S. Binevičius iškart buvo minimas kaip pagrindinis kandidatas pakeisti pasitraukusį T. Kučinską ir jo kandidatūrai šią savaitę LPF Konferencija pritarė vienbalsiai.
Su pertrauka nuo 2012 metų LPF vadovavęs verslininkas T. Kučinskas nusprendė pasitraukti po to, kai vasaros pradžioje generalinio sekretoriaus pareigas paliko jo ilgametis bendražygis Emilis Vaitkaitis.
„Manau, puikiai suprantate, kad netikėtai pasitraukus dviem pagrindiniams federacijos vadovams, darbų, kuriuos reikia atlikti čia ir dabar, yra tikrai nemažai. Žiūrėsime, kaip mums pavyks susitvarkyti su likusia komanda, kad pradėti darbai nenutrūktų ir būtų tęsiami“, – kalbėjo šią savaitę į federacijos vadovo kėdę sėdęs 43-ejų S. Binevičius.
„Tai bus tikrai nelengvi dveji metai, pilni iššūkių man ir mano aplinkai, bet jei būsime vieningi su plaukimo bendruomenės pagalba mes galime tęsti pradėtus darbus ir laikytis patvirtintos daugiametės strategijos.
Federacijos veikloje aktyviai dalyvauju nuo tada, kai tapau rinktinės nariu, dalyvavau trejose olimpinėse žaidynėse – kaip sportininkas ir teisėjas, dvi kadencijas buvau aktyvus LPF vykdomojo komiteto narys, LPF viceprezidento pareigas ėjau nuo 2016 metų. Visa ši sukaupta patirtis, tikiuosi, pasitarnaus vandens sporto šakų vystymui“, – vylėsi S. Binevičius.
Plaukimo šeimos galva išsamiame pokalbyje Delfi portalui pasidalino mintimis apie prioritetinius federacijos darbus, šalies rinktinę Europos čempionate Romoje, neatostogaujančius mini plaukimo centrus ir augantį jaunimą.
– Ar Lietuvos vasaros pirmenybės Kaune – paskutinis rinktinės testas prieš Europos pirmenybes?, – Delfi klausė S. Binevičiaus.
– Šalies čempionatą liepos 27-28 dienomis rengiame neatsitiktinai. Norime, kad visos sporto mokyklos suprastų, jog visas pasaulis sportuoja 11 mėnesių per metus. Visgi vis dar laikomės senų tradicijų, kai baseinai išleidžiami 2-3 mėnesiams, nes tampa per brangu juos išlaikyti, o treneriai turi du mėnesius atostogų, kurias turi pilnai išnaudoti.
Kiekvienas sportininko praleistas mėnuo be sporto skaičiuojasi ir vėlyvesniame amžiuje sportininkams susitikus tarptautinėse arenose. Mūsų lietuviai, turėdami geresnius fizinius duomenis, plaukia dėl 16-24 vietų, o kiti varžosi dėl medalių, nes vienų nuplauktas kilometražas per metus siekia, pavyzdžiui, 2,2 tūkst., o mūsų sportininkų tik 1,8-2 tūkst.
Michaelo Phelpso treneris sakydavo, kad mums plaukime reikia atrasti tai, ko niekas dar nedaro. Pavyzdžiui, jeigu visi plaukikai ilsisi sekmadieniais, mes darysime treniruotes būtent sekmadieniais. Tokie sportininkai tampa tautos pasididžiavimu, nes kol vieni miega – kiti treniruojasi, laikosi režimo, susilaiko nuo gyvenimiškų pagundų.
Dauguma Europos čempionato dalyvių nedalyvaus šiose vasaros šalies pirmenybėse, nes bus išvykę į stovyklas, o jaunieji atletai varžysis Europos jaunimo olimpiniame festivalyje. Bet turime daugiau nei du šimtus dalyvauti varžybose užsiregistravusių sportininkų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos.
Kaimyninių šalių plaukikai taip pat vis dažniau atvyksta į mūsų varžybas – jie mato geriausių mūsų sportininkų rezultatus, ir yra patenkinti aukštu varžybų organizavimo lygiu.
– Iki Europos pirmenybių – mažiau nei mėnuo, gal žinoma tiksli šalies rinktinės sudėtis?
– Taip, komanda jau yra aiški, nes atranka baigėsi po balandį vykusio Lietuvos plaukimo čempionato, kad treneriai galėtų ramiai sportininkams sudėlioti pasiruošimo planą tiek pasaulio, tiek ir Europos čempionatui.
Jeigu pasaulio čempionate turėjome septynis plaukikus ir vieną šuolininką į vandenį, tai Europos čempionate planuojame turėti 11 plaukikų. Prie komandos jungiasi mūsų jaunesni sportininkai – Aleksas Savickas, neseniai net tris penktąsias vietas Europos jaunimo čempionate iškovojęs Daniilas Pancerevas ir estafetės 4x200 m laisvu stiliumi dalyviai.
Europos čempionate kiekvienam sportininkui keliame individualius tikslus, stebėsime, kaip jiems sekasi plaukti estafetėse, tuo pačiu žvalgysimės į sportininkus, kurie galėtų dalyvauti 2024 ar 2028 metų olimpinėse žaidynėse.
– Plaukimo bendruomenę, sirgalius domina Rūtos Meilutytės klausimas, ar ji startuos Europos pirmenybėse. Pati plaukikė po pasaulio čempionato neskubėjo atskleisti savo planų rugpjūtį. Gal tapęs federacijos vadovu skambinote Rūtai, klausėte apie jos ketinimus?
– Neturiu atsakymo, bet kaip prezidentas tikiu, jog Rūta startuos Romoje. Tas klaustukas visada išliks prieš kiekvienas varžybas, bet, manau, R. Meilutytė tikrai dalyvaus. Plaukimo bendruomenę, sirgalius turėčiau nuraminti, seksiu situaciją dėl Europos čempionato, pasikartosiu, tikiu, kad Rūtą Romoje išvysime.
– Pasaulio čempionate sveikatos problemų neišvengė Danas Rapšys, ar vienas rinktinės lyderių bus pasirengęs Romai?
– Šiuo metu Danas su rinktine treniruojasi Kaune. Nėra signalų, kad plaukikas planuotų praleisti Senojo žemyno pirmenybes. Danas ruošiasi, manau, viskas bus gerai, jo komanda padarys viską, kad plaukikas į Romą atvyktų gerai pasirengęs.
– Birželio pradžioje federacija išplatino pranešimą apie bendradarbiavimą su sporto fiziologu, FINA ekspertu, dr. Genadijumi Sokolovu? Ar bus tęsiamas bendradarbiavimas su pasaulyje gerai žinomu plaukimo ekspertu?
– G. Sokolovas mums yra labai didelis pagalbininkas, turintis sukaupęs didžiulį bagažą patirties ir duomenų. Iš jo, vykdydami savo mini centrų veiklas, semiamės labai daug vertingos informacijos. Genadijus, kai tik gali, visada mielai sutinka atvykti į Lietuvą atlikti mums svarbius tyrimus, patarti, ką reikėtų sustiprinti ir ką keisti pasiruošime.
Kai dar pats profesionaliai sportavau, Genadijus mane tyrė, analizavo mano plaukimą ir lygino su kitais atletais. Dabar labai malonu, kad po tiek metų mes turime tokį artimą kontaktą su juo.
– Pats G. Sokolovas yra minėjęs, jog „lietuvių plaukimas yra gana geras, bet silpniausia grandis – detalės po vandeniu, startai, posūkiai“. Ar pats, kaip buvęs plaukikas, pritariate jo pastabai, gal turite savo įžvalgų šiuo klausimu?
– Geras pastebėjimas, kaip ir sakote – lietuvių plaukimas geras, bet kiti niuansai gana silpni. Tą parodė ir praėjęs pasaulio plaukimo čempionatas. Turime daug kur tobulėti. Estafečių perdavimai, finišai, po kurių buvome diskvalifikuoti, įrodo, kad mes plaukiame gerai ir greitai, bet trūksta kitų labai svarbių detalių.
Mūsų vyriausiasis treneris Žilvinas Ovsiukas negali visur suspėti, jam reikia pagalbos, ir ne tik trenerių – psichologų, dietologų, įrangos, kuri leistų treniruočių metu išbandyti estafečių perdavimus šimtųjų sekundžių dalimų tikslumu, o ne akies žvilgsniu. Visa tai turi būti kartojama ir kartojama.
Rinktinės nariai turi būti kartu viso pasiruošimo metu, jausti vienas kitą, o tai reikalauja kruopštaus ir nuolatinio darbo, kuris ne visada įmanomas.
– Plaukimo rinktinė neturi stacionarios sporto bazės, kuri būtų namais pajėgiausiems, talentingiausiems plaukikams, bet galbūt situacija keisis duris atvėrus naujiems daugiafunkciniams vandens sporto centrams Vilniuje ir Kaune?
– Labai norėtume turėti savo bazę, kurioje galėtume derinti vandens temperatūrą, turėti tiek plaukimo takelių, kiek norime, o ne galime finansiškai išsinuomoti. Svajojame apie sportininkams skirtus poilsio kambarius, ledo vonias, sporto salę, kuri taip pat labai reikalinga. Tai būtų idealus variantas, bet to šiuo metu mes neturime.
Laukiame Nemuno salos ir Lazdynų baseinų bei jų kainininkų federacijai. Juk ir patys sportininkai nori kuo dažniau būti namie, valgyti jiems įprastą maistą, matyti šalia artimus žmones, bet iki šiol ne visada gimtuosiuose miestuose galima gauti pačias geriausias sąlygas.
Šiuo metu džiaugiamės Klaipėdos, Kauno „Girstučio“ baseinais, dažnai varžybas vykdome ir šiltai visus priimančiame Alytaus baseine. Elektrėnų baseinas reikalauja renovacijos, bet yra puikus vykdyti treniruotes.
– Buvęs federacijos vadovas T. Kučinskas paskutiniame interviu teigė, jog „deja, reikia pripažinti, mums eilę metų sunkiai sekasi iššauti su asmeniniais rezultatais svarbiausiose varžybose“. Gal turite savo nuomonę šiuo klausimu, kodėl nepavyksta svarbiausiuose startuose pasiekti geriausių rezultatų ar asmeninių rekordų lygio?
– Pritarsiu, kad turime šią bėdą, pradedant nuo pačių jauniausių rinktinės narių Europos jaunimo olimpinio festivalyje, Europos jaunimo čempionate. Ne visada visiems pavyksta ir suaugusiųjų lygio varžybose, bet turime suprasti, kad tai ne loterija.
Europos, pasaulio čempionate, olimpinėse žaidynėse varžosi geriausi skirtingų šalių atstovai. Su jais neretai dirba ne tik treneriai, bet ir visa komanda – nuo mokslininkų iki akinukų ir kostiumų nešiotojų, besirūpinančių net tokiomis detalėmis. Sportininkai keičia trenerius, treniruočių metodikas, jų karjerose būna duobių, o neįveikę čempionatų atrankinių plaukimų barjero, neparodo visų savo galimybių. Visa tai ir sudaro, kad jiems nepavyksta pataikyti į sportinę formą tada, kada reikia.
– Siekiant geriausių rezultatų reikalingi labai kompetentingi, motyvuoti treneriai. Gal turite idėjų, kaip sudominti perspektyvius, jaunus, mokslus baigusius, tobulėti norinčius plaukimo specialistus dirbti su jaunimu, vaikais, o ne rinktis komercines mėgėjų grupes?
– Rinka iškreipta, bet ji diktuoja madas. Jeigu mokslų daktaras per mėnesį uždirba tiek, kiek pagalbininkas statybose per savaitę, tai neieškokime sporte išimčių.
Už taip vadinamas mėgėjų grupes, kurios treniruojasi vieną, du ar tris kartus per savaitę, treneriai gauna daugiau nei dirbdami su sportinėmis grupėmis. Gaila, kad dėl to treneriai negali gyventi vien tik sportu.
Federacijoje dirba trys vyr. treneriai, atsakingi už nacionalines suaugusiųjų, jaunimo ir jaunučių rinktines, nors mums reikėtų mažiausiai šešių. Visi jie tikrai praleidžia mažai laiko su savo šeimomis, tačiau uždirba kone tiek pat ar kiek mažiau nei treneriai, kurie dirba tik su vaikais. Visa tai turėtų keistis, bet turime paskubėti.
– Pasaulio jaunimo čempionatas vyks Peru (rugpjūčio 30 d. – rugsėjo 4 d.), ar startuos Pietų Amerikoje Lietuvos jaunimas?
– Į pasaulio jaunimo plaukimo čempionatą tikrai siųsime savo stipriausius plaukikus, kurie Europos jaunimo čempionate įvykdė normatyvus. Šiuo metu rinktinės nariai dar nėra patvirtinti LPF Vykdomojo komiteto posėdyje, bet tikimės čempionate Peru turėti bent 4-6 atstovus.
Jiems keliame aukščiausius tikslus – savo rungtyse patekti tarp 3-16 geriausių plaukikų. Suprantame, kad šiems sportininkams sezonas bus labai ir ilgas ir sunkus, bet tikimės, kad treneriai juos paruoš taip, kad galėtų gerinti asmeninius rezultatus, o po to atitinkamai numatys atsigavimo mechanizmus.
– Vasara – atostogų metas, bet panašu, kad plaukimo mini centrų auklėtiniai vasaros laiko veltui nešvaisto?
– Džiaugiamės, nes sezoną tęsia ir mūsų mini centrų sportininkai, kurių turime virš 80. Šiuo metu šalyje veikiantys LPF mini centrai, manau, yra labai svarbus raktas valdant treniruočių procesus, auginantis trenerius bei ateities rinktinės sportininkus penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Mes tikrai norime tęsti šią programą, nes matome jos reikalingumą. Turime dar daug tobulintinų dalykų, bet tam reikia laiko, nes dar ne visi sportininkai, treneriai ar jų artimieji supranta, kaip skiriasi treniruočių metodikos.
Tam tikro amžiaus Lietuvos čempiono ar prizininko išugdymas skiriasi nuo to, kaip reikia parengti rinktinės narį, kuris svarbiausiose tarptautinėse varžybose galėtų plaukti pusfinaliuose, finaluose ar kovotų dėl medalio. Tai tikrai labai sudėtingas procesas, kuriam reikia būti pasiruošus ir aiškiai žinoti, kokį kelią konkretus jaunuolis nori pasirinkti. Žinoma, ne kiekvienas nori ir gali stovėti ant aukščiausios apdovanojimų pakylos olimpinėse žaidynėse, bet širdyje dauguma nori būti čempionais.
Daugelis sporto federacijų, tarp jų ir plaukimo, neturi savo sporto bazės, kuri leistų lengviau ruošti sportininkus, juos atrinkti, bet ir turint bazes reikėtų jas užimti ir išlaikyti. Didžiausia problema – sistemos nebuvimas, nėra formuojami užsakymai, kaip kiekviena organizacija turėtų veikti. Verslas, biudžetinės įstaigos, federacijos, LTOK – visi mušamės į krūtinę ir sakome, kad dirbame gerai, bet iš kiekvienų olimpinių žaidynių grįžtame su vis mažiau apdovanojimų ir prastesniais rezultatais. Būtinos permainos, konkretūs tikslai kiekvienai organizacijai.
Tikiuosi, kad nuo liepos 1 d. Lietuvoje atsiradus Nacionalinei sporto agentūrai išsispręs daug dalykų. Jau metus vyksta posėdžiai, kuriuos tenka stebėti. Komisijoje surinkti tikrai geriausi sporto atstovai, kurie tariasi ir diskutuoja, kaip padaryti geriau, kad mūsų sporto žvaigždžių skaičius augtų, o ne mažėtų.
Tam turi būti labai aiškūs kriterijai – kur yra savivaldybių biudžetinių įstaigų sisteminis ruošimas (manau, jos turėtų ruošti iki 18 metų) ir nuo kada įsijungia federacijos, perimdamos į savo globą rinktinės narius. Aišku, mes turime ir verslo atstovus, puikiai koncesijos būdu valdančius valdiškus sporto objektus, kuriuose taip pat atsiranda talentingų vaikų, bet ar jie suinteresuoti juos išlaikyti?
Manau, jeigu tiek biudžetinės įstaigos, tiek privataus verslo klubai, paruošę (arba geriau sakyti – atradę) talentingus sportininkus, gautų naudos, jie perleistų atletų ruošimą federacijoms, bet tam reikia sistemos, finansų. Todėl mini centrai LPF atsirado kaip pereinamoji stotelė, kur sportininkas dar priklauso mokyklai, klubui, bet federacija jau pradeda į jį investuoti, atsižvelgdama į jo rodomus rezultatus ir tai, kiek jam reikia treniruotis lyginant su pasaulio elitu. Į minėtus plaukikus ir jų rezultatus žiūrima ne čia ir dabar, o ieškoma būtų, kaip padaryti, kad šie 12-18 metų sportininkai po 4-8 metų ciklo taptų rinktinės lyderiais ir atstovautų šaliai olimpinėse žaidynėse.
Kiekvienas mini centro sportininkas pasirašo sutartį su federacija ir įsipareigoja ne tik profesionaliai sportuoti, per savaitę treniruotis ne mažiau kaip 8-9 kartus, bet ir mokytis ne žemesniu nei 8 balų vidurkiu. Tai supranta ne visi sportininkai ir tėvai, nes daugumai jų Lietuvos čempionato medalis yra didžiausias pasiekimas. Mes, federacija, norime rinktinės narių – čia yra du skirtingi sportininkų tipai.
Daugelis tėvų net nepaklausia trenerių, kiek jų vaikas praėjusią savaitę praplaukė kilometrų, kaip jautėsi, ko jam trūksta. O juk viskas galiausiai turi įtakos galutiniam rezultatui. Ir tas sukauptas valandų skaičius treniruotėse, ir palaipsniui suderinti krūviai, poilsis ir mityba bei visi kiti kasdieniniai dalykai tikrai atneša vaisius, bet jų reikia kantriai laukti.
Kad būtų aiškiau, galiu pateikti pavyzdį – jeigu vaikui nesiseka matematika, mes samdome korepetitorių tam, kad vaikas individualiai prisivytų tai, ką praleido ar nesuprato mokydamasis bendrai su visais. Panašiai ir sporte – jeigu negauni tinkamų sąlygų sportuoti, nesitreniruoji tiek, kiek priklausytų pagal amžių – rezultatai sustoja augę.
Ne kartą esame matę talentingų, įspūdingų duomenų turinčių plaukikų, kurie laimi medalius ir puikiai pasirodo iki Europos jaunimo olimpinio festivalio, bet po to jie tiesiog dingsta, ypač mergaitės. Jaunimui nebepakanka atsinešto vidinio talento, reikia labai daug darbo su savimi, su stipriais treniruočių partneriais.
– Kiekvieną vasarą neišvengiama skaudžių nelaimių, kuomet vandens telkiniuose nuskęsta vaikai. Ko gero, skendimo prevencija ir antrokų mokymas plaukti – vienas didžiausių federacijos prioritetų?
– Tikrai taip. Programą nuolat tobuliname ir ieškome būdų, kaip išnaudoti turimą infrastruktūrą, kad kuo daugiau antrokų turėtų galimybę plaukti. 32 pamokos per metus yra mažai, bet to pakanka, kad vaikai jau gebėtų įveikti 50 m atstumą.
Žinoma, norisi, kad baigę mokyklą vaikai mokėtų plaukti bent jau dviem plaukimo būdais ir sėkmingai įveiktų 200 m distanciją be pagalbinių priemonių – tai reikštų, kad jie ne tik moka plaukti, bet gali ir išgelbėti skęstantį žmogų. Norisi, kad ir trečiokai, ketvirtokai turėtų tokią programą, kad stipriau įsijungtų pačios mokyklos ir skatintų tolesnes plaukimo treniruotes. Tik taip mes galime sumažinti skendimo atvejus Lietuvoje.
O jeigu tikrai galvojame apie saugesnę ir sveikesnę vaikų ateitį, turime suteikti jiems sąlygas būti kuo aktyvesniais, tad norisi, kad ir fizinio lavinimo mokytojai būtų labiau vertinami darželiuose, mokyklose, ne mažiau kaip yra vertinami istorijos, matematikos ir kiti mokytojai.
Vaikai neturėtų ieškoti dingsčių praleidinėti kūno kultūros pamokas. Visiems tikrai būtų ramiau, jeigu paaugliai būtų fiziškai stiprūs, galintys sportuoti ir turėtų mažiau sveikatos problemų.