Pirmadienį Astanoje (Nursultane) susidūrė varžovai, kuriuos ilgus metus skyrė didžiulė praraja.
Ne geografinė – Minskas nuo Vilniaus arčiau nei, pavyzdžiui, Klaipėda.
Užtat lyginti Lietuvos ir Baltarusijos ledo ritulio tiesiog nebuvo kaip ir kada.
Baltarusiai 14 metų iš eilės žaidė elito divizione su Kanada, JAV ar Rusija. Lietuvos ekipa buvo įpratusi prie trečio pagal pajėgumą IB diviziono, kur pasitaikydavo ir akistatų su Australija ar Rumunija.
Daug pasako faktas, jog per visą istoriją lietuviai ir baltarusiai tik kartą susitiko oficialiose varžybose – 1996 metais olimpinėje atrankoje kaimynai buvo stipresni net 21:1.
Baltarusijos rinktinė – prezidento Aleksandro Lukašenkos ir visos šalies pasididžiavimas, tegu ir išgyvenantis ne pačius geriausius laikus.
Todėl vargu, ar Baltarusijos ledo ritulininkai galėjo tikėtis tokio šiaurinių kaimynų akibrokšto.
Naujojo stratego iš Kanados Danielio Lacroix vadovaujama ekipa apstulbino varžovus pirmame kėlinyje, per 8 minutes išsiveržusi į priekį 2:0.
„Sunkus mačas, ne pagal mūsų scenarijų, – neslėpė Baltarusijos ekipos vairininkas Andrejus Sidorenka – Tai mes turėjome įmušti pirmi – tokia užduotis komandai. Gerai bent tai, kad nenuleidome rankų.“
Baltarusiai dar pirmame kėlinyje ištaisė savo klaidas persverdami rezultatą (3:2), bet tai jiems negarantavo lengvo gyvenimo iki pat pabaigos, kai vartininką Mantą Armalį šeštu aikštės žaidėju pakeitę lietuviai bergždžiai ieškojo paskutinių progų išplėšti pratęsimą.
„Pradėjome neblogai, energingai, sugebėjome įmušti porą įvarčių. O paskui padarėme kelias nereikalingas klaidas. Gal tai patirties stygius – esame jauna komanda, ir tokių dalykų neišvengsi.
Bet žinau, kad mes, kaip komanda, nesužaidėme savo geriausių rungtynių. Sau taikau tą patį – pats irgi galiu žaisti geriau, kiti – taip pat. Nieko tokio, iš tų klaidų reikia mokytis, pailsėti ir ruoštis kitoms rungtynėms“, – dvikovą komentavo D. Zubrus.
Jei prieš metus Kaune, kur šeimininkai pagaliau laimėjo IB diviziono varžybas, 40-metis veteranas rūbinėje aplink save turėjo visą būrį daugybę metų pažįstamų bendražygių, dabar tokių patyrusių vilkų rinktinėje likę gerokai mažiau.
Vietoje jų – net septyni naujokai ir ypač smarkiai pasikeitusi gynėjų grandis.
Bet D. Zubrus neieško „lengvinančių aplinkybių“ – jo žodžiais, komandos tikslas Kazachstane yra kautis dėl pergalių, ir tai kapitonas žadėjo daryti jau kitame mače trečiadienį su šeimininkais.
– Pralaimėjimu niekas nebūna patenkintas, bet gal patenkinti esate bent jau tokiai komandai kaip Baltarusija pasiūlyta kova iki paskutinės minutės? – DELFI paklausė D. Zubraus
– Taip, žaidėme su gana stipriu varžovu. Nedaug mums trūko. Ir, pasikartosiu, tikrai nesužaidėme savo geriausių rungtynių. Viską įvertinus, labai nusiminti nereikia. Žinome, ką galime padaryti geriau, dabar turime stengtis pasitaisyti ir ruoštis laimėti kitas rungtynes.
– Komandos potencialas – didesnis nei galėjo atrodyti prieš debiutą aukštesniame divizione?
– Nežinau, kaip kam atrodė, bet man tas potencialas žinomas. Žinau, kad šie vaikinai – tikrai geri, nusiteikę dirbti, kovoti. Mes neieškome lengvų varžybų, lengvų pergalių. Žinome, kad šitame lygyje mums už ačiū niekas nieko neduos, ir norime laimėti kitas rungtynes.
– Pats pelnėte įvartį Lietuvos rinktinėje po penkerių metų pertraukos.
– Penkerių? Nemažai... (juokiasi – DELFI). Turbūt dabar reikia save pasveikinti? Nežinau, aš tų metų neskaičiuoju, nelabai kreipiu dėmesio į statistiką. Aš labiausiai džiaugiuosi pergalėmis. Kai kada prie jos gali prisidėti perdavimu, kai kada – blokuotu metimu. Svarbiausia – padaryti tai, ko reikia norint laimėti. O kai pavyksta, tos pirmos 5 ar 10 minučių rūbinėje būna tikriausiai mano mėgstamiausios, tai – jausmas, kuris man patinka labiausiai.
Aišku, smagu ir mušti įvarčius. Bet manau, kad mes – ta komanda, kuri nelabai kreipia dėmesį į protokolus. Džiaugsimės tada, kai laimėsime rungtynes.
– Kaip kapitonas, ką pasakėte komandos draugams rūbinėje po šios dvikovos?
– Pasakiau panašiai kaip jums – kad nereikia nuleisti barzdų. Reikia pakelti galvas, žiūrėti į priekį. Mes galime ir turime žaisti geriau.
– Komandos gynybos grandis – smarkiai pasikeitusi, atjaunėjusi. Kiek reikėjo psichologiškai padirbėti su naujokais, kad būtų pasiruošę žaisti su komanda iš elitinio diviziono – baltarusiais?
– Manau, kad iš dalies padėjo draugiškos rungtynės su Lenkija. Pirmo mačo pradžioje matėsi, kad jaunimas – truputį sušalęs, nelabai supranta, kad vyksta. Ir tas pasiruošimas davė vaisių – šiandien nieko panašaus nebesijautė. Manau, kad ant ledo nuo pradžių iščiuožėme galvodami, kaip laimėti, o ne nusiteikę kažko laukti ir pasižiūrėti, kaip čia bus. Taip būsime nusiteikę ir kitame mače.