Lietuvos disko metikų mokykla – viena geriausių pasaulyje. Ją kūrė ir garsino Algimantas Baltušnikas, Vytautas Jaras, Vaclovas Kidykas, R. Ubartas, Virgilijus Alekna, estafetę perėmė Andrius Gudžius, o dabar elite suspindo ir Mykolas Alekna.
1992-aisiais Barselonos olimpinėse žaidynėse triumfavęs R. Ubartas tvirtino, jog Lietuvos disko metikų medaliai – joks atsitiktinumas, o ateityje dėmesį kaustys jaunųjų talentų kova: pasaulio čempionu 23-ejų tapusio slovėno Kristjano Čeho ir 19-mečio M. Aleknos akistatos.
– Panašu, abu lietuviai buvo gerai pasiruošę finalui, po dviejų metimų pirmavo. Kiek svarbu pirmais metimais fiksuoti aukštą rezultatą? – Delfi paklausė R. Ubarto.
– Tai priklauso nuo sportininko pasiruošimo. Jei tu gerai pasirengęs, gali bandyti pirmuoju metimu pasiųsti varžovus į nokdauną.
Priešininkai gali nebeatsigauti arba atkunta tik varžybų pabaigoje. Laikantis tokios taktikos dar reikia gero penkto metimo. Tą gali padaryti labai gerai pasiruošęs, savimi pasitikintis atletas.
Pasaulio čempionatas – tokios varžybos, kuriose reikia daugiau laiko įsivažiuoti. Tie pirmieji metimai visų buvo žvalgybiniai. Kiekvienas žiūrėjo į kitus ir į savo formą. Varžybų metu suveikia kitos jėgos, dingsta jaudulys ir rezultatas kyla. Taip buvo ir šiame finale.
Pavyzdžiui, K. Čehas geriausią metimą atliko trečiu bandymu, Mykolas su Andriumi – ketvirtu.
Be to, čia savo vaidmenį turėjo ir jaudulys, jis neleidžia iškart pasiekti geriausio rezultato.
– Švedas Danielis Stahlis liko toli nuo savo geriausių rezultatų, jūsų manymu, kas nutiko jam? Perdegė, neatlaikė psichologinio spaudimo? Išmušė iš vėžių trečias neįskaitytas bandymas?
– Manau, jau prieš varžybas jis sudegė. Galbūt dėl Mykolo, gal dėl kitų faktorių. Stebint per televizorių matėsi, jog D. Stahlio akys nuleistos, nerodė tokio pasitikėjimo. Jis gabus mesti virš 70 metrų, bet psichologiniai faktoriai neleido to padaryti.
Galbūt sukliudė kokia mikrotrauma, tačiau trečiu metimu diską paleido virš 69 metrų, vadinasi, viskas buvo gerai.
Beje, finale varžėsi septyni europiečiai. Laukia įdomus Senojo žemyno čempionatas.
– Po ketvirtojo metimo rezultato nepavyko pagerinti tiek M. Aleknai, tiek A. Gudžiui. Neliko jėgų? Gal pastebėjote lietuvių klaidas?
– Ketvirtu bandymu abu atliko neblogus metimus, o tada norisi padaryti dar geriau. Bet tas noras lemia kai kurias technikos klaidas.
Tuomet ne viskas pavyksta. Esu įsitikinęs, jog ir Andrius, ir Mykolas norėjo padaryti dar daugiau, tačiau didžiulis noras neretai sportininkams pakiša koją.
– K. Čehui – 23-eji, Mykolui – 19-a, abu dar jaunuoliai lyginant su kitais disko metikais. Kaip galima paaiškinti tokių jaunų sportininkų dominavimą?
– Gana sunkus klausimas ir man. Aišku, tobulėja ir treneriai, atsiranda naujos metodikos, informacijos gausa lemia jaunų sportininkų spartų progresą.
Kitas dalykas – fiziniai duomenys. Mykolas tą gavo iš tėvelių, Virgilijaus ir Kristinos, abu buvę sportininkai. 19-os Mykolas diską sviedžia lyg 25-erių ar 27-erių brandus atletas.
Slovėnas – taip pat jaunas, turintis unikalias fizines galimybes – 207 cm ūgis, o koks rankų ilgis. Manau, artimiausiu metu aršiausia konkurencija vyraus tarp Mykolo ir Kristjano.
Nenurašau D. Stahlio, kitas švedas Simonas Petterssonas buvo diską metęs apie 68 metrus. Tačiau M. Alekna ir K. Čehas – perspektyviausi, abu gali pasiekti labai aukštų rezultatų, ypač M. Alekna.
Juk Mykolas nė 100 kg nesveria, vadinasi, galima didinti raumenyną, visą galingumą, o tai lems disko metimo rezultatus.
– Čempionu tapęs K. Čehas gerino dar 2005 metais pasiektą V. Aleknos planetos pirmenybių rekordą. O kada ateis laikas Jurgeno Schulto pasaulio rekordui (74.08 m)?
– J. Schulto žyma dar atrodo baisiai tolima, bet žiūrint į Mykolo ir Kristjano rezultatus, toks jausmas, jog visko gali būti.
Kiek suprantu Judžine – gana uždara arena, o jame rezultatai prastesni nei atvirame stadione. Tokiame papūtus rimtam, galingam vėjui rezultatas gali būti 3-4 metrus geresnis.
Jūs galite įsivaizduoti, jog dabar metantys apie 70-71 metrą, vyraujant geram vėjui, atvirame stadione gali priartėti prie pasaulio rekordo.
– Tokijuje A. Gudžiui dėl įvairių aplinkybių nepavyko pademonstruoti gerų rezultatų, ar nebuvo nerimo, jog Andrius neatlaikys spaudimo taip trokštant gero rezultato?
– Nesėkmės užgrūdina. Andriui jau 31-eri, turi sukaupęs didžiulę varžybų patirtį. Šiuo metu jis sveikas, traumos – praeityje. Prieš varžybas sakiau, jog 100 proc. bus vienas medalis, dėl antro turėjau klaustuką. Kalbu apie Andrių. Bet A. Gudžius tas viltis pateisino ir iškovojo trečią vietą. Jis yra patyręs, kovų užgrūdintas vilkas, manau, Andrius parako dar turi, ne viską pademonstravo.
Nurašyti Andrių anksti, ne už kalnų olimpinės žaidynės. Du medaliai Paryžiuje būtų fantastika.
– Ar tikėjote, kad po ketvirto Mykolo bandymo medalis – jo rankose?
– Taip. Po tokio 19-mečio smūgio ketvirtuoju bandymu varžovams sunku psichologiškai. Juk likusios tik dvi galimybės dar kažką pakeisti. Tad kitiems kojos suvirpėjo kaip reikalas. Neatsigavo nei pripažinti favoritai, nei kiti varžovai. Manau, tai buvo finalo lūžis.
Nežinau, ar tai buvo Mykolo tokia taktika, ar jam tiesiog taip pavyko.
– Finalo išvakarėse M. Aleknos treneris Mantas Jusis pasidalino mintimis, jog „disko metimo rungtyje lyderiaujanti ir dominuojanti Lietuva net ir šiai dienai neturi sukurto jokio jaunųjų disko metikų rengimo modelio, treniruočių metodikos ar programos. (...) Nėra ką kalbėti, neturime jokios disko metimo mokyklos ar bazės, kurioje galėtų vykti specializuotos, metikams pritaikytos treniruotės“. Pritariate M. Jusio mintims? Kaip jūs matote situaciją savo akimis kalbant apie disko metimo rungties infrastruktūrą Lietuvoje?
– Aišku, iš dalies Mantas kažkiek teisus. Bet yra ir dirbantys treneriai, ir Kaune, ir Utenoje, ir Vilniuje, pavyzdžiui, Ozo gimnazijoje yra sporto bazė. Galbūt ji nėra ideali, bet joje vaikinai ruošiami.
Reikėtų tokios bazės, kokia buvo Panevėžyje, internatinėje sporto mokykloje (veikė 1965-1989 m.). Ir treneriai, ir mokslai, ir sportas, ir maitinimas vienoje vietoje. Ten mes visi augome, ir legendiniai krepšininkai, ir futbolininkai, ir būrys lengvaatlečių. Tai buvo aukštų rezultatų kalvė.
Toks centras, kokį turi omeny M. Jusius, būtų idealus variantas, tam reikia nemažų lėšų.
– Unikali galimybė pasaulio čempionato finale matyti tiek A. Gudžių, tiek M. Alekną. Jūsų manymu, kiek jaunam Mykolui svarbu greta matyti patyrusį tautietį?
– Aš pastebiu, kaip jie per varžybas palaiko vienas kitą. Be to, pats Mykolas pasižymi neeilinėmis psichologinėmis savybėmis, aš esu nustebęs. Turi geležinius nervus, tokiame amžiuje – tai tikra išimtis. Jis visai nebijo priešininkų, į varžybas ateina kaip į šventę, atrodo, nėra jokio jaudulio. Gal viduj kažkas suvirpa, bet to paprastai nepastebėsi. Reta savybė net tarp elito atstovų.
Matėsi, kaip Andrius pasidžiaugė, pasveikino Mykolą po gero metimo. Toks palaikymas svarbus, ypač vyresnio draugo.
Rinktinės gretose visada taip buvo: draugiškai sutardavome, vienas kitą palaikydavome, ypač tokio rango varžybose.
Disko metimo rungties finalo rezultatai:
| 1. | Kristjanas Čehas (Slovėnija) | 71,13 |
| 2. | Mykolas Alekna (Lietuva) | 69,27 |
| 3. | Andrius Gudžius (Lietuva) | 67,55 |
| 4. | Danielis Stahlis (Švedija) | 67,10 |
| 5. | Simonas Petterssonas (Švedija) | 67,00 |
| 6. | Matthew Denny (Australija) | 66,47 |
| 7. | Alexandru Firfirica (Rumunija) | 65,57 |
| 8. | Alexas Rose (Samoa) | 65,57 |
| 9. | Fedrickas Dacresas (Jamaika) | 64,85 |
| 10. | Lukas Weisshaidingeris (Austrija) | 63,98 |
| 11. | Samas Mattis (JAV) | 63,19 |
| 12. | Travesas Smikle'as (Jamaika) | 62,23 |
Lietuvių pasiekimai pasaulio čempionatuose labiausiai yra siejami su disko metimo sektoriumi.
V. Alekna šios rungties čempionu yra tapęs du kartus – 2003 ir 2005 metais.
Būtent 2005-aisiais V. Alekna taip pat pagerino ir pasaulio čempionatų rekordą (70,17), kuris laikėsi iki pat šio pasaulio čempionato. Planetos pirmenybių rekordą Judžine pasiekė čempionu tapęs slovėnas K. Čehas – 71,13 m.
Auksu pasaulio pirmenybėse pasigirti gali ir šiemet Oregone bronzą iškovojęs A. Gudžius. Kaunietis didžiausią savo karjeros titulą iškovojo 2017-aisiais.
Svarbu paminėti, kad V. Alekna savo kolekcijoje turi ir du pasaulio čempionatų sidabro medalius, kuriuos iškovojo 1997 ir 2001 metais.
1983 metais, atstovaudamos tuometei SSRS rinktinei, sidabro medalius iškovojo Ana Ambrazienė (400 metrų barjerinis bėgimas) ir Galina Murašova (disko metimas). Daugiakovininkė Remigija Nazarovienė 1997 metais iš pasaulio čempionato grįžo pasidabinusi bronza.