25-erių graikų-romėnų imtynių svorio kategorijos iki 72 kg atstovas pelnė antrą svarų apdovanojimą savo karjeroje – prieš metus tokios pačios spalvos medalį jis nuskynė ir Europos čempionate.
Paskutinėje kovoje K. Šleiva pirmame kėlinuke sutriuškino iranietį Mohammadą Mokhtarį rezultatu 10:1.
Pasaulio pirmenybėse iki tol ant prizininkų pakylos per nepriklausomos Lietuvos istoriją buvo užkopę tik trys šalies imtynininkai: Mindaugas Ežerskis (sidabras 2007 m.), Valdemaras Venckaitis (bronza 2007 m.) ir Edgaras Venckaitis (bronza 2014 m.).
– Po burtų atletai elgiasi skirtingai: vieni veržiasi pažiūrėti, su kuo teks kovoti, kiti stengiasi atsiriboti nuo pasaulio. Ką darote jūs?
– Osle visai neįdomu buvo sužinoti savo varžovus, bet autobuse Mantas Knystautas išdavė – paklausė, ar gerai žinau kazachą Kaharmaną Kisymetovą. Jis man buvo nematytas. Bulgarui Deividui Dimitrovui prieš tai buvau pralaimėjęs, bet tada sirgau, į varžybas paskutiniu momentu išvykau. Ir norvegui Haavardui Jorgensenui – visai neseniai, Druskininkuose. Tada pernelyg skubėjau, o dabar koviausi ramiai.
Galima sakyti, skubėjau kitaip. Susikaupiau, visiškai nusiraminau. Anksčiau, likus pusvalandžiui iki kovos, pradėdavau imtyniauti dar apšilimo salėje, ant kilimo išeidavau gerokai pavargęs. Dabar buvau visiškai ramus, nieko nemąsčiau. Išeinu ant kilimo, paduodu ranką ir pradedu.
Sunkiausia buvo pirma kova prieš kazachą. Reikėjo „prasilaužti“. Prieš čempionatą daviau sau žodį, kad šiose varžybose nerizikuosiu. Bet išėjo atvirkščiai – kiekvienoje kovoje buvo maksimumas rizikos.
– Ar paskutinėje kovoje toptelėjo mintis, kad susikrovus persvarą 8:1 reikėtų prilaikyti arklius ir pereiti į gynybą?
– Apie rezultatą negalvojau. Norėjau greičiau užbaigti. Visada noriu greičiau viską užbaigti. Būna, kad per skubėjimą negerai baigiasi. Ne šįkart.
– Turbūt nebesinori prisiminti kelią į finalą užkirtusio pralaimėjimo armėnui Malchasui Amojanui?
– Kodėl. Imtynės, kaip ir visas sportas, susideda ne vien iš pergalių. Armėnas įsikibo į mano ranką, visiškai suvaržė mane. Pasimečiau.
– Ar yra skirtumas tarp Europos ir pasaulio čempionatų?
– Jokio! Nėra nė vienos lengvos kovos. Kiekvienai akistatai reikia ruoštis psichologiškai. Vieną varžovą gali pirmame kėlinuke patiesti, o su kitu reikia šešias minutes kovoti.
– Pasiteisino sprendimas pereiti į sunkesnę kategoriją?
– Manau, kad ne tiek man lengviau buvo, kiek sunkiau varžovams, kuriems reikėjo numesti nemažai svorio. O šiaip ir lengvesnio svorio kategorijoje juk sekėsi (šypsosi). Nors kažkuria prasme mane „pramušė“ tik šiais metais – be šio medalio dar du turnyrus laimėjau.
– Kovojate toje pačioje svorio kategorijoje kaip E. Venckaitis. Kokią įtaką jis yra padaręs jums?
– Kaip bebūtų keista, nors ir buvome komandos draugai, bet imdavomės itin retai. Kai tekdavo kartu treniruotis, buvo tikrai sunku. Treniruotėse jis savęs negailėdavo ir palikdavo ant kilimo maksimumą jėgų. Manau, kad kovingumo iš jo pasisėmiau. Bet technikos neatkartodavau. Būdavo, jis ar treneriai parodo veiksmą, bet aš padarydavau taip, kaip man patogu.
Kai kuriuos elementus ištobulinau ir dariau visiškai atvirkščiai nei rodydavo. Per treniruotes krisdamas ir pats mesdamas ieškojau savų sprendimų. Arba tiesiog gulėdamas lovoje ir žiūrėdamas kitų kovas.