„Čempionas yra daug daugiau, negu žmogus, kuris pirmas kirto finišo liniją. Čempionas yra daugiau negu nugalėtojas. Čempionas yra tas, kuris gerbia taisykles, griežtai pasisako prieš dopingą ir rungiasi kilnaus elgesio dvasioje“, – sakė buvęs Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Jacques Rogge'as.
Šie jo žodžiai yra savotiška Tarptautinio „Fair Play“ komiteto kelrodė žvaigždė, kuria stengiasi sekti viso pasaulio sporto bendruomenė.
Kilnaus elgesio sporte arba „Fair play“ judėjimas pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau dėmesio. Viena po kitos pilasi įvairiausios nominacijos ir padėkos tiems, kurie prieš, per arba po varžybų pasielgia kažkaip nestandartiškai, nesavanaudiškai, net jei nukenčia jų pačių galutinis rezultatas.
Kilnus elgesys sporte skatinamas ir Lietuvoje. Tuo abejoti netenka išvydus net 6 nominacijas LTOK (Lietuvos tautinio olimpinio komiteto) rengiamuose Kilnaus elgesio („Fair Play“) apdovanojimuose.
Jau daugiau nei metus Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komiteto prezidentės pareigas einanti A. Skujytė pasakojo, kad šio darbo ėmėsi ilgai nesvarsčiusi.
„Pati buvau nukentėjusi per neteisingumą, tad manęs paprašė padėti skatinti kilnų elgesį sporte, – „Delfi“ kalbėjo viena tituluočiausių Lietuvos lengvaatlečių. – Šis darbas ir artimas, ir savotiškai keistas. Labai sunku skatinti kilnų elgesį, kai akivaizdžiai matosi neteisybės, o teisybės atrodo kaip savaime suprantamas dalykas. Tad tai užakcentuoti, traukti į viešumą, nėra taip lengva. Tai savotiškas iššūkis“.
– Kodėl reikia kalbėti apie kilnų elgesį sporte?
– Kad būtų matomi ne tik nepageidaujami, bet ir gerieji pavyzdžiai. Žvelgiant iš dorovinės pusės, mes apskritai gyvenime visi turėtume elgtis kilniai. Geriausias variantas, kad taip elgiesi ne dėl to, kad būtum pastebėtas ir nominuotas kažkokiam apdovanojimui.
Tai turėtų būti pareiga. Bet kai yra toks apdovanojimas už kilnų elgesį, aišku, tai atkreipia kitų žmonių dėmesį, kaip buvo kažkur pasielgta nestandartiškai, netradiciškai ir nesavanaudiškai. Geri pavyzdžiai užkrečia ir įkvepia.
– Bet juk čia sporto varžybos, konkurencija. Gal kaip tik gerai ta įkaitinta atmosfera, kai varžovai vieni kitų negaili ir kovoja visomis įmanomomis priemonėmis?
– Žmogiškumas turi likti. Negali kišti pagalių varžovui į ratus ir džiaugtis jo nesėkme. Reikia džiaugtis, kai laimi teisėtai, legaliai, o ne dėl to, kad kažkam kartis sulūžo ir dėl to pralaimėjo. Pergalė, kai ne pats iškovojai, o jei kitiems nepasisekė, ne tokia saldi.
– Gal turite gražių kilnaus elgesio pavyzdžių iš savo karjeros? Ar patyrėte kada septynkovėje iš varžovių pusės poelgių, kurie būtų verti nominacijos?
– Daug metų buvau sporte ir kažko įsimintino negalėčiau įvardinti. Žiūriu labiau iš tos žmogiškosios pusės, kaip į savaime suprantamą dalyką. Per tą prizmę sunku pastebėti, kad tai nepraeitų pro šalį. Išeina, kad tarsi specialiai turi ieškoti tų gerųjų priežasčių. Mums nereikėdavo skolintis karties, „startukų“ ar kažko panašaus. Su kažkuo išskirtiniu neteko susidurti.
– Nepaisant daugybės rungčių jūsų sporto šakoje nejautėte priešiškumo iš varžovių?
– Mūsų sporto šakoje – itin draugiška atmosfera. Stadione būname kartu dvi paras, leidžiame laiką ne tik rungtyse, bet ir tarp rungčių, kai mažas laiko tarpas, poilsio kambariuose galime pabūti, pavalgyti, pailsėti, pasnausti, turime čiužinukus. Tai bendravimo yra pas mus daugiau nei pas kitų rungčių atstovus. Jie ateina, varžosi ir išeina. Susitinka jau tokioje kovinėje atmosferoje. Jiems reikia nugalėti vienas kitą, kad patektų į pusfinalį, finalą.
Septynkovėje – dažnas buvimas kartu ir bendravimas, pašnekesiai. Man tekdavo ir pavertėjauti iš rusų į anglų kalbas, nes rusų sportininkės ne visos mokėjo angliškai. Man tai buvo kaip savaime suprantamas dalykas, už kurį kažkokių nuopelnų nesitikėjau. Tiesiog esu toje vietoje ir kiek galiu, tiek padedu, negalvoju, kad taip neturėtų būti.
– Klausinėju apie gražaus elgesio sporte pavyzdžius, tačiau galbūt buvo ir nelabai gražių pavyzdžių, kuriuos užfiksavote savo aktyviais sportavimo metais?
– Ne, neteko tokių matyti. Gal už akių ir apkalba, visko būna. Asmeniškai gražiai bendravau su visomis savo konkurentėmis. Gal pradžioje daugiau su tomis, su kuriomis tiesiogiai konkuruodavau, su jaunesnėmis gal ir mažiau teko pabendrauti. Tikrai, atmosfera pas mus labai graži buvo. Po paskutinės 800 m bėgimo rungties garbės ratą apibėgdavo ne tik trys prizininkės, bet ir visas dalyvių būrys, visos susikibusios rankomis. Daugiakovė turi kitokį prieskonį, tarsi šeima.
Aišku, visos buvome konkurentės ir būna, kad žmonės kovoja visaip, legaliai ir nelegaliai. Aš gerai sutariau ir su tomis varžovėmis, kurios vėliau po Londono olimpiados buvo diskvalifikuotos dėl dopingo vartojimo. Yra kaip yra. Sportas parodo, kaip yra visur kitur gyvenime, tik gal sporte viskas geriau matoma, nes sportas turi daug žiūrovų ir tai kitą sykį pastebima plika akimi.
– Išgirdus jūsų vardą visuomet iškyla Londono olimpinėse žaidynėse patirta neteisybė, kai jūs po pirmosios dienos rungčių vienintelė buvote pakviesta priduoti dopingo testą ir laikoma tam skirtose patalpose iki išnaktų. Jūsų varžovės tuo tarpu ilsėjosi.
Nuovargis atsiliepė antrą varžybų dieną ir nors buvote favoričių trejete, galiausiai užėmėte penktą vietą. Vis dėlto po 5 metų paaiškėjo, kad aukštesnes vietas užėmusios sportininkės (ukrainietė Liudmyla Josypenka – 4 vieta, rusė Tatjana Černova – 3 vieta) įsipainiojusios į dopingo skandalą ir diskvalifikuotos, o jums atiteko bronza. 2018 metais Lietuvoje, plojant atsistojusiai miniai per „LTeam apdovanojimų“ ceremoniją, jums galiausiai buvo įteiktas bronzos medalis. Ar jau nuoskauda galutinai nuplauta?
– Iš tikrųjų tai džiaugiuosi, kad turėjau medalio skonio patirtį (laimėjo sidabrą) stadione 2004 metų olimpinėse žaidynėse Atėnuose, tai man buvo ne taip skaudu, kad bronzinis apdovanojimas mane pasiekė po tiek daug metų.
Jei tai būtų vienintelis mano laimėjimas, tai būtų labai skaudu. Turėjau ir vienokią, ir kitokią patirtį. Kita vertus, nerealus dalykas buvo ir tai, kai medalis buvo įteikiamas Lietuvoje, šeimos ir sporto bendruomenės rate. Olimpiniame stadione juk tiek lietuvių ir savų nebūna. Tai nuostabi patirtis ir malonūs prisiminimai.
– Daug kalbėjome apie septynkovę ir draugišką atmosferą, bet galbūt yra sporto šakų, kuriose ta draugiška atmosfera neįmanoma?
– Visur skatinamas pagarbos vienas kitam atidavimas prieš, per ir po varžybų. Kai pagalvoji, būdamas žiūrovas matai, jog tarkime bokse kažkas linki kažkam pataikyti į galvą. Viena vertus tai kažkas baisaus, aišku, sportas yra sportas, bet kraupu, kai kažkas linki nuskriausti kitą (juokiasi). Sveikintina, kad jie vis tiek stengiasi tą pagarbą vienas kitam išlaikyti.
Negerų pavyzdžių yra, kai žmonės apskritai nesąžiningai elgiasi, varžybas specialiai pralaimi, būna kad ir teisėjai šališkai vertina. Bet jei teisėjas sąžiningai teisėjaus, juk jis nepelnys kilnaus elgesio apdovanojimo, nes tokia jo pareiga, sąžiningai vertinti. Riba, kur yra pareiga, ir kur perlipus tą pareigą padarai kažką ekstra, galbūt kitą kartą truputį nuskriausdamas save, kad padėtum kitam, yra labai plona. Tų pavyzdžių reikia kartais su didinamuoju stiklu ieškoti.
– Galbūt reikėtų rinkti Nekilnaus elgesio pavyzdžius, kad parodytume jaunimui ar sportuojantiems, kaip nederėtų elgtis? Juk tokių pavyzdžių veikiausiai pilna įvairiose varžybose?
– Nekilnius poelgius lengvai gali pabaksnoti. Kartais pasielgi kitaip, bet tai gali būti pripažinta kaip normalus elgesys, nebūtinai, kad kilnus. Tiesiog teisingas ir doras. Teko diskutuoti apie tą situaciją šiuolaikinės penkiakovės finale Pekino olimpinėse žaidynėse, kai Edvinas Krungolcas 3 km bėgime palaukė Andrejaus Zadneprovskio ir padėjo pastarajam bėgti.
Viena vertus jis pasielgė kilniai savo komandos draugo atžvilgiu, bet paanalizavus iš kitų sportininkų pusės, A. Zadneprovskis turėjo privalumą, savotišką palydą. Vėl – diskutuotinas dalykas. Bet šiaip man tas pavyzdys labai patiko, kai sužinojau, kad žmogus nesivaikė savo maksimalios vietos olimpinėse žaidynėse, o pasirinko variantą padėti savo komandos draugui.
– Ar buvo dar panašių pavyzdžių, kurie jums įstrigo?
– 2010 metų Europos lengvosios atletikos čempionate dešimtkovininkas Darius Draudvila paskolino savo kartį varžovui ir toks jo poelgis sulaukė net tarptautinio pripažinimo. Na, ne vienose varžybose susitinki savo varžovus, tad būtų buvę neteisinga, jei būtų to nepadaręs. Gražus elgesys.
Štai dar vienas apdovanojimas už kilnų elgesį Vienas apdovanojimas iškeliavo į užsienį. 2019 metais Švedijoje Lietuvos riktinės nariui dešimtokovininkui Edgarui Benkunskui estai paskolino kartį, o jų treneris Erkis Noolas davė rekomendacijų, po kurių lietuvis užėmė aukštą 8-ą vietą ir gerino asmeninius rekordus. Tas apdovanojimas buvo maloniai estų priimtas ir pasidžiaugta. Surasti tuos atvejus nėra lengva.
– Tikriausiai ir tokių poelgių viešinimas prisideda prie kilnaus elgesio populiarinimo?
– Australijos sostinėje Vienoje rudenį buvome viename seminare, kur pasakojo, kad berods Ispanijoje ar Portugalijoje futbolo rungtynių teisėjas turi baltą kortelę. Jei žaidėjas pasielgė sąžiningai ir teisingai, teisėjas gali jam parodyti tą baltą kortelę, taip pagerbdamas už tokį elgesį.
Pasakojo, kad buvo tokia situacija, kai futbolininkas netyčia palietė ranka kamuolį ir turėjo būti skirtas 11 m baudinys, bet tas žaidėjas, kuris turėjo realizuoti baudinį, tiesiog atidavė kamuolį varžovams. Ta situacija net buvo rodoma per nacionalinę televiziją.
Žinodamas, kad teisėjas baudinį skyrė nepelnytai, futbolininkas pasielgė taip, kad būtų atstatyta teisybė. Šalys po truputį taiko tą praktiką ir tokia mintis įdomi. Gal gražu būtų, kad kažkas panašaus atsirastų ir pas mus. Tai jau toks legalus ir pripažintas kilnaus elgesio skatinimo būdas.
– Tikriausiai kilnus elgesys fiksuojamas ne tik tarp sportininkų, bet gerų žodžių gali nusipelnyti ir personalo nariai, tokie kaip gydytojai ar kineziterapeutai?
– Visiškai sutinku. Ne kartą būdavo, kad mūsų rinktinės medicinos personalas padeda kitos šalies sportininkui. Bet tai irgi dažniausiai būna nematoma ir neafišuojama. Anksčiau būdavo, kad prie mūsų olimpinės rinktinės vyr. gydytojo Daliaus Barkausko prieidavo kiti treneriai, prašydavo pažiūrėti jų auklėtinius, tai Dalius ir padėdavo.
Tai irgi galima būtų pažymėti ar traktuoti kaip kilnų elgesį. Bet vėlgi, tuomet tai atrodė kaip savaime suprantamas dalykas. Vienam gal tai nesuprantama ir keista, o kitam – elementarus elgesys, niekuo neišskirtinis. Kitas tai darydamas peržengtų savo ribas, taip nepasielgtų, o kai pasielgia, jam atrodo, kad jau galėtų būti didvyriu.
– Jau septintą kartą LTOK rengia Kilaus elgesio apdovanojimus ir skelbia net 6 nominacijas: „Viso gyvenimo darbu sportui nusipelnęs žmogus“, „2021 metų kilnus poelgis“, 2021 metų jaunojo sportininko ar naujimo komandos kilnus poelgis“, „Jaunasis sportininkas – pavyzdys bendraamžiams“, „Fair Play projektas“ ir „Fair Play organizacija“. Kodėl tiek daug?
– Nominacijos šešios, bet gal ne visos turės savo kandidatus? Pirmą kartą man teks rinkti nugalėtojus šiose nominacijose, tad matyt daugiau galėsiu pasakyti tuomet, kai jas apsvarstysime. Į tas nominacijas gali pretenduoti ne tik sportininkai, bet ir visi sporto bendruomenės nariai.
– Apibendrinant, tai kas jūsų nuomone yra kilnus elgesys ir kodėl jis svarbus sporte?
– Elementariausias dalykas yra žiūrėti savęs ir nematyti kitų, nes dalyvauji varžybose, susikoncentruoji į save, matai tik save, keli uždavinius ir juos įgyvendini. Bet kad pažiūrėtum į kitą... Čia žmogiškumo niuansas, reikia išgirsti ir šalia esantį, pamatyti jo bėdą ir ryžtis jam padėti. Tai labai skatintina.
***
„Fair Play“ judėjimą inspiravo 1960 metų Romos vasaros olimpinės žaidynės, kai noras nugalėti bet kokia kaina peržengė visas ribas ir atėmė pirmąją sportininko gyvybę. Danų dviratininkas Knudas Jensenas mirė dėl vartotų draudžiamų sportinę veiklą skatinančių preparatų. Šis šokiruojantis atvejis pažadino sporto pasaulį ir paskatino imtis griežtų veiksmų prieš dopingą, šovinizmą ir smurtą sporte.
Todėl 1960 m. gruodžio 5 d. Paryžiuje UNESCO, AIPS, ICSSPE, Tarptautinės krepšinio, futbolo, regbio imtynių federacijos įkūrė Tarptautinį komitetą P. de Kuberteno Kilnaus elgesio apdovanojimams teikti. 1973 m. organizacija buvo pervadinta į Tarptautinį „Fair Play“ komitetą.
Tarptautinio „Fair Play“ komiteto tikslas – saugoti ir skatinti pagarbą kilniam elgesiui ir jo vertybėms ne tik didžiajame sporte ar sporto visiems programose, bet ir kasdieniame gyvenime.
Lietuvoje 1993 metų kovo 25 dieną LTOK įkūrė Kilnaus poelgio komisiją, kurią 1995 metų lapkričio 16 dieną išplėtė ir patvirtino nauju pavadinimu – Lietuvos kilnaus žaidimo („Fair Play“) komitetas. Jam vadovavo Stanislovas Stonkus (1993-1995, 1995-1999), Kęstas Miškinis (1999-2002), Arvydas Juozaitis (2002-2017) ir Marius Paškevičius (2017-2020). Dabar šio komiteto prezidentės pareigas eina A. Skujytė.