Vieną dieną prieš 25-erius metus K. Verbliugevičiaus pasaulis užtemo. Iki tol spindėjusi saulė, visi akis džiuginantys maži gyvenimo stebuklai liko tik prisiminimuose. Vienas netikslus judesys, akimirką prarastas budrumas, ir automobilis su trimis keleiviais virto nuo kelio.
Du jaunuoliai atsipirko išgąsčiu, mėlynėmis ir nepavojingais sveikatos sutrikimais, o šalia vairuotojo sėdėjęs tada devyniolikmetis Karolis ligoninėje pramerkęs akis suprato, kad nieko nebemato.
Neviltis buvo lyg vandenynas – gilus ir sunkiai išmatuojamas. Tačiau tenisininkas pakilo iš lovos, žengė pirmuosius žingsnius ir iš naujo išmoko to, kas atrodė savaime suprantama ir įprasta.
„Tai nesibaigiantis procesas, – prisipažino dabar 45-erių K. Verbliugevičius. – Žinoma, sunkiausia buvo pradžioje, nes neturėjau supratimo, kaip gyventi toliau. Iki tol su aklumu nebuvau susidūręs: nei tokių pažįstamų turėjau, nei skaičiau apie tai, kaip tokie žmonės gyvena, ką jie apskritai gali.
Po avarijos turėjau išmokti paprasčiausių dalykų: pjaustyti maistą, valgyti, skustis barzdą. Kurį laiką vienas net į lauką išeiti negalėjau, nes nežinojau, kaip naudotis balta neregio lazdele.“
Laikas užtraukė ir kūno, ir sielos žaizdas, o metų metus prie didelio krūvio pratintas organizmas reikalavo veiksmo.
Teniso raketė ketvirčiui amžiaus buvo pamiršta, tačiau Karolis rado kitų būdų sportuoti: skrodė vandenį slidėmis ir gaudė bangas stovėdamas ant banglentės, važinėjo dviračiu. Kol galiausiai jo gyvenime atsirado kalnų slidinėjimas.
Tam, kad išmoktų be baimės leistis stačiu šlaitu, reikėjo ne tik fizinių pastangų, bet ir atleisti stabdžius galvoje. Tačiau užsispyręs vilnietis ne tik įveikė baimes, bet ir užsibrėžė tikslą – paralimpines žiemos žaidynes.
Nuvedė dukterį, rado trenerį
Medinėmis slidėmis K. Verbliugevičius šliuoždavo vaikystėje, tačiau, kaip ir dauguma bendraamžių, buvo savamokslis. Mintis išmokti slidinėti kalnuose kilo tuomet, kai maždaug prieš dešimtmetį draugai suplanavo slidinėjimo atostogas, o Karolis buvo priverstas likti namuose, nes ne tik nemokėjo techniškai šliuožti, bet ir niekada to nedarė, būdamas aklas. Juolab nenutuokė, kad tai iš viso įmanoma.
Internete vilnietis rado informacijos, kad specialioje mokykloje Šveicarijoje neregiai mokomi kalnų slidinėjimo. Ten nuvykęs išmoko leistis ne tik skirtomis vaikams, bet ir sudėtingomis trasomis. Tačiau pirmoji pažintis su kalnų slidinėjimu tuo ir baigėsi.
Ant kalnų slidžių Karolis vėl stojo prabėgus septyneriems metams, kai draugai darsyk planavo kelionę į Alpes. Draugas pasisiūlė tapti vedliu, mat neregys vienas šliuožti negali. Pabandę dviese paslidinėti ant Liepkalnio Vilniuje, bičiuliai suprato, kad jiems visai neblogai išeina, tad porą metų Karolis taip mėgėjiškai ir slidinėjo.
Kol kartą, nuvedęs dukterį Ramintą pas kalnų slidinėjimo instruktorius, K. Verbliugevičiuis susipažino ir išsikalbėjo su dukterį mokančiu Vyteniu Makausku.
Žodis po žodžio vyrai išsiaiškino, kad slidinėjimo instruktorius Naujojoje Zelandijoje yra dirbęs su negalią turinčiais slidininkais. Karolis prasitarė svajojantis apie paralimpines žaidynes, kuriose lietuviai dalyvavo tik 1994 m. Tuomet Lilehameryje Lietuvai atstovavo lygumų slidininkai Sigita Kriaučiūnienė ir Saulius Leonavičius.
Nutarę, kad abiem būtų įdomu siekti tikslo dalyvauti paralimpinėse žiemos žaidynėse, K. Verbliugevičius ir V. Makauskas pradėjo drauge dirbti. Patyręs slidinėjimo instruktorius tapo ne tik Karolio treneriu, bet ir vedliu – neregio akimis kalnuose. Taip atsirado komanda „Karolis & Vytenis Blind Ski Team“.
Komandos – pačių kurta kalba
Pirmieji Karolio ir Vytenio žingsniai buvo nedrąsūs. Reikėjo priprasti vienam prie kito, rasti bendrą kalbą, atsikratyti baimių.
Tų baimių buvo ne viena. „Kiekvienam žmogui svarbiausia jaustis saugiai, todėl darai viską, kad taip ir jaustumeisi. Kalnuose tai itin matyti, – sakė K. Verbliugevičius. – Jei tik jautiesi neužtikrintas, iškart stabdai.
Iš pradžių jaučiau ir greičio baimę. Šliuožiu nieko nematydamas, todėl kai ausis pradėdavo košti vėjas, instinktyviai stabdydavau, nors vedlys sakydavo, kad viskas gerai ir galiu šliuožti toliau. Treniruodamasis plačiose, kliūčių neturinčiose trasose greitį prisijaukinau. Ten supratau, kad jei esi pakankamai techniškas ir gali kontroliuoti slides, gali ir šliuožti vis greičiau.
Dar baiminausi supainioti komandas: kai vedlys sako šliuožti į kairę, o aš suku į kitą pusę. Bet šios baimės jau visiškai atsikračiau.“
Yra du būdai, kaip vedlys neregiui slidininkui padeda orientuotis. Radijo ryšiu, kai abu turi radijo stoteles ir vedlys duoda komandas: į kairę, į dešinę, greičiau, lėčiau, stabdyk. Arba garsu – kai vedlys nuolat kalba į mikrofoną, o jam ant nugaros pritvirtinta garso kolonėlė leidžia susigaudyti važiuojančiam iš paskos.
Kurį laiką K. Verbliugevičius ir V. Makauskas šliuoždavo pirmuoju būdu, bet pastaruoju metu taiko antrą: Karolis įtempęs ausis klauso, ką per garso kolonėlę sako Vytenis.
Vedlio komandos turi būti aiškios ir trumpos, tad vyrai susikūrė savo kalbą: „gou“ nuo angliško žodžio go (eik) reiškia tiesiai į priekį, „re“ nuo angliško right (dešinė) – į dešinę, „li“ nuo angliško left (kairė) – į kairę, „op“ reiškia, kad keičiama kryptis, vokiškas žodis langsam (lėtai) reiškia, kad reikia pristabdyti, „breik“ nuo angliško break (pertrauka), kad reikia sustoti.
Skaitvardžiai „vienas“, „du“, „trys“ apibūdina šlaito statumą. Trejetas reiškia, kad šlaitas itin status.
Jei V. Makauskas sako: „op trys“, K. Verbliugevičius supranta, kad vedlys įšliuožė į stačią zoną. Vedlys kalba nesustodamas, nes orientuotis trasose neregiui padeda ne tik komandos, bet ir kolonėlės skleidžiamas garsas. Lietuvos duetas yra sutaręs, kad jei tik Karoliui kas neaišku, jei nors kiek suabejoja vedlio komandomis ar pats ko nors neišgirsta, iškart stoja.
„Kuo toliau, tuo klaidų darome mažiau. Kai dar šliuoždavome su radijo stotelėmis, buvau ir iš trasos išlėkęs. Kritau gal penkis metrus žemyn į sniegą. Retai, bet pasitaiko, kad vedlys susipainioja sakydamas komandas. Bet net jei sako, kad reikėtų šliuožti į kairę, iš garso girdžiu, jog turėčiau sukti į dešinę. Tada, laikydamasis susitarimo, stoju.
Nemažai treniruojamės, todėl ir klaidos vis retesnės. Slalome apskritai sunku ką nors supainioti, nes ten daugiau ar mažiau viskas aišku: vienas posūkis į kairę, kitas į dešinę“, – pasakojo K. Verbliugevičius.
Mokosi palaikyti atstumą
Karoliui ir jo vedliui iki šiol didžiausias iššūkis – šliuožiant palaikyti pastovų atstumą vienam nuo kito. Kai greitis mažas, atstumas turėtų būti 2–3 metrai. Kuo dueto nariai arčiau vienas kito, tuo neregiui slidininkui lengviau sekti garsą ir kuo tiksliau atkartoti vedlio trajektoriją. Mat pagrindinis tikslas šliuožti tiksliai, tik paskui – ir greitai.
Didžiojo slalomo trasose greitis didesnis, tad didžiausias porą skiriantis atstumas turėtų būti 5 metrai, kitaip slidininkui sunku orientuotis pagal garsą.
„Išlaikyti norimą atstumą mums yra viena sunkiausių užduočių. Jei būtume su ja susidoroję, jau seniai būtume įvykdę paralimpinį normatyvą. Vedlį seku jo vėžėmis, tačiau dėl greičio, šlaito statumo pokyčių, dėl staiga atsirandančio ledo ar pusnių atstumas nuolat kinta“, – aiškino K. Verbliugevičius.
Sunkumų neregys lietuvis patiria ir siaurose trasose. Jei trasos plotis vos 4–5 metrai, ji driekiasi tarp uolų ar medžių, Karolis ir Vytenis nerizikuoja. Slidininkas griebia vedlio lazdą ir abu ramiai prašliuožia.
„Pasitaiko, kad per varžybas vartus, kuriuos turiu apvažiuoti, pastato vos per metrą ar du nuo šoninės tvoros. Man tai kosmosas, – neslėpė K. Verbliugevičius. – Tada jau nebegalvoju apie šliuožimą ar rezultatą, tik apie tai, kaip neįvažiuoti į tą tvorą.“
Per slalomo rungtį Karolis gali šliuožti ir 5 metrų pločio trasa. Bet tam, kad jaustųsi ramus ir saugus, norėtų bent 8–10 metrų. Didžiajame slalome jis saugiai jaučiasi leisdamasis 15–20 metrų pločio trasa.
Simbolinis sugrįžimas į Lilehamerį
Dėl gerokai didesnio atstumo, skiriančio vienus vartus nuo kitų, K. Verbliugevičius užtikrinčiau jaučiasi didžiojo slalomo trasoje. Šią rungtį lietuvis laiko pagrindine.
Slalome atstumas tarp vartų, kuriuos reikia apvažiuoti, palyginti nedidelis, 7–12 metrų. Didžiajame slalome šis atstumas apie 30 metrų.
Kuo mažesnis atstumas tarp vartų, tuo greičiau sekančiajam reikia atkartoti vedlio veiksmus. Tačiau kalno šlaito statumas, trasos paviršius nuolat kinta, tad itin sunku viską padaryti tiksliai.
30 metrų, kurie vartus skiria didžiajame slalome, yra pakankamas ruožas, kad spėtum ištaisyti klaidą, pakoreguoti kryptį. Juolab kad ir posūkiai ne tokie staigūs kaip slalome.
Rengtis didžiojo slalomo rungčiai Lietuvoje Karolis ir Vytenis negali, nes visos čia esančios trasos per trumpos. Treniruočių užsienyje irgi buvo palyginti dar nedaug, nes planus itin jaukė pandemija.
K. Verbliugevičius ir V. Makauskas drauge dirba tik trečią sezoną. Per vieną jų beveik nebuvo sąlygų treniruotis, nes dėl COVID-19 grėsmės valstybės užvėrė sienas. Neveikė ir slidinėjimo trasos, kiti treniruočių centrai.
„Pernai Lenkijoje pasisekė atsistoti ant didžiojo slalomo slidžių, kurios yra ilgesnės nei slalomo. Bet neturėjome galimybių varžytis, – pasakojo K. Verbliugevičius, – todėl tik teoriškai galime skaičiuoti, koks mano greitis didžiojo slalomo trasoje. Mūsų vertinimu, esu arti paralimpinio normatyvo. Tačiau daug ką lemia varžybų vieta, nes yra palankūs ir nepalankūs šlaitai, puikios ir prastos oro sąlygos – aibė veiksnių, nuo kurių priklauso mūsų pasirodymas.
Pavyzdžiui, neseniai buvome varžybose Austrijoje. Iš vakaro trasas sutvarko, bet per naktį iškrenta 15–20 cm sniego, kurio nespėja suspausti. Slidininkai šliuoždami tą sniegą sustumia į šonus, ir savaime atsiranda tunelis, kuriuo turi šliuožti.“
Visiškai akli kalnų slidininkai (B1 kategorija) šliuožia ta pačia trasa kaip ir šiek tiek matantieji (B2 ir B3 kategorijos), stovintieji (neturintys ar nevaldantys kurios nors galūnės, bet stovintys ant slidžių) ir sėdintieji (šliuožiantys vežimėlyje viena slide).
„Matantiesiems šiek tiek lengviau, o neregiams vienas netikslus judesys, ir jau esi pusnyje“, – sakė Karolis.
Varžybų, kuriose galėtų ne tik pasitikrinti, ko per treniruočių metus išmoko, bet ir pabandyti įvykdyti paralimpinį normatyvą, beveik nėra.
Karolis ir Vytenis dar turi paskutinę viltį gauti vardinį kvietimą ir taip prasibrauti į jau 2022 m. kovo mėnesį vyksiančias Pekino paralimpines žiemos žaidynes.
Dueto viltį sustiprino iškart po Naujųjų atskriejęs vardinis kvietimas startuoti sausio viduryje Norvegijoje, Lilehameryje vyksiančiame pasaulio čempionate, kuris lietuviams bus debiutinis.
Simboliška, kad būtent Lilehameryje beveik prieš tris dešimtmečius, per 1994 m. žiemos paralimpines žaidynes vienintelį kartą plevėsavo Lietuvos Trispalvė.
Dabar Karolis ir Vytenis turi šansą po ilgos pertraukos sugrąžinti Lietuvos vardą į žiemos žaidynes.
„Mūsų su Karoliu moto: viskas yra įmanoma. Tai yra motyvacija vidinė. Be to, siekiame parodyti visiems Lietuvos žmonėms – tiek turintiems negalią, tiek sveikiesiems – kad įmanoma pasiekti savo tikslų. Reikia tik dirbti ir viskas yra pasiekiama.
Norėtume įkvėpti kitus žmones, norėtume, kad paralimpinis žiemos sportas Lietuvoje išsijudintų stipriai ir į dar kitas žiemos žaidynes važiuotų visa Lietuvos komanda“, – pasakojo Vytenis.
Grįžo į teniso aikštę
Savo tikslų Karolis siekia kantriai ir nesidairydamas į šalis. Nors kalnų slidinėjimas atima daug laiko, pakankamai jo lieka ir šeimai. Žmonai Guodai ir dviem judriems vaikams: dešimtmetei Ramintai ir septynerių Viliui.
Duktė išmoko saugiai ir techniškai slidinėti laisvalaikiu, bet vis dėlto pasirinko sportinės gimnastikos (akrobatikos) treniruotes. Pirmokas Vilius kol kas daugiausia sportuoja namuose, kur įrengta ir laipiojimo sienelė, ir gimnastikos žiedai. Tačiau netrukus, svarsto tėvas, rinksis kurią nors sporto šaką.
K. Verbliugevičius spėja suktis ir versle: prieš 17 metų Vilniuje įkūrė masažo ir mankštos salonus „Matančios rankos“. Ten dirba neregiai ir silpnaregiai, kitokią negalią turintys žmonės.
Kitas kalnų slidininko pajamų šaltinis – įmonė, tiekianti Lietuvai didžiausių pasaulio gamintojų priemones neįgaliesiems. Pavyzdžiui, programinę įrangą ar neregių lazdeles.
Šių metų gegužę Karolis po ketvirčio amžiaus grįžo ir į teniso aikštę. Pradžia buvo sunki, bet dabar kamuolį atmuša vis dažniau.
„Dabar jau tikras žaidimas išeina“, – juokėsi vilnietis.
Tenisas pritaikytas neregiams. Žaidžiama šiek tiek mažesnėje aikštėje, didesniu nei įprasta kamuoliu, kuris dar skleidžia ir garsą kaip barškutis. Kamuolį leidžiama atmušti net ir tada, kai jis tris kartus atsitrenkia į žemę.
K. Verbliugevičiaus vedlys V. Makauskas pradėjo dirbti treneriu Balžeko teniso akademijoje, tad vyrai vis dažniau susitinka ne tik slidinėti, bet ir padaužyti teniso kamuolio.
„Kalnų slidinėjimas ir tenisas papildo vienas kitą, nes ir ten, ir ten turi orientuotis pagal garsą“, – paaiškina K. Verbliugevičius. Didelių užmojų turintis atkaklus neregys savo tikslų siekia visais įmanomais būdais.