Tikisi pasisemti įkvėpimo iš sostinės
Ketvirtadienį pirmojoje dvikovos dėl kelialapio į 2025 metų pasaulio čempionatą dalyje lietuviai Vilniuje priims Vengrijos rankininkus. Atsakomosios rungtynės Vesprėme bus žaidžiamos sekmadienį.
Vengrai – akivaizdūs poros favoritai, atkariaujantys prieš tai užleistas pozicijas pasaulinėje arenoje.
Šiemet Europos čempionate jie užėmė penktą vietą, o vėliau pasiekė tikslą namuose surengtame olimpinės atrankos turnyre – vasarą Paryžiuje Vengrijos rinktinė žengs į olimpinę aikštę po 12 metų pertraukos.
O lietuvių misiją dar apsunkina gynybą apnuoginusios kertinių žaidėjų netektys: Jonas Truchanovičius vėl gydosi sunkią kelio traumą, nugaros skausmai sulaikė kapitoną Gerdą Babarską.
„Rinktinė – šiek tiek nukentėjusi, nėra pagrindinių žaidėjų. Tokių praradimų neįmanoma kompensuoti, daugiau tokio lygio žaidėjų neturime.
Bet ir su jais tikrai nebūtume favoritai. Nuotaikos – pozityvios, ruošiamės rimtai, tikimės žiūrovų pagalbos, kadangi didžiausias savo pergales esame pasiekę būtent palaikomi gausios publikos. Kol rungtynės nesibaigė, niekas dar nieko nelaimėjo ir nepralaimėjo. Bandysime reabilituotis po paskutinių nesėkmingų susitikimų su Vengrija, parodyti, kad kažką ištaisėme, kažką pagerinome“, – komentavo A. Malašinskas.
„Kiti žmonės užėmė laisvas vietas, gavo šansą pasirodyti. Visi pasiruošę kovai, tikiuosi, išryškės nauji lyderiai, kurie imsis lyderystės gynyboje“, – auklėtinius drąsino treneris Gintaras Savukynas.
Jis tikisi, jog komandą įkvėps sugrįžimas į sostinę, kur ji nerungtyniavo nuo 2021-ųjų įsimintinos pergalės prieš Islandiją, atvėrusios duris į finalinį Europos čempionato etapą.
„Vilniuje esame nugalėję ne tik islandus, bet ir norvegus, rimtai pakovoję su prancūzais ir kroatais. Manau, tai turėtų pridėti komandai šiek tiek motyvacijos ir geros emocijos“, – kalbėjo 53-ejų specialistas.
Pirmame atrankos etape lietuviai praėjusį kovą suomius pasitiko Alytuje – atkaklus mūšis buvo laimėtas tik po baudinių serijos.
Rinktinė tąkart žaidė be savo vyriausiojo trenerio, kadangi G. Savukyno į tėviškę neišleido jo treniruotas Dohos „Al Arabi“ (Kataras) klubas. Tad alytiškis mėgino komanduoti tautiečiams nuotoliniu būdu.
„Tada nuo pat pasirengimo pradžios palaikėme artimą kontaktą ryšio priemonėmis. Net ir rungtynių metu vedžiau statistiką ir mūsų gydytojo Gedimino Bučio pagalba mėginau persiųsti štabui žinučių, ką daryti, ką pakeisti. Ar ta informacija ateidavo laiku, sunku pasakyti, bet tokia jau buvo situacija“, – prisiminė G. Savukynas.
Senbuvis jau ramus dėl kito sezono
Šįkart G. Savukynas gali visiškai atsidėti pasiruošimui susirėmimams su vengrais, kadangi trenerio keliai su Kataro klubu jau išsiskyrė.
Tuo metu A. Malašinskas – priešingai – niekur kraustytis iš Rumunijos nesiruošia.
Šį sezoną įžaidėjas diriguoja „Buzau“ ekipos atakoms ir žiba pirmenybių vidutiniokų gretose, sykį net buvo renkamas geriausiu mėnesio čempionato rankininku.
Nors prieš kelias savaites uteniškiui sukako jau 38-eri.
„Gal netgi nesitikėjau, kad Rumunijos lyga bus tokia stipri. Man ten tikrai patinka, dėl to pratęsėme sutartį dar vieniems metams. Jei būtų blogai, tikrai nelikčiau“, – apie dabartinę karjeros stotelę atsiliepė veteranas, praeityje žaidęs Vokietijoje ir Ispanijoje, o geriausius metus praleidęs Ukrainos flagmane Zaporožės „Motor“.
Jau per šimtą rungtynių nacionalinėje komandoje sužaidęs ir rezultatyviausiu visų laikų jos atstovu tapęs šešiskart geriausias metų Lietuvos rankininkas vis dar neskuba atsisveikinti.
„Prieš 15 metų galvojau, kad žaisiu iki trisdešimties ir užteks. O štai – 38-eri, ir vis dar žaidžiu.
Ir pats stebiuosi. Bet jeigu traumos nekankina, sveikata leidžia – dar galima. Neturiu iš anksto pasižymėjęs jokių terminų – anksčiau jų būdavo, tačiau metai bėgo, jie vis slinkosi ir slinkosi, kol nebeteko prasmės.
Amžius, aišku, jaučiasi, bet kol dar profesionaliai žaisiu užsienyje, bandysiu padėti ir mūsų rinktinei“, – žadėjo A. Malašinskas.
Mačas tarp Lietuvos ir Vengrijos rankininkų ketvirtadienį „Twinsbet“ arenoje prasidės 19 val.
2025-ųjų planetos pirmenybės vyks Kroatijoje, Danijoje ir Norvegijoje.
Vienintelį kartą pasaulio čempionate lietuviai žaidė 1997-aisiais, kai Japonijoje tarp 24 komandų užėmė 10-ą vietą.