Sportininkę pristabdė dvejus metus kamavusios kairės kojos Achilo sausgyslės trauma, kurią pernai Kauno klinikose operavo.
Buvo daug nerimo dėl tolesnės sportinės karjeros, juolab ją operavęs žinomas Lietuvos sporto medikas Rimtautas Gudas perspėjo, kad jau nebus taip, kaip anksčiau, kai koja buvo sveika – ją reikės tampyti, šaldyti ir taip bus visą laiką. Bet koja pamažu gijo, tvirtėjo ir pagaliau olimpinė čempionė treniruojasi visu pajėgumu – šešias dienas per savaitę.
„Achilo jautrumas dar labai didelis, bet džiaugiuosi, kad jau galiu treniruotis gana dideliais krūviais. Jau nejaučiau to aštrumo ir skausmo, kuris mane kamavo anksčiau. Darau viską, kas man liepta – koją tampau, šaldau, šildau, prižiūriu visus raumenukus, man atliekamas masažas. Ir prieš treniruotes, ir po jų koją nuolat stiprinu, atlieku įvairiausius pratimus. Tai užima nemažai laiko, bet nieko nepadarysi.
Labai džiaugiuosi, kad atradau sau tinkamus vienintelio modelio minkštus „Adidas“ sportbačius, su kuriais galiu bėgioti. Galbūt su jais dalyvausiu ir varžybose, kuriam laikui pamiršiu startukus. Iki tol man sportiniai bateliai su kietu padu netiko, nes spaudė Achilą. Galbūt jie ir turėjo nemažos įtakos kojos uždegiminiams procesams atsirasti.
Dabar po truputį didinu krūvius. Saugodama koją juos pasiderinau ir kitaip paskirsčiau, nes permąsčiusi savo ankstesnius planus supratau, kad vienai dienai kojoms tekdavo ypač didelis krūvis“, – sako olimpinė čempionė.
Penkiakovininkė jau pasiilgo varžybų. Kai kovo pradžioje Kaire vyko šiuolaikinės penkiakovės pasaulio taurės pirmo etapo varžybos, Laura jų transliaciją stebėjo per internetą. „Pagalvojau, kad ir aš Egipte rungtyniavau, o dabar sėdžiu namie lyg ant adatų, o kojos pačios kilnojosi – atrodė, tuoj bėgimo trasoje pradėsiu lenkti varžoves.“
Laura nutarė dalyvauti balandžio viduryje vyksiančiose pasaulio taurės antrojo etapo varžybose Sofijoje. Šiam jėgų išbandymui sportininkė kruopščiai rengiasi ir jų nekantriai laukia, nes teks rungtyniauti visą dieną ir neaišku, kaip po varžybų į didelį krūvį reaguos tvirtėjanti koja.
Olimpinė, pasaulio ir Europos čempionė sulaukia visokių patarimų, kaip koją reikėtų pasaugoti, bet kaip tu ją pasaugosi, ypač per fechtavimo varžybas, kai kojomis reikia ypač daug dirbti. Dabar Laurai svarbiausia, kad per varžybas gautas maksimalus krūvis neišprovokuotų skausmų.
– Ar jums dar padeda itin patyręs masažuotojas Zigmas Živatkauskas?
– Su juo dabar rečiau matomės, bet Zigmas visada manimi domisi, rūpinasi, padeda. Kai intensyviai treniruojuosi, vos spėju važinėti iš vienos bazės į kitą, kartais su Zigmu šeštadieniais nuvykstame į SEB areną, jis man parodo pratimėlių, kuriuos atlieku.
– Kaip ir kur dabar treniruojatės, kiek valandų užtrunka pratybos?
– Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais praktiškai visą dieną: nuo 8 val. ryto iki 15 val. po pietų ir nuo 17 val. iki 20 val. vakaro. Kitomis dienomis vakarinių treniruočių nebūna, todėl galiu skirti laiko masažui, įvairioms procedūroms.
Plaukioju Fabijoniškių baseine, bėgioju, šaudau ir fechtuojuosi lengvosios atletikos manieže. Fechtavimo pratyboms vadovauja treneris Jevgenijus Kliosovas, o partneris būna mano vyras ir treneris Andrius (Andrejus Zadneprovskis). Kaip ir anksčiau, bėgimo takelyje konsultuojuosi su trenere Irina Krakoviak-Tolstika, plaukimą padeda tobulinti Paulius Andrijauskas, bet pagrindinį darbą atlieku savarankiškai. Yra ir daugiau žmonių, kurie mums padeda ir daug pataria.
Praėjusių metų rudenį mus išvarė iš Belmonto žirgyno. Iškilo problema, kur jodinėti. Iš pradžių treniravausi Širvintose, turėjau savo žirgą Gogeną. Tačiau jis susirgo ir buvo parduotas. Prieš pusantro mėnesio pavyko netoli Vilniaus, prie Bendorėlių, susirasti jojimo sporto bazę, kur mums suteikė galimybę treniruotis.
Žirgų sportas – nepigus užsiėmimas. Naudoju savo pinigų krepšelį, savo finansavimą ir tai tikrai daug kainuoja. Penkiakovė – apskritai brangi sporto šaka, už viską reikia mokėti, nemokamo nieko nėra. Kaip ir gyvenime – nori turėti, reikia mokėti. Tenka ir savų pinigų skirti.
Dabar jojimo pratybų sumažinome: įprastai jodavau triskart per savaitę, o dabar – du kartus. Dėl to nukenčia jojimo kokybė, tačiau esame priversti žiūrėti į bendrą pinigų sumą ir taupyti. Džiaugiamės, kad radome vietą, kur galime gauti žirgų ir treniruotis.
Su Andriumi galvojame, kad reikėtų parašyti kokį nors projektą mano jojimo treniruotėms papildomai finansuoti. Pasispaudusi galėčiau išvažiuoti į kokią nors stovyklėlę, bet turiu taupyti ir gyventi gana kukliai. Dabar mums paslaugų nemokamai neteikia Lietuvos olimpinis sporto centras, taigi netekome didelio ramsčio. Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos finansavimas sumažėjo, pinigų nėra tiek, kiek buvo ankstesniais metais.
Daug brangaus laiko ir energijos prarandu važinėdama į treniruotes – į Fabijoniškes, Bendorėlius, į lengvosios atletikos maniežą. Atstumai nemaži, plius dar kamščiai.
– Ar planuojate treniruočių stovyklų prieš pasaulio ir Europos čempionatus?
– Planuojame, bent jau poros savaičių trukmės prieš svarbiausius startus. Kol kas vietų dar nesame numatę, bet stengsiuosi pabėgti nuo rūpesčių ir kasdienių darbų. Būtinai reikės paplaukioti ilgame 50 m baseine, pajausti vandenį.
Europos čempionatas vyks Anglijoje pirmoje rugpjūčio pusėje, o pasaulio – rugsėjo pradžioje Vengrijoje, Budapešte. Be Pasaulio taurės antrojo etapo varžybų Bulgarijoje, esu numačiusi dalyvauti ir gegužės pradžioje trečiajame Vengrijoje bei galbūt ketvirtajame Čekijoje, kuris vyks gegužės pabaigoje. Reikia rinkti taškus. Mano tikslas – pasaulio taurės finalas birželio pabaigoje Japonijoje. Pirma vieta finale garantuoja teisę dalyvauti Tokijo olimpinėse žaidynėse.
– Ar atranka į Tokijo olimpines žaidynes sudėtinga?
– Šiemet atranka įdomi. Per Europos čempionatą reikės užimti 1–8, o per pasaulio čempionatą – 1–3 vietas. Jeigu Europos čempionate į aštuntuką pateks trys Lietuvos sportininkės, į Tokiją kelialapį pelnys tik viena. Reikės ne tik patekti į aštuntuką, bet dar lauks kova tarpusavyje – į Tokiją vyks aukščiausią vietą užėmusi sportininkė. Anksčiau, jeigu patekdavo dvi tos pačios šalies penkiakovininkės, tai jos ir vykdavo į olimpiadą.
Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės sąjunga nori, kad į olimpines žaidynes patektų kuo daugiau šalių sportininkų. Bus žiūrimi ir reitingo taškai. Kaip ir anksčiau, šaliai žaidynėse galės atstovauti po dvi moteris ir du vyrus.
– Kuri Lietuvos penkiakovininkė, be jūsų, dar galėtų iškovoti kelialapį į Tokiją?
– Dalyvavau Pekino, Londono ir Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, o dabar sieksiu ketvirtojo kelialapio į Tokiją. Man nemažą konkurenciją sudarys po motinystės atostogų labai motyvuota tapusi kaunietė Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė, kuri per Pasaulio taurės pirmojo etapo varžybas buvo devinta. Ji pagerino plaukimo rezultatus, gerai bėga – mūsų šių dviejų rungčių rezultatai panašūs.
Kelialapį gali iškovoti ir Rio de Žaneiro olimpietė Ieva Serapinaitė, kuri dėl ligos nedalyvavo Pasaulio taurės pirmojo etapo varžybose Kaire. Bandys patekti ir mūsų jaunimas.
– Ar plaukimą vis dar lanko jūsų aštuonerių dukra Adriana? Kaip jai sekasi?
– Ji jau lanko „Genio“ progimnazijos antrą klasę, priklauso Vilniaus miesto sporto centrui ir treniruojasi Fabijoniškių baseine. Kol kas viskas vyksta žaidimų forma, o vėliau žiūrėsime. Adriana vietinėse Vilniaus varžybėlėse pirmą kartą plaukė 100 m nuotolį ir savo amžiaus grupėje tapo nugalėtoja. Debiutavo ir tarptautinėse vaikų varžybose Alytuje. Nors plaukdama nugara medalio neiškovojo, namo grįžo su daugybe įspūdžių. Rūpesčių dabar gerokai pagausėjo, nuo ryto iki vakaro stengiuosi iš visų jėgų: ir pati treniruojuosi, ir Adrianą vežioju į mokyklą, būrelius, ir buities darbuose sukuosi.
Jeigu praleisiu treniruotę, kentės mano rezultatai. Bet koks profesionalus darbas reikalauja daug triūso, atsidavimo. Dabartiniai rezultatai – tai kosmosas, netrukus gal ir dienos bus per mažai, teks ir naktį treniruotis (šypsosi). Gerai, kad Andrius daug padeda. Raminu save, kad geriau pailsėsiu per treniruočių stovyklas, kai atkris nemažai namų rūpesčių ir galėsiu efektyviau pasitreniruoti.
– Kartu su Justinu Kinderiu, kitais sporto žmonėmis kandidatavote į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą su visuomeninio rinkimų komiteto sąrašu „Judėk, Vilniau“. Tarp 44 kandidatų buvote įrašyta ketvirtu numeriu. Koks buvo jūsų pagrindinis tikslas?
– Rinkimai mums susiklostė nesėkmingai, vilniečiai mūsų naujai susikūrusiu komitetu, kuriame buvo nemažai su sportu susijusių žmonių, nepatikėjo. Politologai mus vertino gana palankiai, bet rinkimai parodė ką kita. Planų turėjome daug ir gražių. Mūsų nuomone, būtina, kad kiekvienas Vilniaus mikrorajonas turėtų bent po vieną plaukimo baseiną, nes jų paklausa didžiulė.
Jau perpildytas Fabijoniškių plaukimo baseinas, vaikai ten zuja ir zuja, ateina plaukti ir daug vyresnio amžiaus žmonių. Mes plaukiojame per pietus, tada lankytojų srautas mažesnis, žmonės nesiveržia į takelį, kuris skirtas sportininkams. O po pietų ir vakarais šis baseinas sausakimšas. Ačiū Dievui, kad vėl juda Lazdynų baseino statybos darbai, pro jį pravažiuodama matau pokyčių.
– Ar su Andrejumi dar globojate 16-metę Sandrą, kurią sutikote vaikų globos namuose? Kokios jos galimybės tapti penkiakovininke?
– Mūsų Sandrai Gurskaitei gerai sekasi, tačiau ne penkiakovės, o lengvosios atletikos varžybose. Ji treniruojasi pas Iriną Tolstiką, bėgioja 1500 m ir 3000 m distancijas. Sandra jau yra Lietuvos savo amžiaus grupės čempionė ir prizininkė.
Galbūt ji galėjo būti ir gera penkiakovininkė, bet Vilniuje treniruotis penkiakovę sudėtinga. Kartais manęs klausia, ar norėčiau dirbti trenere. Atsakau taip: gal ir norėčiau, bet ne šiuo metu. Normaliai treniruoti jaunimą neįmanoma: joti nėra galimybių, reikia savų investicijų, lengvosios atletikos maniežas, fechtavimosi salė, baseinas sausakimši. Dirbant tokiomis sąlygomis sunku tikėtis rezultatų.