V. Korčnojus mirė Šveicarijoje, kur gyveno daug metų po to, kai pabėgo iš Sovietų Sąjungos 1976-ais. Jo širdis nesveikavo, o 2012 metais didmeistrį buvo ištikęs insultas.
Jis laimėjo keturis Sovietų Sąjungos šachmatų čempionatus (1960, 1962, 1966 ir 1970 metais). 1974-ais jis pralaimėjo Anatolijui Karpovui, kuris tuo metu buvo kylanti šachmatų žvaigždė.
Nors iškovojo daug mažesnio lygio pergalių, V. Korčnojui taip ir nepavyko išpildyti savo svajonės – tapti pasaulio šachmatų čempionu.
V. Korčnojus du kartus žaidė su A. Karpovu dėl pasaulio čempiono karūnos ir abusyk (1978 metais Bagyje/Filipinai ir 1981 metais Merane/Italija) pralaimėjo varžovui.
Ambicingas didmeistris „visada išsiskirdavo savo didžiuliu ryžtu siekti pergalės ir nuolatiniu troškumu kovoti“, - sakoma RŠF pranešime.
„Tai didelė netektis visam šachmatų pasauliui. V. Korčnojaus gyvenimas buvo ryškus, jis daug nuveikė populiarindamas šachmatus“, - Rusijos valstybinei naujienų agentūrai TASS sakė Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) prezidentas Kirsanas Iljumžinovas.
V. Korčnojus 1976 metais atsisakė grįžti į Sovietų Sąjungą po to, kai išvyko į vieną Nyderlanduose vykusį turnyrą. Dėl to jis liko atskirtas nuo žmonos ir sūnaus bei neteko sovietų pilietybės.
Vėliau didmeistris persikėlė į Šveicariją, kur gyveno iki pat mirties Voleno apylinkėse.
1931 metais tuomečiame Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge) gimęs V. Korčnojus šachmatais žaisti išmoko iš savo tėvo, būdamas šešiametis.
Jis buvo pramintas „Viktoru Rūsčiuoju“, o daugelis jį laiko geriausiu šachmatininku, nors jis niekada nelaimėjo pasaulio čempionato.
V. Korčnojaus šachmatų karjera buvo neįprasta, nes jis toliau žaidė, netgi sulaukęs garbaus amžiaus, ir buvo tapęs seniausiu aktyviu šachmatų didmeistriu, nors jo sveikata buvo pašlijusi.
2011 metų rugpjūtį 80-metis V. Korčnojus laimėjo turnyrą, skirtą garsaus šachmatininko Michailo Botviniko šimtmečiui.