Gruodį Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) prezidentas Hassanas Moustafa sugebėjo apsijuokti per savo sveikinamąją kalbą po finalo supainiojęs pasaulio moterų pirmenybių prizininkes.
Sekmadienį dviprasmiškų reakcijų lygioje vietoje įskėlė ir Europos rankinio federacija (EHF).
Budapešte (Vengrija) finišavusių Senojo žemyno pirmenybių rungtynėse dėl trečios vietos Danija po pratęsimo 35:32 nustūmė nuo nugalėtojų pakylos Prancūziją.
Jei danai medalį iš Europos čempionato parsiveža po aštuonerių metų pertraukos, tai prancūzams vienodai karčią piliulę per metus teko nuryti antrą kartą – praėjusį sausį jie ketvirti liko ir Egipte vykusiose planetos pirmenybėse, tiesa, rugpjūtį tapo Tokijo olimpiniais čempionais.
Vis dėlto pralaimėję kovą dėl bronzos Budapešte Guillaume'o Gille auklėtiniai neliko tuščiomis – didelei savo pačių nuostabai.
Vienas mėlynųjų ekipos lyderių Hugo Descatas iš pradžių net pasitikrino, ar EHF vėl nesumaišė prizininkų, mat po rungtynių prancūzai pirmieji buvo pakviesti atsiimti... šokoladinių medalių – kaip dėl spalvos juos pavadino tiek pačios Prancūzijos, tiek kitų šalių žiniasklaida.
Siurprizas anaiptol nebuvo malonus: kai kurie žaidėjai ignoravo apdovanojimų ceremoniją, kiti iškart nusiėmė nuo kaklų gautus medalius, o dalis komandos nuo jų tik dar labiau susigraudino.
„Šio apdovanojimo tikrai atsikratysiu. Kas čia per sumanymas – duoti medalį už ketvirtą vietą? Gėda ir įžeidimas mums“, – nedžiūgavo kapitonas Valentinas Porte.
„Gal idėja ir graži, bet ji neatitinka mūsų sporto kultūros“, – švelnesniais žodžiais pritarė treneris G. Gille.
Kritiškai „L'Equipe“ įvertino ir sprendimą geriausio mačo žaidėjo prizą įteikti pralaimėjusios rinktinės atstovui – Kentinui Mahe.
„Tai – taip žiauru, net jei žaidėjas nusipelnė tokio įvertinimo. Jeigu gavęs apdovanojimą rankininkas slepia veidą delnuose, kam to reikia?“ – stebėjosi didžiausias Prancūzijos sporto dienraštis.
Prancūzų apmaudas – dvigubas, nes paskutinėse rungtynėse Danija prieš juos stojo be savo lyderio, triskart geriausio planetos rankininko Mikkelio Hanseno, susižeidusio kelį. Vis dėlto danų puolimas neužsikirto, o kitoje aikštės pusėje savo sugebėjimus demonstravo vartininkas Niklasas Landinas.
Komandos Budapešte jau buvo susidūrusios antrame etape – tuomet prancūzai išplėšė pergalę 30:29 ir finišavo pirmi. Vis dėlto pusfinaliuose nepavyko nei jiems, nei danams – pralaimėta atitinkamai Švedijai ir Ispanijai.
„Tai buvo sunkiausias turnyras per visą mano karjerą“, – apibūdino G. Gille.
Kolegai antrino ir Danijos strategas Nikolajus Jacobsenas. Nors džiaugėsi bronza, 50-metis specialistas nepamiršo danų skundų dėl pernelyg atsainaus čempionato organizatorių požiūrio į koronavirusą.
„Tai buvo keistas turnyras. Turėjome pasistengti labiau nei įprastai, kad nepakriktume psichologiškai – juk pandemijai sujaukus tvarkaraščius iš pastarųjų 13 mėnesių net keturis praleidome kartu, galima sakyti, užrakinti viename viešbučio kambaryje.
Kita vertus, pasikartosiu dėl čempionato organizavimo – nepasakysi, kad jis buvo įkvepiantis. Atvykę čia neradome jokio „burbulo“ ir nuo koronaviruso turėjome gintis patys. Organizatorių sprendimai buvo nuviliantys. Kalbant tiesiai šviesiai, visa tai buvo šiknaskylė“, – rėžė danų treneris.
Per plauką nuo pratęsimo liko ir finale susigrūmę varžovai. Švedija įveikė titulo neapgynusią Ispaniją 27:26 po to, kai jau pasibaigus rungtynių laikui Niclasas Ekbergas išlaikė nervų patikrą ir realizavo lemiamą 7 m baudinį.
Baudinį teisėjai iš Vokietijos skyrė įžvelgę Joano Canellaso pražangą prieš paskutinėmis sekundėmis vartus atakavusį Albiną Lagergreną.
Prieš tai kitoje aikštės pusėje tas pats J. Canellasas apeliavo į arbitrus, kuomet nepasinaudojo ispanų proga išplėšti auksą – komandos veteranas nevykusiai metė į vartus stumiamas dviejų varžovų, tačiau teisėjų švilpukai tylėjo.
„Ten buvo pražanga, o vėliau dar tas baudinys į mūsų vartus... Rungtynės teisėjams buvo labai sunkios, jie taip pat padarė klaidų, kaip ir mes patys“, – komentavo lemiamą baudinį atremti mėginęs vartininkas Gonzalo Perezas de Vargasas.
Vis dėlto teisėjavimo temos ispanai pernelyg neakcentuoja – nors turėjo galimybę tapti vos antra komanda istorijoje, triskart iš eilės triumfavusia Europos čempionate, šįsyk Ispaniją tenkina ir sidabras.
„Faktas, kad liūdna dėl pralaimėjimo, nes tikrai turėjome šansų laimėti. Bet negalime nuvertinti švedų ir atiminėti jų nuopelnų. Visi siekėme to paties tikslo, bet pabaigoje sėkmė šypsojosi ne mums. Turėjome galimybę laimėti savo paskutine ataka, bet tuo nepasinaudojome.
Vis tiek iškovojome medalį, kelialapius į 2023-iųjų pasaulio ir 2024-ųjų Europos čempionatus, išbandėme naujus žaidėjus. Ir kai kurie jų atrodė taip, lyg būtų visą savo gyvenimą žaidę nacionalinėje rinktinėje. Suformavome naują pajėgų kolektyvą“, – šviesia rinktinės ateitimi neabejojo treneris Jordi Ribera.
Savo ruožtu, nors švedai ir yra tituluočiausia Europos pirmenybių komanda, nugalėtojų taurė jiems atiteko po 20 metų pertraukos.
Nenuostabu, kad neišlaikęs ašaromis po finalo prapliupo ir jo herojus – geriausiu susitikimo žaidėju išrinktas vartininkas Andreasas Palicka.
„Visiškai sukežau. Turbūt gyvenime nesu šitaip verkęs“, – drovėjosi 35-erių veteranas, dalį čempionato praleidęs dėl teigiamo COVID-19 testo ir grįžęs į rikiuotę prieš pusfinalį.
Beje, per apdovanojimų ceremoniją jis užminė mįslę, ant pakylos palikęs... savo batus.
Ar tai buvo atsisveikinimo su rinktine ženklas?
„Aš jų ten nepamiršau, tai buvo simboliškas gestas. Tačiau visus sprendimus priimu pasitaręs su šeima – jūs nebūsite pirmieji, kurie išgirs naujienas“, – žurnalistams dviprasmiškai kalbėjo A. Palicka.
Atskiro paminėjimo verti ir kiti Švedijos herojai. Dar prieš finalą naudingiausiu turnyro žaidėju buvo paskelbtas Jimas Gottfridssonas, o geriausiai besiginančiu rankininku – Oscaras Bergendahlis.
Pastarasis rinktinėje atsiskleidė tik šiemet ir praeityje apskritai rizikavo likti užribyje. 26-erių žaidėjui prieš septynerius metus buvo nustatytas širdies defektas, dėl kurio gydytojai primygtinai rekomendavo pasiieškoti kitų užsiėmimų. Vis dėlto ilgainiui diagnozė buvo sušvelninta.
„Man tai atrodo kaip visiškas absurdas. Dar ne taip seniai nuogąstavau, kad daugiau niekad nebežaisiu rankinio, o dabar esu Europos čempionas. Patikėkite, šiuo metu mano širdis plaka kaip niekad stipriai“, – šypsojosi vienas ekipos lyderių.
Švedija žemyno čempione tapo penktą kartą, taip pat yra iškovojusi vieną sidabro medalių komplektą. Artimiausios jos konkurentės visų laikų medalių lentelėje yra Prancūzija (3 aukso/2 bronzos), Ispanija (2/5/2) bei Danija (2/1/4).
Primename, kad po 24 metų pertraukos antrą kartą istorijoje Europos pirmenybėse dalyvavo ir Lietuvos rinktinė, kuri pralaimėjo visus 3 pirmo etapo mačus ir galutinėje rikiuotėje liko 21-a tarp 24 konkurentų.
Kovą lietuviai pradės atranką į kitų metų pasaulio čempionatą mūšiais su Izraelio rankininkais. Sėkmės atveju, lemiamame etape balandį lauktų fiasko Europos pirmenybėse patyrusių jų šeimininkų vengrų barjeras.
Vienintelį kartą pasaulio čempionate Lietuva dalyvavo 1997 metais ir užėmė 10-ą vietą.