Čempionato iniciatorius Marijus, prieš dešimtmetį susižavėjęs parasparniais, PB maloniai sutiko atskleisti, kaip jis pats sakė, „gandrų skrydžių bei jų metu susiliejimo su gamta subtilybes“, kurių neatsisakytų už jokius pasaulio turtus.
Svarbu noras ir oras
Vos perkopęs savo dvidešimties metų slenkstį M.Maceina pirmą kartą televizoriaus ekrane pamatė tuomet dar beveik nežinomą nuostabų reginį - sklandymą parasparniais kažkurios užsienio šalies kalnuose. „Pamaniau, kad Lietuvoje tokių kalnų nesama, bet kodėl gi nepabandžius paskraidyti čia?“ - mintyse gimusį klausimą jis garsiai pakartojo savo broliui Dariui.
Abu Maceinos, šiaip ne taip susiradę skelbimą laikraštyje apie parduodamą parasparnį, tuomet jį, nebenaują, nusipirko Vilniuje už 400 JAV dolerių. Įdomumo dėlei Marijus paminėjo, jog dabar skraidyklių kainos yra nuo 1100 eurų.
Pirmą kartą išbandęs parasparnį M.Maceina suprato, kad tai - pigiausia, prieinamiausia skraidymo priemonė savarankiškai pakilti į orą.
Tiesa, skraidant bene didžiausios pagalbininkės yra palankios klimato sąlygos. Be žmogaus didelio noro ir sugebėjimų, pasak jo, labai svarbu ir geras oras.
„Saugiausia skristi, kai vėjo greitis yra 7 metrai per sekundę, ir nelyja. Kaip sakome mes, parasparnininkai, labai smagu pakilti iki debesies „pado“, kai šis yra net trijų kilometrų aukštyje. Aukščiau debesies pakilti negalime, todėl kitąsyk, kai debesys plaukia žemai, esame priversti tenkintis ir kilometro aukščiu“, - bėrė žodžius licencijuotas skraidymo meistras.
Žavi laisvės pojūtis
Panevėžio aerouosto parasparnių sekcijos vadovas savo skrydžius įvardija kaip kupinus itin malonių ir įspūdingų pojūčių.
„Sėdi sau „fotelyje“, valdai prietaisą, parasparnyje įrengto aparato dėka gaudai šiltas oro sroves, kurios kelia viršun, ir puikiai jautiesi. Žinai, kad esi dvigubai saugus, nes visada šalia turi parašiutą, kuris, reikalui esant, gali išsiskleisti visai žemai - net ir maždaug 10 aukštų namo aukštyje. Nutupi, kur tik nori. Susilankstai parasparnį, įsidedi į krepšį, ir keliauji toliau“, - vardijo privalumus M.Maceina.
Tačiau labiausiai jį žavi skrydžio metu apimantis laisvės pojūtis. Vilioja savotiškas susiliejimas su gamta. Per pastarąjį dešimtmetį Marijus turėjo ne vieną parasparnį. Dabar įsigijo ketvirtą. Laikai keičiasi, šie skraidymo aparatai tobulėja. Todėl jis dabar skraido šiuolaikišku sportiniu parasparniu, išvystančiu iki 90 kilometrų greitį ir reikalaujančiu meistriškų įgūdžių.
Skraido ne tik pats, to moko ir kitus. M.Maceina pastebėjo, kad besidominčių šia sporto šaka daugėja. Pasak jo, prieš kelias dienas savarankiškai į orą pakilo pastaruoju metu jo instruktuotų 15 mokinių.
Skraidūną apspito gandrai
Skrydis parasparniu primena gandrų skraidymą. Mat aukštyn kylama sukantis. Panašiai daro ir gandrai.
M.Maceina prisiminė nepakartojamą situaciją, kai jam parasparniu kylant į padangę, aplinkui suko ratus bene trys dešimtys gandrų. „Vaizdas buvo fantastiškas. Mane jie pripažino tarsi savą. Per raciją tik gavau perspėjimą, kad būčiau labai atsargus, nes paukščiai gali pažeisti parasparnio medžiagą“, - patenkintas tęsė pašnekovas.
M.Maceina pridūrė, kad Panevėžys jau tampa visos Lietuvos skraidyklių ir parasparnių pilotų bei įvairių su šia sporto šaka susijusių renginių centru.
Jis puikiai pamena po pernai Stetiškėse vykusio renginio pasakytus parasparnio piloto iš Rusijos žodžius: „Dalyvavau daugelyje sporto renginių. Vienur jie buvo puikiai organizuoti, bet stigo šilto tarpusavio bendravimo. Kitur viskas buvo atvirkščiai. Panevėžyje kaskart pajuntu ir tą, ir aną. Tiesiog nuostabu!“