Prieš 2006 metų pasaulio čempionato I diviziono turnyrą Estijoje mūsų šalies rinktinė nebuvo priskiriama prie turnyro favoritų.
Tokį vaidmenį jiems suformulavo pasirodymai pastaruosiuose čempionatuose: per tris bandymus I divizione, mūsų šalies atstovai du kartus iškrito žemyn, o vienintelį kartą, kai jiems paliko išlikti šiame lygyje, komandai padėjo NHL rungtyniaujantis Dainius Zubrus, kuris šį kartą į čempionatą atvykti negalėjo.
Apie tai, kad prieš čempionatą rinktinė negalvojo apie medalius prisipažino ir tuometinis rinktinės vartininkas Arūnas Aleinikovas, kuris su hockey.lt sutiko pasidalinti savo prisiminimais apie 2006 metų čempionatą.
„Mūsų tikslas šiose pirmenybėse buvo atstovauti Lietuvą. Manau, kad apie medalius kas nors iš mūsų prieš čempionatą nelabai ir galvojo“, – prisipažino ilgametis rinktinės žaidėjas.
Visgi, nuo pat pirmųjų šio turnyro minučių rungtynėse su Nyderlandų rinktine jautėsi, jog mūsų šalies rinktinė šiame turnyre gali greitai paneigti išankstines prognozes: Dariaus Lelėno ir Daliaus Vaiciukevičiaus įvarčiai dar pirmajame kėlinyje leido rinktinei įgyti persvarą, kurią antrojo kėlinio pabaigoje mažumoje pasižymėję olandai sumažino iki vieno įvarčio.
Trečiajame kėlinyje varžovai padidino spaudimą, o rungtynėms artėjant prie pabaigos jie įgijo ir kiekybinę persvarą. Nepaisant to, jog lietuviams teko rungtyniauti turint vienu žaidėju mažiau nei priešininkai, Egidijus Bauba pasiuntė ritulį į varžovų vartus ir mūsų šalies rinktinei sugrąžino dviejų įvarčių pranašumą.
Persvarą mūsų šalies atstovams pavyko išlaikyti ir toliau, tad likus dviem minutėms varžovų treneris neturėdamas ką prarasti vartininką pakeitė aikštės žaidėju ir vos po 37 sekundžių tai atnešė apčiuopiamą naudą – olandai pelnė įvartį ir sušvelnino rezultatą. Dar kartą savo vartininką aikštės žaidėju progą pakeisti jie gavo jau paskutinę minutę, o šį kartą vos per 18 sekundžių jie pelnė dar vieną įvartį ir pergalę savo rankose jau laikę lietuviai buvo priversti susitaikyti su lygiosiomis.
Nepaisant skaudžiai prarastų taškų, A. Aleinikovas atskleidė, jog po šio mačo mūsų rinktinės žaidėjai turėjo dar daugiau motyvacijos prieš ateinančias rungtynes su dar stipresniu varžovu antrajame ture.
„Rungtynes su olandais turėjome laimėti, bet paskutinėmis minutėmis paleidome pergalę ir sužaidėme lygiosiomis. Jeigu neklystu, Dainius Bauba po mačo rūbinėje pasakė, jog praradus taškus prieš olandus, dabar teks atimti pergalę iš lenkų“, – atskleidė dabartinis „Neman Grodno“ asistentas.
Nors prieš antrąjį mačą lenkai buvo laikomi akivaizdžiais dvikovos favoritais, po pirmojo mačo mūsų šalies rinktinės rūbinėje pasakyti žodžiai tapo realybe. Nepaisant to, kad pirmajame kėlinyje įvartį pelnęs Jaroslawas Rozanskis leido savo komandai pirmauti, dar kartą pralaužti mūsų šalies vartininko A. Aleinikovo lenkai nebesugebėjo ir toks rezultatas išsilaikė iki pat trečiojo kėlinio.
Fantastiškai žaidęs lietuvių vartininkas ir toliau buvo nepramušamas, o du kartus drausmę pažeidę ir pražangą užsidirbę lenkai abu kartus buvo nubausti maksimaliai – Darius Pliskauskas ir Artūras Katulis juos baudė įvarčiais, po kurių Dmitrijaus Medvedevo auklėtiniai šventė netikėtą pergalę 2:1 ir pasiuntė žinutę visiems varžovams, kad su mūsų šalies atstovais šiose pirmenybėse juokauti negalima.
Čempionatui įpusėjus, Lietuvos rinktinės laukė didžiausias čempionato iššūkis – susitikimas su turnyro favorite Austrija. Pergalė šiame mače būtų pakylėjusi mūsų šalies rinktinę net iki pirmosios vietos grupėje, o A. Aleinikovas pripažįsta, jog po pergalės prieš lenkus mūsų šalies atstovai prieš šį mačą buvo nusiteikę ryžtingai kovoti dėl pergalės ir pirmosios vietos grupėje.
Susitikimas prasidėjo nervingai ir jame netrūko baudos minučių, o pirmojo kėlinio pabaigoje E. Baubai užsidirbus 5+20 nuobaudą ir dviem minutėms iš aikštės pašalinus Andrių Kaminską, lietuviai atsidūrė pavojingoje situacijoje ir turėjo žaisti trise prieš penkis varžovų ledo ritulininkus.
Palanki situacija kiek užmigdė austrų budrumą gynyboje ir jie už tai buvo nubausti, kai A. Katulis dviguboje mažumoje pelnė pirmąjį mačo įvartį nuginkluodamas NHL lygoje rungtyniavusį Reinhardą Divisą. Nors lietuviai po to sėkmingai atsilaikė nuo varžovų puolimo turint kiekybinę persvarą, kėlinio pabaigoje rezultatą austrai išlygino, kai pasižymėjo Rolandas Kaspitzas.
Antrasis kėlinys lietuviams prasidėjo fantastiškai, kai D. Lelėnas įvarčiu vėl išvedė savo rinktinę į priekį, tačiau mūsų šalies atstovai vis dažniau buvo baudžiami baudos minutėmis, kurias austrai pradėjo išnaudoti: iš pradžių kiekybinį pranašumą jie išnaudojo ir rezultatas tapo 2:2, o į D. Pliskausko įvartį jie taip pat atsakė tiksliu smūgiu turint žaidėjo pranašumą.
Dar dažniau lietuviai ant nubaustųjų suolo buvo sodinami trečiajame kėlinyje, o jame mūsų šalies atstovams pasižymėti jau nepavyko, o dar du kartus žaidėjo pranašumą įvarčiais pavertę austrai džiaugėsi sunkia pergale 5:3. Šiame mače lietuviai iš viso gavo net 45 baudos minutes, o varžovai kiekybinį pranašumą turėjo beveik 16 iš 60 žaidimo minučių.
Prisimindamas šį mačą tuometinis rinktinės vartininkas prisipažino, jog rungtynėms teisėjęs vokietis priėmė nemažai abejotinų sprendimų Austrijos rinktinės naudai, o teisėjo dovanėlių gavę austrai per mačą atliko net 64 smūgius į A. Aleinikovo ginamus vartus.
„Šiose rungtynėse visi rinktinės žaidėjai kovėsi puikiai, o mes pirmavome beveik viso susitikimo metu. Visgi, manau, kad mums šiek tiek nepasisekė su teisėjavimu. Mačo teisėjas buvo vokietis, kuris padėjo austrams. Beveik visą trečiąjį kėlinį, kai sprendėsi rungtynių likimas, mes buvome priversti žaisti mažumoje“, - nesėkmingai pasibaigusį mačą prisiminė A. Aleinikovas.
Įsitikinę, kad gali sėkmingai žaisti ir su austrais, lietuviai pasitikėjimą savimi pavertė dar sėkmingesniu žaidimu. Mače su šeimininkais estais visus reikalus mūsų šalies žaidėjai sutvarkė dar pirmajame kėlinyje, kai estai ritulį iš savo vartų buvo priversti traukti keturis kartus: dukart pasižymėjo D. Pliskauskas, o po įvartį pridėjo Dainius Bauba ir D. Lelėnas. Per likusius du kėlinius pasižymėjo ir Dovydas Kulevičius, Martynas Šlikas bei antrą kartą tiksliai smūgiavęs D. Lelėnas, tad varžovai buvo įveikti be didesnio vargo – galutinis rungtynių rezultatas 7:2.
Prieš paskutinę dieną Lietuvos rinktinė žinojo, jog pergalė atneštų istorinį sidabrą, o jų laukė nė taško iki tol dar nesurinkę kroatai. Nepaisant to, jog vos po minutės žaidimo varžovai pasiuntė ritulį į Nerijaus Dauksevičiaus ginamus vartus, priešnuodžių įsibėgėjusiam lietuvių puolimui jie neturėjo.
Varžovų vartininkai buvo nuginkluoti net devynis kartus (D. Lelėnas pelnė tris įvarčius, Šarūnas Kuliešius ir Dmitrijus Bernatavičius pridėjo po du, o A. Katulio ir D. Pliskausko sąskaitose buvo po įvartį), o po 60 minučių žaidimo švieslentėje degė sidabro medalius garantavęs rezultatas – 9:3.
I diviziono sidabras tuo metu buvo geriausias Lietuvos rinktinės pasiekimas pasaulio čempionatuose, kurio iki šiol pagerinti mūsų šalies atstovams nepavyko.
„Sunku pasakyti, ar tai buvo geriausias Lietuvos čempionatas per visą istoriją. Galbūt, nes rezultatas buvo tikrai neblogas“, - mano A. Aleinikovas.
Po čempionato lietuviai ne tik pirmą kartą džiaugėsi I diviziono medaliais, tačiau ir dominavo svarbiausiose asmeninės statistikos kategorijose. D. Pliskauskas buvo rezultatyviausias viso čempionato žaidėjas (5 įvarčiai, 7 rezultatyvūs perdavimai – 12 taškų), Artūras Katulis buvo nepralenkiamas tarp rezultatyviausių čempionato gynėjų (3 įvarčiai, 5 rezultatyvūs perdavimai – 8 taškai), o A. Aleinikovas neturėjo lygių pagal atremtų smūgių statistiką (93,79%) ir pranokęs NHL žaidėją R. Divisą buvo pripažintas geriausiu čempionato vartininku.
Pats puikų čempionatą tuomet sužaidęs vartininkas dabar pripažįsta, kad jam padėjo sezono metu įgyta praktika ir puikus rinktinės žaidimas, o prisimindamas šį asmeninį įvertinimą A. Aleinikovas jo nesureikšmina, teigdamas, jog jo karjeroje buvo kur kas įsimintinesnių įvykių.
„Tą sezoną žaidžiau Anglijoje, mūsų komanda buvo silpna, todėl turėjau daug praktikos vartuose. Galbūt tas ir padėjo taip neblogai sužaisti, o be to mūsų komanda žaidė tikrai gerai ir tai man taip pat padėjo sužaisti užtikrinčiau. Asmeninis titulas ir pripažinimas dabar jau baigus karjerą nieko nereiškia.
Tai buvo jau seniai ir visi tai pamiršo (šypsosi). Kur kas labiau vertinu jaunimo čempionatus, kurie vyko Elektrėnuose, kai mačų pažiūrėti susirinkdavo visas miestas ir visi už mus sirgo: tėvai, draugai, mokytojai ir t.t. Tai pridėdavo daugiau jėgų ir atsakomybės. Galbūt dėl to mes ir laimėdavome visus pirmus čempionatus Lietuvoje“, – prisiminimais dalijosi A. Aleinikovas.
Pakartoti šio čempionato sėkmės per kitus penkis bandymus iki dar vieno pasaulio čempionatų sistemos keitimo lietuviams nebepavyko – visus penkis kartus namo mūsų šalies atstovai grįždavo be medalių. Tuo tarpu su lietuviais kovą dėl aukso laimėję austrai kitų metų planetos pirmenybėse iškovojo tik vieną pergalę ir po metų turėjo sugrįžti į I diviziono batalijas.
Pastaruosius keturis metus Lietuvos nacionalinė ledo ritulio rinktinė IB divizione iškovojo bronzos medalius, tačiau šiemet jie viliasi, jog namų sienos ir žaidimas prie gausaus sirgalių palaikymo Kaune gali padėti dar kartą stoti į kovą dėl šio diviziono aukso medalių. Kalbėdamas apie būsimą čempionatą ir ko rinktinė galėtų pasimokyti iš 2006 metų sėkmės, A. Aleinikovas priminė didžiausią lietuvių stiprybę.
„Lietuvos rinktinė visada būdavo kaip vienas kumštis – draugiški, visada vienas kitą palaikydavome ir padėdavome. Tik tokiame kolektyve yra pasiekiamos didelės pergalės, kai kiekvienas yra atsakingas už savo veiksmus prieš kolektyvą ir visą Lietuvą“, - mano 43 mačus pasaulio čempionatuose Lietuvos rinktinės vartus gynęs A. Aleinikovas.
Bilietus į balandžio 22-28 dienomis įvyksiančias dvikovas „Žalgirio“ arenoje galite įsigyti bilietai.lt.