiskirstymo, kaip futbole ar krepšinyje, pas mus nėra. Regbyje labai gilios tradicijos ir oponuojantys sirgaliai net nešvilpia, kai varžovas spiria į vartus.
- Regbį žaidžiate daug metų. Kaip keitėsi regbio situacija Lietuvoje? Ar keitėsi žaidėjų požiūris į džentelmeniškumą?
- Mūsų regbis vis dar yra vaikystės stadijoje, mes vis dar konfliktuojame su teisėjais. Tai priklauso nuo pačio požiūrio - tiek trenerių, tiek teisėjų. Pas mus dar neugdoma pagarba tokiems dalykams. Tai turėtų būti daroma nuo mažų dienų. Žinoma, mūsų teisėjai, kaip ir žaidėjai, dar nėra pasaulinio lygio, todėl ta pagarba tarpusavyje auga lėtai. Žiūrovai mūsų taip pat nėra pati stipriausia pusė. Iki pasaulinio lygio dar toli. Su metais ir žiūrovai tas tradicijas perpras. Yra labai gerų dalykų - pagarba varžovui, išeinančiam iš aikštės po traumos, trečias kėlinys ir panašiai. Tai dalykai kurie mus skiria kitų komandinių sportų.
- Ar tenka jaunimą mokyti ne tik regbio taisyklių, bet ir tradicijų? Jei tenka, tai ar greitai jie tą supranta?
- Kartais tenka. Visos tos tradicijos yra pačiame regbyje ir tai ateina su metais. Kuo geresniame lygyje žaidi tuo tos tradicijos geriau jaučiamos.
- Kas jūsų manymu, iš Lietuvos žaidėjų taip pat išsiskiria džentelmeniškumu? Kodėl?
- Yra daug žaidėjų, kurie galėtų būti nominuoti džentelmenais. Vienas tokių žaidėjų būtų Laurynas Tipelis. Tikriausiai tai lemia ne švarkas, kurį tu užsidėjęs atrodai kaip džentelmenas, bet veiksmai, dėl kurių užsitarnauji pagarbą.