Ne vienas ir ne du pirmenybių dalyviai po savo pasirodymų pokalbiams su žurnalistais skirtą zoną praėjo su ašaromis akyse ar su kitų stiprių išgyvenimų grimasomis veiduose.
Po nuviliančio pasirodymo kvalifikacijoje Lietuvos disko metikas Martynas Alekna kraipė galvą ir atsiprašė, kad šiuo metu negali duoti interviu, o ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė, pasakodama savo istoriją, net kelis kartus susigraudino.
Visgi turbūt didžiausią emocijų nuopolį ir šuolį išgyveno jos bei kitų dviejų lietuvių varžovės moterų 20 kilometrų sportinio ėjimo rungtyje ispanė Laura Garcia-Caro ir ukrainietė Liudmila Olianovska.
Kadangi auksą ir sidabrą jau buvo iškovojusios dvi italės – atitinkamai Antonella Palmisano (1:28.09 val.) ir Valentina Trapletti (1:28.37 val.), sportininkės lenktyniavo dėl vieninitelio likusio bronzos medalio.
Paskutinius žingsnius Olimpiniame stadione prieš finišą dėliojusi L. Garcia-Caro buvo įsitikinusi savo pergale, nes manė, kad artimiausios varžovės jai nekėlė pavojaus, todėl apsigaubė jai paduota Ispanijos vėliava ir kiek sumažinusi spartą kėlė kumščius į viršų.
Tuo metu tarsi antrąjį kvėpavimą pagavusi L. Olianovska užuodė puikią galimybę spurtuoti ir skuodė iš paskutiniųjų. Kai belikus porai metrų iki finišo linijos ispanė pastebėjo lyg iš niekur išdygusią ir ją jau lenkusią ukrainietę, jos veidą apėmė agonija – medalį savo rankose jau turėjusi Laura galiausiai liko be nieko, ketvirta.
„Tragedija. Pirma taisyklė: nešvęsk per anksti!“, – po šio epizodo socialiniuose tinkluose buvo brūkštelėta net ir oficialiose Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos paskyrose.
Po visko į vadinamąją „mix zone“ atėjusią nuliūdusią L. Garcią-Caro guodė ispanų žurnalistai, sportininkei kaip tikrai prizininkei įteikę ir puokštę gėlių.
Tuo metu ekstazės ištiktą ir savo šalies vėliava apsisiautusią L. Olianovską sveikino vienintelė Ukrainos reporterė ir keli Lietuvos žurnalistai.
„Kai įėjome į tunelį (prieš stadioną), pamačiau, kad ispanė nėra jau taip ir toli. Stadione likus apie 300 metrų supratau, kad galiu ją aplenkti, o kai liko 100-150 m, buvo tikra, kad taip ir padarysiu. Taip, ispanė jau buvo apsigaubusi vėliava ir džiaugėsi, o aš esu labai dėkinga tam, kas man ją padavė po finišo linijos kirtimo. O dar labiau esu dėkinga savo treneriui, tėvams ir kariuomenei, kuri gina Ukrainą.
Mano didžiausia motyvacija yra mano penkerių metų sūnus. Rusai naikina mūsų infrastruktūrą, šalyje dažnai neturime elektros, todėl net nežinau, ar jis matė, kaip laimėjau šį medalį, ir ar kas nors jam ir mano artimiesiems pranešė apie tai“, – jautriai kalbėjo L. Olianovska.
Paklausta, ką mano apie ispanų kaltinimus, kad ji pasielgė nesportiškai ir apvogė jų tautietę, Liudmila su tuo nesutiko.
„Aš nieko neapvogiau, jokiu būdu. Viską iškovojau pati, savo jėgomis. Ukrainiečiai niekada nepasiduoda! To linkiu visiems ir visai Europai – kovoti už taiką ir teisybę. O sporte, ypač sprinto rungtyse, taip jau būna, kad kartais viską lemia ir fotofinišas – kas pirmas ranką iškiša. Todėl aš tikrai nieko nepavogiau, aš pasiėmiau tai, kas mano. Aišku, aš suprantu, kad ispanė yra nusiminusi, bet tai juk sportas ir aš nieko blogo jai nepadariau“, – tvirtino ji.
Po pirmosios čempionato Romoje dienos Lietuva su vienu bronziniu apdovanojimu savo kraityje bendroje šalių medalių lentelėje dalinasi 7 vietą su ta pačia Ukraina, Ispanija ir Vokietija.
Pirmauja du aukso ir du sidabro medalius jau turinti šeimininkė Italija.
Moterų 20 kilometrų ėjimo varžybose debiutantė Austėja Kavaliauskaitė (1:37:14 val.) finišavo 24-a, veteranė B. Virbalytė-Dimšienė – 29-a (1:40:14 val.), o taip pat krikšto sulaukusi Monika Vaiciukevičiūtė (1:52:02 val.) – 31-a iš 34 dalyvių.
Europos čempionatas Romoje tęsis iki birželio 12 dienos. Jame dalyvauja 23 Lietuvos lengvaatlečiai.