26 metų sportininkė jau yra Lietuvos rekordo savininkė ir savaitgalį Vilniuje vykusiose lengvosios atletikos varžybose buvo arti tikslo pagerinti savo rezultatą bei peršokti 202 cm.
Dar prieš šias varžybas sportininkė atskleidė, kad dabartiniais pasiekimais pasitenkinti nesiruošia ir bent artimiausius kelis metus planuoja toliau siekti aukštumų.
Sporto laidai „Lietuvos mokyklų žaidynės“ ji pasakojo apie savo atostogas ir laisvalaikį, mokslų pasirinkimą, išsilavinimo svarbą, išbandytas kitas sporto šakas, artimiausius planus ir ateities tikslus.
– Ar įsivaizduoji savo gyvenimą be sporto?
– Kaip ir kiekvienam profesionaliam sportininkui, ilgainiui tai tampa tavo kasdienybės dalimi. Nori, nenori – keliesi ir turi tą mintį, kad arba šiandien sportuosi, arba rytoj sportuosi, arba vis tiek kažkurią dieną savaitės eigoje sportuosi. Tą darai ne dėl to kad reikia, o dėl to kad pats nori, taip yra įprasta. Yra taip natūralu, kad net nesusimąstai kodėl taip darai.
– Kiek dienų ilgiausiai išbuvusi be sporto?
– Esu nesportavusi mėnesį laiko. Įskaitant ir tas dienas, kai gydaisi traumas. Bet nėra buvę taip, kad būčiau pusę metų praleidusi be sporto. Atostogauju 3-4 savaites per metus. Laisvu metu keliauju.
Gal kartais atrodo, kad mes profesionalūs sportininkai, labai daug keliaujame, dalyvaudami varžybose užsienyje daug pamatome ir visa kita. Bet tos kelionės būna kitokios. Kai važiuoji į varžybas labai dažnai matai tik oro uostą, sporto salę, viešbučio kambarį, aplink viešbutį esančias gatveles. Dažniausiai nesiblaškai, į ekskursijas nevažinėji.
Atostogų metu vykstu kažkur toliau ar ten kur norėčiau nuvykti bet negaliu. Tiesiog ilsiuosi. Mes sportininkai irgi norime ir nieko neveikti, ir pasideginti, pažaisti paplūdimyje, paskaityti knygą, kur nors nuvykti, ką nors aplankyti, pamatyti, nueiti miegoti vėlesniu laiku, tiesiog atsipalaiduoti.
– Ar sunku anksčiau ir dabar suderinti mokslus bei sportą?
– Anksčiau buvo lengviau. Dabar mano magistro studijos vis dar tęsiasi, bet dabar jos yra šiek tiek pristabdytos vien dėl to, kad vyksta intensyvus pasiruošimas olimpinėms žaidynėms, retai būnu Lietuvoje. Sudėtinga atvykti į paskaitas, kai dažnai esi užsienyje.
Mokyklos laikotarpis ir bakalauro studijos praėjo labai sklandžiai. Per bakalauro studijas dalyvavau ir olimpinėse žaidynėse. Daug kas man sakė, kad galbūt turėčiau atidėti, buvo likę metai ar panašiai. Tuo metu viskas atsiremia į laiko planavimą, prioritetų susidėliojimą ir man tai sekėsi neblogai.
– Kodėl pasirinkai būtent mokslus komunikacijos srityje?
– Akivaizdu, kad mėgstu daug pašnekėti (juokiasi). Kai augau labai daug kur norėjau save pritaikyti ir daug ką norėjau išbandyti. Kuomet svarsčiau ką rinktis, buvo daug dilemų ir apmąstymų kaip kas turėtų būti. Man gerai sekėsi daug įvairių dalykų: nuo biologijos iki lietuvių kalbos, anglų, istorija, matematika... Tas žinias gali daug kur pritaikyti. Atėjus stojimo momentui supranti ką norėtum dirbti, kas organiškai artimiausia tau.
Buvimas tarp žmonių, komunikacinių kanalų ieškojimas, rinkodaros subtilybės ir visa kita – tai man atrodė įdomu. Pasirinkau tokią studijų programą, kuri aprėpė nuo komunikacijos iki verslo valdymo, ekonomikos pagrindų. Nusprendžiau, kad bakalauro studijos ir skirtos tam, kad galėtum išsiaiškinti, ką iš tikrųjų nori toliau veikti. Rinkausi pakankamai universalias studijas.
– Ar sportininkui reikalingas išsilavinimas?
– Manau, kad žmogus turi tobulėti skirtingose srityse, ieškoti savęs ir vienur, ir kitur. Jei sportas sekasi – valio, bet tai nereiškia, kad reikia apleisti visas kitas sritis. Mano mama visada sakydavo: „Labai džiaugiuosi, kad tau sekasi sporte, labai palaikau ir visa kita, bet turėk omenyje, kad turi turėti alternatyvų.“ Sportas yra neprognozuojamas. Kartais tiesiog taip nutinka, kad gauni traumą. Kas nors atsitinka drastiško ir sportas baigiasi. Galų gale, jis nėra ilgaamžis: sportininko gyvenimas labai trumpas.
Pabaigus sportuoti dažniausiai kyla klausimas – ką dabar daryti. Jei nėra baigti mokslai, jei neturi kažkokių kompetencijų, jei neturi atsarginio plano, tikrai gali būti labai sunku. Žinau pagal savo tėtį – kuomet jis sportavo, vis girdėdavo: jumis pasirūpins. Visi taip ir galvojo, kad kai baigsime sportuoti, mums duos darbą.
Dalis jo kartos sportininkų nuėjo treniruoti, kiti nuėjo į asmeninį verslą, o buvo tokia dalis, kuri tiesiog liko namuose ir pasinėrė į depresiją. Ilgą laiką keliauji, būni veiksme, bendrauji su žmonėmis – ir bam, vieną dieną visa tai baigiasi. Nebežinai kur dėti tą energiją, kurią anksčiau išnaudodavai.
Siekiant to išvengti žmogus turi rasti asmeninio tobulėjimo sričių, alternatyvų – tai arba mokslai, arba kita mėgstama veikla, iš kurios galima užsidirbti. Apskritai, manau, kad mokslas, menas – sritys, kurios yra lavinančios. Pati esu grojusi pianinu, dainavusi chore, lankiusi muzikos pamokas. Mano smegenims tai buvo papildomas iššūkis. Viskas dera tarpusavyje, jei tik yra noras.
– Kokias kitas sporto šakas, be šuolių į aukštį, esi išbandžiusi arba laisvu laiku propaguoji?
– Ne paslaptis, kad labai buvau aktyvi. Kūno kultūros pamokose eikvojau energiją skirtingoms veikloms. Bandžiau krepšinį, lengvąją atletiką, šokau baletą, dainavau ir grojau. Daug ką dariau. Netgi lengvojoje atletikoje, kadangi ji apima daug sporto rungčių, esu bandžiusi beveik viską – išskyrus šuolį su kartimi, kūjo, disko metimą ir kliūtinį bėgimą.
Bandžiau bėgimą per barjerus, šuolius į tolį, trišuolį, metimus, vienu metu galvojome su trenere ruoštis septynkovei. Tai parodo, kad sportininkas universalus. Bet galų gale tos veiklos atsisijoja ir lieka kas labiausiai tinka. Man labiausiai tiko šuoliai į aukštį ir aš likau.
– Tavo tėtis buvo profesionalus krepšininkas. Ar tau pačiai pavyksta įdėti į krepšį?
– Taip, tik tai darau su mažesniu kamuoliu, kuriuos galiu apimti. Viena iš mano treniruočių metodikos dalių – kaip išlavinti vertikalų atsispyrimą. Dėjimas į krepšį padeda. Ar nesulaukiau moterų komandos kvietimo? Ne, bet gal tiesiog anksti, vis dar esu perspektyvi (juokiasi).
– Ar įsivaizduoji savo gyvenimą pvz. po 10 metų? Vis dar šokančią į aukštį?
– Kol kas taip toli dar negalvoju. Yra tam tikrų pavyzdžių sporte, kurie įrodo, kad amžius nėra riba. Praėjusių olimpinių žaidynių čempionė ispanė Ruth Beitia aukso medalį laimėjo 37 metų. Tai tiesiog pavyzdys, kad jei atletas sveikas, nekamuoja traumos ir viskas einasi pagal planą, galima ilgai išsilaikyti sporte. Ypač tam tikrose rungtyse. Bet yra daug kintamųjų. Tai atsiremia į atsistatymą, į savęs priežiūrą. Tam reikia daug laiko, pasiaukojimo.
Žinoma, per tuos dešimt metų norėtųsi sukurti šeimą, bet taip toli dar nežiūriu. Galvoju apie artimiausius planus. Juose – Tokijo olimpinės žaidynės. Iki tol dar bus keletas varžybų – Europos, pasaulio čempionatai. Visgi norisi būti kiek įmanoma arčiau aukščiausių pasiekimų, aukščiausios savo sportinės formos, kiek įmanoma sveikai.
Esu nusiteikusi taip, kad gyvenimas sudėlioja viską į vietas. Tiesiog darai viską maksimaliai gerai, atsiduodi tam, ir viskas tiesiog išeina gerai. Aš būtent to ir tikiuosi – kad artimiausiu metu vis dar būsiu sporte. Nežinau, ar dešimt metų, bet bent jau artimiausius keletą metų tai tikrai planuoju.
Būna kartais įvairių kalbų, kai gauni traumą ir šneka: „Kur ta Palšytė dingo, gal jau išėjo motinystės atostogų.“ Juokinga, bet kartais taip įvyksta. Tenka kartais šiek tiek atsitraukti. Bet niekur nedingstu ir aktyviai siekiu savo tikslų.
– Kur smagiau treniruotis – Lietuvoje ar užsienyje?
– Smagu keliauti, bet į Lietuvą visada gera sugrįžti. Jei turėtume visas sąlygas šimtu procentų, manau niekur nevažiuotume. Bet tenka pakeliauti ir būna smagu aplankyti skirtingas šalis, treniruotis šiltu oru, kai žinai, kad Lietuvoje sninga ar žemiau minuso. Tačiau dažnai nebūdama Lietuvoje pasiilgstu ir namų, šeimos narių, ir draugų. Dabar yra toks laikotarpis, kai jie dabar mato mane mažiau, bet kartu su manimi džiaugiasi laimėjimais.
– Koks tau duotas patarimas yra labiausiai įstrigęs?
– Vienas iš tokių patarimų, apie kurį vis pagalvoju, buvo kuomet dar ruošiausi, berods, daugiakovei. Su metimo treneriu dirbome Kalnų parko stadione, kur nebuvo sąlygų, bet metimams pakankamai gerai. Buvo labai prastas oras. Turėjau daryti ieties metimus ar pan., prieš tai kažkokius pratimus.
Treneris matė, kad esu pavargusi, ir kad visai mielai numuilinčiau vieną kitą dalyką. Jis visada būdavo labai supratingas ir sako: „Žinai, tu gali kažką daryti, kažko nedaryti, bet bus toks momentas varžybose, kai tu galvosi: velnias, galėjau padaryti aš tą vieną pakartojimą. Ar tą vieną metimą, vieną šuolį, vieną bėgimą.
Tada tau griauš sąžinė, kad tu to nepadarei. Tu gailėsiesi, nes galbūt tau tai varžybose pridės 1 cm, ar sekundę kokią nuims ir panašiai.“ Tas man vis karts nuo karto išlenda. Galvoju, kad susikaupsiu, padarysiu, ir po to pati sau padėkosiu varžybų metu. Nes tikrai bus lengviau.
– Ką tau tai reiškia tai, kad esi Lietuvos rekordininkė?
– Labai daug. Vienas iš mano tikslų būnant profesionalia sportininke, buvo ir vis dar yra – įsirašyti į Lietuvos bei pasaulio sporto istoriją. Manau, kad man po truputį tai sekasi daryti. Visada norėjau pagerinti Lietuvos rekordą. Vis dar noriu pagerinti pasaulio rekordą. Turiu begalę tikslų ir kitų norų. Kryptingai link jų einu ir tikiu, kad vieną dieną, kai būsiu baigusi karjerą, savo kraityje turėsiu visus tuos pasiekimus.
Tai nėra kažkokių asmeninių ambicijų, ar kažkokios arogancijos vedini norai. Tai yra tiesiog noras iš savęs išspausti maksimumą. Jei matau, kad man tai sekasi – kodėl nepadaryti to geriausiai, kiek įmanoma pasaulyje? Tas perfekcionizmas – galbūt jaunatviškas maksimalizmas – jis mane visada lydėjo. Tiesiog manau, kad jei kažką darai ir jei tam aukoji savo laiką, dėmesį, stengiesi dėl to, kodėl nenorėti, kad tai išeitų geriausiai pasaulyje?