„Man niekada nėra tekę bandyti parairklavimo valties, man bus labai smalsu ir įdomu pabandyti ir pajusti tuos didžiausius skirtumus, ką jaučia Augustas ir ką jaučiu aš savo valtyje“, – sakė Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių sidabro medalio savininkas M. Griškonis.
Europos ir pasaulio čempionatų medalininkas M. Griškonis, prieš sėsdamas į neįgaliųjų irklavimo valtį, išklausė trumpą Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių dalyvio A. Navicko instrukciją:
„Neįgaliųjų valtis skiriasi tuo, kad aš joje sėdžiu fiksuotas keliose vietose. Nevaldau kojų, todėl reikia kūną prisitvirtinti kuo stipriau, kad išnaudočiau rankas yrio metu. Ši valtis yra šiek tiek platesnė, taip pat turime plūdurus, kurie apsaugo nuo apsivertimo“, – pasakojo A. Navickas.
Vos tik atsidūręs A. Navicko valtyje, M. Griškonis šypsojosi: „Na, dar reikia įprasti.“ Tačiau greitai „prisijaukino“ valtį ir netrukus skrodė Galvės ežero bangas prie Trakų pilies.
„Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad irklavimas nesiskiria. Bet skirtumų yra labai daug. Pradedant nuo pačios valties konstrukcijos ir baigiant raumenų grupėmis, kurios įdarbinamos procese.
Manau, žmonėms bus įdomu daugiau sužinoti apie šią šaką ir paralimpinį sportą. Toks yra vienas „Paralimpinio iššūkio“ tikslų. O už pagalbą siekiant tikslų esame labai dėkingi UAB „Euloto“, finansuojančiai šį projektą“, – sakė Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius.
„Pati didžiausia šio projekto reikšmė ir nauda – parodyti žmonėms, kad irkluoti gali ne tik sveiki, bet ir neįgalūs žmonės. Norintys gali išbandyti šią sporto šaką, kuri yra tikrai patraukli“, – sakė M. Griškonis.