- Kaip profesionalus kovotojas debiutavai dar 2004 metais, kai Lietuvoje apie taip vadinamas „kovas be taisyklių“ žinojome tik iš televizijos rodomų laidų, kurias aistringai komentavo Vytaras Radzevičius.
- Taip, tuo metu Lietuvoje MMA buvo kažkas nerealaus ir, rodos, nepasiekiama. Nebuvo nei klubų, kuriuose galėčiau treniruotis, nei metodikos, nei trenerių, nei treniruočių partnerių... Mokiausi visur po truputį: pusdienį bokso treniruotėse, kitą pusdienį - imtynėse ant tatamio...
- Kaip ir kodėl atsiradai kovų ringe?
- Nuo mažens domėjausi koviniais sportais, tad apsisprendžiau užsiimti tuo metu labai populiariomis imtynėmis. Tačiau kiek vėliau, supratau, kad norisi daugiau adrenalino ir rimtesnės kovos. Imtynėse galima naudoti ribotą veiksmų arsenalą, tuo tarpu MMA leidžiama gerokai daugiau.
- Jau kuris laikas tik treniravai kovotojus. Kodėl būtent dabar keiti amplua?
- Jau pasiilgau kovų ir noriu kovoti. Pertrauka nebuvo pernelyg ilga, kad kažką pamirščiau. Kasdien vadovauju treniruotėms, kuriose, manau, ir pats tobulėju. Tikriausiai atėjo laikas pasitikrinti, ką aš galiu, nes MMA Lietuvoje sparčiai progresuoja.
- Kodėl taip manai?
- Tai - akivaizdu. Auga nauja kovotojų, kurie turi labai didelį potencialą, karta, netrūksta ir žmonių, kurie entuziastingai ir profesionaliai organizuoja varžybas ir turnyrus. Kita vertus, pastaruoju metu visame pasaulyje didėja susidomėjimas MMA, mišrių kovos meistrų kovas stebi ne ką mažiau žiūrovų, negu profesionalių boksininkų dvikovas. Kodėl Lietuvoje turėtų būti kažkaip kitaip?
- Tai vis tik kas tu: kovotojas ar treneris?
- Apie tai daug nemąstau ir tam daug reikšmės neteikiu. Aš mėgaujuosi tuo, ką darau. Tačiau nemeluosiu: suprantu, kad man pačiam tai jau nepavyks, tačiau norėčiau būti prisimintas kaip pirmo kovotojo iš Lietuvos, kuris pateks į UFC, treneris.