Paralimpinio judėjimo „Parateam Lietuva“ inicijuoto diskusijų ciko „Įveik save“ pirmos laidos dalyviai kalbėjo apie fizinio aktyvumo svarbą COVID-19 pandemijos akivaizdoje, motyvacijos ieškojimą, kuris aktualus ne tik sporto profesionalams, netekusiems svarbiausių šių metų startų. Tai ne mažiau svarbu ir mėgėjams, kurie dažnai ieško atsakymų į klausimą, kaip gi pagaliau pakilti nuo sofos ir pradėti judėti.
Tokijo olimpinių ir paralimpinių žaidynių nukėlimas, svarbiausių metų startų atšaukimai tapo ypatingu išbandymu profesionaliems atletams, kurie 2020-iems intensyviai rengėsi visus ketverius metus.
Pasak psichologo A. Liachovičiaus, dirbančio su būriu šalies sportininkų, kiekvienas atletas į situaciją reagavo individualiai. Specialistas atskleidžia, kad lengviausiai su šoku susitvarkė tie sportininkai, kurie sugebėjo šioje situacijoje atrasti teigiamų ir net asmeniškai naudingų aspektų.
„Man ši situacija – į naudą. Maratoną bėgioti pradėjau neseniai, todėl papildomi metai man pliusas“, – pasakojo A. Garunkšnytė, kuri pirma iš lietuvių užsitikrino vietą Tokijo paralimpinėse žaidynėse.
Olimpinės ir paralimpinės žaidynės – didysis kiekvieno profesionalaus atleto tikslas. Pasak sporto psichologijos specialisto, didelio tikslo siekti paprasčiau, kai jis suskaidomas į daug mažesnių tikslų.
„Šioje situacijoje, kai tikslas yra rezultatas arba dalyvavimas, mes turime vieną problemą: jausiesi gerai tik tada, kai jį pasieksi, arba tada, kai nuvažiuosi į varžybas. O tai reiškia, kad tu ketverius ar penkerius metus kankinsiesi, nes negausi to grįžtamojo ryšio sau, kurio ieškai.
Todėl labai svarbu savo tikslą suskaidyti į dar mažesnius tikslus. Ir labai svarbu, kad jie nebūtinai būtų susiję su rezultatu. Mums svarbu kalbėti apie tai, kokius įgūdžius mes gauname siekdami to rezultato. Tuomet tas grįžtamasis ryšys tampa vis dažnesnis“, – pasakojo A. Liachovičius.
Su A. Liachovičiumi dirbanti A. Garunkšnytė atskleidė, kad šių patarimų paisymas – labai naudingas. Esą per dideli reikalavimai sau kartais gali ne padėti, o atvirkščiai – padaryti žalos.
„Bėgdama įprastai turiu trenerio sudarytą planelį, kuriame pažymėta, kokiu maždaug tempu aš turiu judėti. Tačiau jeigu matau, kad šiandien man užfiksuoti laiko nepavyks, tada mano tikslu tampa pasiekti finišą“, – apie patarimų pritaikymą praktikoje kalbėjo būsima Lietuvos paralimpietė.
Pasak A. Liachovičiaus, profesionaliems atletams tinkančiais patarimais gali vadovautis ir mėgėjiškai sportuojantys entuziastai. Anot sporto psichologo, svarbu, jog fizinis aktyvumas teiktų malonumą: „Mėgėjams patinka užsiimti sportu, jie jaučia malonumą. Bet tuo momentu, kai jie pradeda matyti tai labai azartiškai ir nori varžytis, tada jie nebesupranta, kad veikla, kuri ką tik teikė malonumą, pradeda kelti įtampą, nes jie pradeda varžytis ne su savimi ir tiesiog siekti tapti geresniais, bet su kitais. Jei tu pradėsi galvoti apie varžovus, apie tai, kaip jie bėga, vieną dieną tau taps nesmagu tai daryti.“
Laidos dalyviai ieškojo atsakymų į klausimą, kodėl Lietuvoje sportuoja nedaug žmonių su negalia.
„Manau, kad žmonės tiesiog nedrįsta, bijo, kaip į juos pažiūrės aplinkiniai. Arba tiesiog bijo išmėginti save. Nes yra žmonių, kurie mano, jog turint negalią, nieko neįmanoma padaryti. Esą jam paprasčiausia sėdėti namie ir būti nematomam.
Todėl mes, norintys sportuoti ir garsinti Lietuvą, turime parodyti, kad žmonės su negalia iš tiesų gali labai daug. Jie gali viską padaryti, tik reikia noro arba žmogaus, kuris tau norėtų padėti, gal kartais ir paprašyti pagalbos“, – nuomone dalijosi A. Garunkšnytė.
A. Liachovičius pritarė A. Garunkšnytei, priminė universalią taisyklę: didelio tikslo skaidymą į mažus.
„Kartais žmonės su negalia net pradeda kaltinti kitus ir klausti: kodėl čia man taip yra? Situacija ta pati, kaip su tais mažais tiksliukais. Aušra tikriausiai pirmą dieną irgi nebėgo maratono labai idealiai ir puikiai? Reiškia, reikia turėti mažus tikslus: nuo ko atsispiriu ir ką aš galiu padaryti?
Nes jeigu aš noriu žengti per didelį žingsnį, tada automatiškai prasideda: aš negaliu, man nepriimtina, aš nemoku. Suraskime, ką mes galime, nes visi turime nuo kažko atsispirti“, – aiškino psichologas.
Paralimpiečiai – žmonės, dažnai įkvepiantys aplinkinius. O kur semiasi motyvacijos patys? Laidoje dalyvavęs Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas M. Bilius prisiminė, kad noro sportuoti jam įkvėpė vyresnės kartos paralimpiečiai ir jų užsispyrimas.
„2009-aisiais, kai po avarijos įsitraukiau į neįgaliųjų sportą, supratau, jog čia esantys žmonės yra labai stiprūs. Jie stiprūs savo vidumi. Supratau, jog reikia, kad tai pamatytų kuo daugiau žmonių. Man jie buvo pavyzdžiai. Tai – mūsų paralimpiečiai Ramunė Adomaitienė, Irena Perminienė, kiti.
Būtent dėl sporto mano reabilitacija po avarijoje patirtų traumų vyko daug sparčiau. Dėl to esu ten, kur esu ir tuo didžiuojuosi. Suprantu, kiek man padėjo sportas. Todėl turiu tikslą, kad kuo daugiau žmonių su negalia ateitų į sportą ir siektų būti geriausiais“, – sakė paralimpinis čempionas M. Bilius.