Šiemet Čempionų lygos varžybų sezoną sudarys 5 etapai, tačiau skirtingai nuo pernai, geriausi planetos dviratininkai aplenks Lietuvą ir Panevėžio dviračių treką.
Pernai lapkričio mėnesį vykęs antrasis Čempionų lygos etapas Panevėžyje neliko nepastebėtas dviračių sporto mėgėjų. Aukštaitijos sostinės arenoje dinamiškas, kupinas šiuolaikinių technologijų varžybas stebėjo apypilnės tribūnos, kuriose apie 3000 žiūrovų išvydo Simonos Krupeckaitės atsisveikinimą su didžiuoju sportu.
UCI dviračių treko Čempionų lygos varžybose apsilankę žiūrovai tikrai nenusivylė reginiu: įspūdį kūrė beveik 80 tonų sveriančios šiuolaikinės vaizdo ir garso technologijos, o kur dar trijų lietuvių startai greta septynių dešimčių geriausių pasaulio dviračių treko atletų.
Čempionų lygoje startavę Vasilijus Lendel ir Olivija Baleišytė liko sužavėti savų sirgalių palaikymu ir neabejojo – Čempionų lygos varžybos Lietuvai ir Panevėžiui reikalingos.
Toks malonumas Lietuvos dviračių sporto federacijai (LDSF) kainavo virš 300 tūkst. eurų. Pusę šios sumos siekė organizacinis mokestis UCI už galimybę rengti etapą Panevėžyje. Šioje vietoje LDSF gelbėjo vyriausybė, skyrusi finansavimą UCI Čempionų lygos etapo išlaidoms.
Šiemet Panevėžio nėra UCI Čempionų lygos kalendoriuje. Geriausi planetos treko dviratininkai dėl solidžių piniginių prizų kovos Maljorkoje, Berlyne, Paryžiaus priemiesčio treke, kuriame 2024-aisiais numatytos olimpinės treko varžybos, bei Londone, kuriame vyks paskutiniai du Čempionų lygos etapai.
LDSF prezidentas Darius Levickis atskleidė, jog mūsų šalis nė nepretendavo vėl į Aukštaitijos sostinę sukviesti pajėgiausius planetos treko dviratininkus.
„Iškart po renginio susisiekėme su UCI Čempionų lygos organizatoriais. Ne paslaptis, visas renginys kainavo virš 300 tūkst. eurų. Tas lėšas gavome iš Vyriausybės, iš tarptautinių renginių krepšelio.
Pusę tos sumos – 150 tūkst. sudarė organizacinis mokestis. Po renginio mus iškart informavo, jog kovo mėnesį turime sumokėti tą 150 tūkst. eurų organizacinį mokestį, kuris garantuotų renginio rezervaciją Lietuvai ir būtų galima dirbti toliau ruošiantis etapui Panevėžyje.
Mes, kaip federacija, tokių lėšų neturime. Mūsų tarptautinių renginių paraiškų sistema tokia, kad paraiškos priimamos dar iki kovo mėnesio ar net kovą. Vėliau jos yra nagrinėjamos ir nežinia, ar bus patvirtinta paraiška ir ar sulauksi finansavimo.
Mes niekaip negalėjome rizikuoti, buvo pasakyta, jog turime stoti į bendrą eilę su visais kitais sporto renginiais. Nebuvo jokios garantijos, jog gausime tas lėšas. Būtume per didelę riziką prisiėmę, jei būtume pasakę, jog norime rengti etapą. O kas tada, jei mes negauname lėšų“, – retoriškai klausė D. Levickis.
Jis įsitikinęs – sporto renginių finansavimo sistema turi akivaizdžių trūkumų, jei kovo mėnesį dar nėra aiškus einamųjų metų tarptautinių renginių finansavimo kalendorius.
– Čempionų lygos etapas Panevėžyje sulaukė didžiulio susidomėjimo, buvo parduoti visi renginiui skirti bilietai, dviratininkai džiaugėsi atmosfera arenoje, o kokius atsiliepimus turėjo patys organizatoriai?, – Delfi paklausė D. Levickio.
– Iš UCI kažkokių pastabų nesulaukėme, kaip ir viskas gerai. Viena pagrindinių Panevėžio problemų – viešbučiai. Didžioji dalis sportininkų ir aptarnaujančio personalo turėjo apsistoti prie Vilniaus.
Tokie dalykai neprideda privalumų miestui norint rengti ateityje panašaus lygio renginį.
Logistika, skrydžiai, visos įrangos atvežimas nebuvo lengvas iššūkis, tam tikra prasme esame Europos užkampyje.
– Ar pajamos iš bilietų leido iš dalies kompensuoti turėtas išlaidas?
– Siekdami populiarinti dviračių sportą, daug vaikų įleidome nemokamai, šie galėjo stebėti geriausius pasaulio dviratininkus.
Kiek pamenu, iš bilietų pardavimų gavome iki 30 tūkst. eurų pajamų, bet šias lėšas turėjome sumokėti renginio organizatoriams. Tad iš pačio renginio patys nieko neuždirbome.
– Ar yra planų sugrąžinti dviračių Čempionų lygą į Lietuvą?
– Taip. Visų pirma prisiminkime, kodėl šis renginys vyko Lietuvoje. Tuo metu dar vyravo popandeminė situacija. Vyriausybė buvo nusimačiusi lėšas tam tikriems renginiams, bet nemažai jų buvo atšaukta dėl koronaviruso, tad vyriausybė turėjo lėšų.
Su ja pavyko susitarti dėl finansavimo. Taip pat nepamirškime Simonos Krupeckaitės išlydėtuvių, dėjome visas pastangas, jog vyriausybė šias varžybas priskirtų prie prioritetinių renginių.
Simona buvo šių varžybų veidas, reprezentavo renginį. Būtų visai negražu už Simonos nuopelnus nepadaryti tokios dviračių šventės.
Ateityje – taip, būtų vėl puiku tokį renginį turėti Lietuvoje. Sustiprės mūsų treko dviratininkai, turime planų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.
Žinoma, ir patiems reikia turėti stiprių dviratininkų, jog žiūrovai turėtų į ką pasižiūrėti.
Dabar dalis treko dviratininkų rengiasi treniruočių stovykloje užsienyje, dalis sportuoja Panevėžyje. Laukia Europos čempionatas, atletai ruošiasi, šioje vietoje viskas gerai.
Po metų, po kitų tikrai bandysime pretenduoti į Čempionų lygos etapą.
Kalbėsime su vyriausybe, jog keistų renginių finansavimo tvarką. Tos paraiškos turėtų anksčiau būti priimamos. Dabar vos ne iki metų vidurio svarstome finansus, vyrauja gana ydinga praktika.
– Šių metų šalies dviračių sporto kalendoriuje – tik trys treko renginiai Lietuvoje. Vasarį vyko jaunių, jaunučių ir vaikų tarptautinės varžybos, rugpjūtį laukia jaunių, jaunučių Lietuvos čempionatas, rudenį – Lietuvos treko pirmenybės. Kodėl neliko jokių elito dviratininkams skirtų tarptautinių varžybų?
– Kaip žinote, areną perima Panevėžio Kūno kultūros ir sporto centras, galbūt situacija pagerės. Taip, dabar turime nacionalinius čempionatus, galbūt pavyks dar surengti tarptautines varžybas, matysime.
Šiaip, pagal dabartinę situaciją, kalbant apie dabartinius treko arenos kaštus ir įkainius, mums ta arena yra brangus malonumas. Mes, kaip federacija, negauname arenos rinktinių reikmėms, mūsų rinktinės čia negali sportuoti.
Valstybė pastatė sporto objektą treniruotis atletams, o mes negauname arenos. Kiek per mėnesį kainuoja? Keletą tūkstančių, per metus – apie 20-30 tūkst. eurų.
Aišku, tiek, kiek gauname arenos, to neužtenka. Mes tik tiek biudžete esame numatę arenai, o vėliau ieškome resursų, kur, kaip treniruotis treke.
– Be rinktinės lyderių yra ir jaunoji karta, kiek jaunimas turi galimybių Panevėžio arenoje?
– Daugelis sporto šakų turi savo sporto bazes, vienos naujesnės, geresnės, kitos – senesnės, bet turi sąlygas sportuoti.
Mūsų atveju skaudu. Arena yra, pastatyta už valstybės lėšas, bet dviratininkai Lietuvoje nieko neturi. Mums skaudu, sunku ir finansiškai, ir morališkai.
Atrodo, sporto šaka, kuri Lietuvai davusi daug, bet nebuvo nei infrastruktūra vystoma, nei bandoma ieškoti protingų sprendimų.
Yra lengvosios atletikos maniežai, baseinai, irklavimo bazės, vienos naujos, kitos atnaujintos, renovuotos, o čia turime vienintelį treką Lietuvoje, į kurį gali pakliūti su tam tikromis sąlygomis.
Už valstybės ar savivaldos lėšas pastatytos sporto arenos turi lyg bičių avilys ūžti nuo sportininkų, jaunimo, bet pas mus atvirkščiai – džiaugiasi, jei nėra sportininkų, nes niekas nesidėvi, nesilaužo. Toks vyrauja požiūris.
