Tai patvirtina ir Lietuvos sporto universiteto (LSU) mokslininkų tyrimas. Tyrėjai atskleidė pastarųjų dvidešimties metų Lietuvos vaikų ir paauglių fizinio pajėgumo tendencijas. Nustatyta, kad aerobinio pajėgumo, ištvermės, raumenų jėgos, lankstumo ir kitų fizinių ypatybių rodikliai nuo 1992 iki 2012 blogėjo, o per pastarąjį dešimtmetį dar labiau prastėjo. Jeigu valstybė bus pasyvi šių procesų stebėtoja, tai išauginsime paliegusią, nutukusią, ligotą žmonių kartą. Dėl susidariusios padėties mes galime kaltinti tėvus, vaikus, mokyklą. Visi iš dalies turi prisiimti kaltę, bet svarbiausia kaltė, mano galva, tenka valstybei, neturinčiai aiškios vaikų ir jaunimo sveikatinimo per sportą politikos. Daug metų kalbama, svarstoma, tačiau realių žingsnių nesiimama.
Siekiant užkirsti kelią negatyvioms tendencijos, pirmas veiksmingas valdžios žingsnis būtų padidinti kūno kultūros pamokų skaičių bent iki trijų valandų per savaitę, užtikrinti jų kokybę ir pareikalauti iš atsakingų institucijų, kaip Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), savivaldybių, mokyklų realaus įgyvendinimo.
Beje, amerikiečiai yra paskaičiavę, kad investuotas vienas doleris į fizinį aktyvumą, išsaugo tris dolerius sveikatos apsaugai. Taip pat atkreiptinas dėmesys dėl dviejų kūno kultūros pamokų per savaitę poveikio organizmui – tokio krūvio efektyvumas yra menkas, jis tik palaiko pasiektą organizmo treniruotumo lygį, o pridėtinę vertę sukuria ir realius organizmo treniruotumo pokyčius sukelia ne mažiau trijų valandų per savaitę taikomas optimalus fizinis krūvis.
Suprasdamos fizinio aktyvumo naudą, Vakarų valstybės didina kūno kultūros pamokų skaičių, pavyzdžiui, Suomija, kuri pagal mokinių pasiekimų rodiklius priklauso lyderiaujančių valstybių grupei, turi šešias kūno kultūros pamokas per savaitę, Vengrija dabar perėjo prie penkių savaitinių pamokų.
Dar vienas ŠMM žingsnis, galintis turėti įtakos mokinių fiziniam (ne)aktyvumui, tai vasaros atostogų trumpinimas. Mažai tikėtina, kad šis žingsnis pagerins ugdymo kokybę. Iš viso, neturint visuminės švietimo sistemos pertvarkos, įvertintos kokybės vadybos principų požiūriu, pasiekti norimų rezultatų bus neįmanoma. Tokiu keliu einant galima ne pagerinti, o pabloginti situaciją.
Mums buvo smalsu sužinoti, kaip kūno kultūros pamokas vertina absolventai. Tuo tikslu atlikome buvusių mokinių (dabartinių studentų) retrospektyvinę sociologinę apklausą. Apklausoje dalyvavo 1700 devynių universitetinių aukštųjų mokyklų studentai. Tyrimas atskleidė fizinio ugdymo spragas, kurias reikėtų neatidėliotinai taisyti.
Pirmiausia, respondentų paklausus apie sveikatą, 75,3 % respondentų nurodė, kad jie priklausė pagrindinei medicininei grupei, o ketvirtadalis apklaustųjų turėjo įvairių susirgimų ir lankė specialiosios medicininės grupės kūno kultūros užsiėmimus arba nuo sportavimo buvo atleisti. Į klausimą, ar jie vaikystėje sportavo, 51,4 % respondentų pažymėjo, jog sportavo reguliariai, 48,6 % sportavo epizodiškai.
Tiktai 30 % apklaustųjų teigė, jog juos mokytojai išmokino metodiškai teisingai atlikti rytinę mankštą, gebėjimą savarankiškai sportuoti įgijo dar mažiau respondentų (24,6 %). Ir galiausiai į klausimą, ar mokykla padėjo jiems susiformuoti teigiamą požiūrį į fizinį aktyvumą ir sportavimą, 39,4 % apklaustųjų atsakė teigiamai, 40,4 % atsakė neigiamai, kiti savo nuomonės šiuo klausimu neturėjo.
Taigi, mūsų tyrimas atskleidė problemas, kurios susidarė mokinių fizinio ugdymo srityje. Pirmiausia, prasta mokinių sveikata: ketvirtadalis jų dėl įvairių susirgimų negalėjo gauti pakankamo fizinio krūvio, beveik pusės apklaustųjų buvo mažas fizinis aktyvumas. Tyrimas taip pat atskleidė veiksnius, kurie tenkino mokinių poreikius ir skatino juos sportuoti – tai geri mokytojai, geros ugdymo programos ir tinkamos sportavimui sąlygos (sporto bazė, įranga). Tačiau šie veiksniai tenkino mažiau negu ketvirtadalį apklaustų respondentų. Didžiausiu priekaištai ir atsakomybė dėl daugumos mokinių savarankiško mankštinimosi ir sportavimo gebėjimų neišugdymo bei mokinių teigiamo požiūrio į kūno kultūrą ir sportą nesuformavimo tenka kūno kultūros mokytojams. O tai yra mokyklos pagrindinė misija. Akivaizdu, jog visi šie veiksniai negalėjo neturėti neigiamos įtakos mokinių sveikatai ir fiziniam parengtumui.
Todėl dabartinei valdžiai šiais Sporto metais reikėtų rūpintis ne pamokų kūno kultūrai mažinimu, o imtis neatidėliotinų, ryžtingų veiksmų situacijai pagerinti.