Praėjusį šeštadienį R. Ubartui nereikėjo ieškoti senų įrašų tam, kad širdyje iš naujo įskeltų kraują kaitinančią pergalės kibirkštį.
Ir pirmadienį, kuomet saujelė veteranų Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete (LTOK) susibūrė paminėti istorijos – pirmo nepriklausomos Lietuvos pasirodymo olimpinėje arenoje, kalba sukosi ne tik apie šlovingas praeities akimirkas.
Kol šeštadienio vakarą tituluočiausias šalies lengvaatletis Virgilijus Alekna, dusyk tapęs tiek olimpiniu, tiek pasaulio čempionu, per nacionalinę televiziją komentavo A. Gudžiaus pasirodymą, pirmasis atkurtos Lietuvos olimpinis čempionas R. Ubartas sekė transliaciją ekrane.
„Tikėjausi, kad Andrius bus tarp prizininkų. Bet kad taps čempionu, negalvojau“, – prisipažino 57-erių buvęs disko metikas.
Favoritu jis laikė sezono lyderį Danielį Stahlą, kuris beveik pateisino savo statusą. Laimėjęs atrankos varžybas, 25-ą gimtadienį šį mėnesį švęsiantis švedas finale įrankį sviedė 69,19 cm. Metimas – čempioniškas, nors ir 1,10 m prastesnis nei birželį užfiksuotas D. Stahlo asmeninis pasiekimas. Tačiau Londono olimpinis stadionas nėra ta vieta, kur metimo rungčių atstovai dažnai gerina rekordus – ypač per pasaulio čempionato finalą.
O tuomet jau kitu metimu A. Gudžius pateikė savo atsaką, aplenkdamas švedą 2 cm ir asmeninio rekordo juostelę nustumdamas tolyn daugiau nei per pusmetrį.
Buvusio Europos pirmenybių prizininko Vaclovo Kidyko auklėtinio rezultatas – dar įspūdingesnis dėl to, jog 68 m ribą jis peržengė tik šiame sezone. Iki tol Kauno rajone esančiame Padauguvos kaime gimusiam atletui neįkandami buvo ir 67 metrai.
„Andrius ilgai ėjo per sunkumus, per traumas, bet dėl savo lietuviško charakterio ir psichologijos jis tiesiog sutvertas disko metimui“, – 26-erių pasaulio čempiono progresą komentavo R. Ubartas.
Kitas A. Gudžiaus taikinys turėtų būti simbolinė 70 m žyma.
Į „70-ukininkų“ klubą per visą istoriją įstojo 24 disko metikai, tarp kurių yra du lietuviai: R. Ubartas (asmeninis rekordas – 70,06 m) ir V. Alekna (73,88 m).
Pastarasis net 20 kartų šveitė diską toliau nei 70 m. Bet seniausio vyrų lengvosios atletikos rekordo, kurio autoriumi 1986 metais Noibrandenburge (Vokietija) tapo vokietis Jurgenas Schultas, taip ir nepagerino.
Vis dėlto R. Ubartas nemano, kad J. Schulto pasiekimas (74,08 m) suskaičiuos dar vieną dešimtmetį.
– Tiek jūs, tiek V. Alekna savo asmeninius rekordus užfiksavote būdami 28-erių. Ar keletas artimiausių metų turėtų būti ir A. Gudžiaus aukso amžius? – DELFI paklausė R. Ubarto
– Disko metikų branda prasideda nuo 26-erių ir tęsiasi iki maždaug 30 metų. Tuo metu galima laukti pačių aukščiausių rezultatų. Vėliau jau saulė po truputį krypsta į priešingą pusę – jėga išlieka, bet sumenksta greitis. Rezultatai nebūtinai pradeda kristi žemyn, bet daugiau nebeauga. Andriaus dabar laukia pats geriausias karjeros periodas, per kurį jis turėtų labai daug pasiekti. Manau, olimpiniame Tokijuje jis bus vienas pagrindinių pretendentų nugalėti. Neduok Dieve, kad tik netrukdytų traumos.
– Ar galėjo A. Gudžius suspindėti jau pernai Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, jei ne dusyk pasikartojęs ir pasirengimo planus griovęs kairės kojos padikaulio lūžis?
– Pagal savo pajėgumą, Rio de Žaneire Andrius gal ir galėjo kovoti dėl medalio. Bet nemanau, kad tuo metu jis jau buvo subrendęs psichologiškai. Kitas dalykas, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kaip pasakojo V. Kidykas, kol buvo traumuota kairė koja, Andrius išmoko labai gerai dirbti dešine. Bet, žinoma, geriau tų traumų išvengti.
– Kokį apskritai įspūdį susidarėte apie A. Gudžiaus techniką stebėdamas jo „auksinius“ metimus Londone?
– Techniką jis truputį pakeitė. Dabar ji, kaip čia pasakius, gana įdomi, netradicinė. Jei aš mėčiau klasikiniu metodu, A. Gudžiaus technika pritaikyta specialiai jam. Jo rankos nėra labai ilgos, bet jis turi labai greitas kojas. Šį greitį jis išnaudoja, ir tai duoda rezultatų.
– Kaip manote, kada galėtų panašiai atsiskleisti jūsų treniruojamas 21-erių Domantas Poška?
– Oj kaip aš to norėčiau... Jis – dar jaunas, šiame sezone patyrė keletą traumų. Bet tai – nieko tokio, praeis. Tokioje jaunystėje galima viską ištverti ir siekti gerų rezultatų. Kaip pavyks, priklausys ir nuo jo, ir nuo manęs. Bandysiu atiduoti viską, ką turiu ir žinau. Labai trokštu, kad jam pasisektų. Taip pat ir V. Aleknos sūnui Martynui, kuris seka tėvo pėdomis, lengvesnį diską meta jau toliau nei 50 m. Matosi, kad jis – į tėvą.
– Ar jaunajai kartai pasiekiamas J. Schulto pasaulio rekordas?
– Šis rekordas neatsitiktinai vienas seniausių. Jis buvo pasiektas esant labai palankioms sąlygoms. Jeigu būtų tinkamas vėjas, toks metimas kaip A. Gudžiaus finale, manau, taip pat atneštų panašų rezultatą. O gal net geresnį. Bet mes, disko metikai, ne šiaip sau meldžiamės vėjui. Tokį „pagauti“ pasiseka vieną ar du kartus gyvenime. Manyčiau, kad iš principo nauja karta gali pagerinti rekordą. Matau, kad jie truputį kitaip dirba, tobulėja, ir rezultatai disko metimo sektoriuje vėl auga.
– Lietuvoje nėra nei daugybės disko metikų, nei jų trenerių. Kas tuomet jau trečiai sportininkų kartai atneša pačių svariausių apdovanojimų?
– Iš tiesų tos tradicijos dar gilesnės – prieš tai buvo ir Anatolijus Pocius, ir Algimantas Baltušnikas, ir mano šviesaus atminimo treneris Vytautas Jaras. Paskui atėjome aš su V. Kidyku, dar vėliau – V. Alekna. Čia įtakos turi mūsų, lietuvių, mentalitetas ir genai. Tauta – maža, bet aukšta. Nemanau, kad lietuvių gyvenimas labai lengvas, užtat jis sustiprina valią, psichologiją. Ypač tai pasakytina apie vaikus iš kaimo. Jie ten pripratę prie darbo, sveikai maitinasi, daug laiko praleidžia gryname ore. Mes tiesiog tinkami disko metimui.