„Labiausiai džiaugiuosi, kad po traumos sugebėjau susitvarkyti su savimi. Suprantu, kad tai ateina ne šiaip sau. Esu minėjęs, kad ta trauma mane dar labiau užgrūdino tiek psichologiškai, tiek fiziškai, todėl dabar įdedu dar daugiau pastangų tiek treniruojantis, tiek nusiteikiant kovai. Viena vertus – vis dar saugau save, kita vertus – į ringą visada einu kaip į paskutinę kovą. Buvo laikas, kai labai daug sportavau, o dabar atėjo laikas skinti to darbo vaisius“, – sakė iš Slovakijos sugrįžęs naujasis pasaulio čempionas.
Pasiruošimas šioms varžyboms S. Grečicho užkirto kelią pirmą sykį iškovoti Europos graplingo čempiono titulą. Priminsime, kad šios pirmenybės kitą šeštadienį bus surengtos Garliavoje.
„Nusprendžiau, kad į tas varžybas eisiu kaip organizacinio plano atstovas. Net negalėdamas kovoti, tokios šventės praleisti nenoriu. Net Slovakijoje kovodamas pagal MMA (mišrių kovos menų) taisykles, labai norėjau laimėti atlikęs skausmingą veiksmą. Norėjau, kad ten žmonės pamatytų, jog mes Lietuvoje turime aukšto lygio parterį. Ir žinote ką? Organizatoriai tai įvertino.
Toks laimėjimas neabejotinai prisidės prie graplingo populiarėjimo Lietuvoje. Šiaip sau nieko nebūna. Imtynės mano arkliukas, esu graplingo atstovas, dėl to noriu, kad šis sportas Lietuvoje užimtų deramą vietą“, – pasakojo S. Grečicho.
– Sergejau, sakykite, kaip ruošėtės šiam finalui?
– Aš pats sau esu ir treneris, ir sportininkas. Pats sau susidėlioju treniruočių planus, kaskart mąstau, ką turiu daryti, kad būtų geriau. Aišku, visada paprasčiau, kai yra treneris, kuris viską apgalvoja už tave. Mano galva nuolat užimta mintimis, kaip ruoštis, kokias kombinacijas daryti, ir kaip sudėlioti visą treniruotę.
– Ar tarp daugybės kovų nepasiklystate, kuri svarbesnė, o kuri mažiau svarbi?
– Kiekviena kova yra ypatinga. Šiuo atveju, ypatingumas pasireiškė tuo, kad tai buvo mūšis dėl pasaulio čempiono titulo. Pastaruoju metu man tenka varžytis sunkesnėje (70 kg.) svorio kategorijoje, tai kai pamačiau varžovą ir kai jis užlipo ant svarstyklių, pagalvojau: oho, nieko sau.
Pati kova irgi buvo labai sunki. Ji truko beveik visus tris raundus (po 5 minutes), nes skausmingą veiksmą sugebėjau atlikti likus vos 40 sekundžių iki kovos pabaigos. Perėjau iš rankos laužymo į achilo sausgyslės laužimą ir varžovas pasidavė.
Aš pats manau, kad priešininkas šiek tiek atsipalaidavo. Kova buvo apylygė, o tokiais atvejais dažniausiai laimi tas, kuris kovoja namuose. Ne veltui sakoma, kad išvykoje turi įveikti ne tik priešininką, bet ir teisėjus.
– Ar turėjote galimybių kovą užbaigti anksčiau?
– Taip, turėjau daugiau progų, bandžiau padaryti smaugimo veiksmą, tačiau nepavyko. Mano sekundantas Marius Mažulis vis drąsino mane, tai mane užvedė, tad per paskutines penkias minutes tempas iš mano pusės buvo žymiai didesnis nei varžovo.
– Karjeroje laimėjote pirmą diržą. Spėju, kad tokie dalykai nepaprastai motyvuoja?
Apskritai, nusiteikimas buvo labai geras dar prieš kovą. Didžiulės vidinės motyvacijos gavau, kai organizatoriai sugrojo Lietuvos himną. Atsirado dvasinis nusiteikimas, pasitikėjimas savimi. Malonus jausmas, kai prieš kovą po kūną bėgioja šiurpuliukai. Pats sau sakai, kad reikia eiti pirmyn ir įrodyti, kad gali.
Kalbant apie diržą, tai antroji mano kova karjeroje ir pirma laimėta. Stiprios, labai populiarios organizacijos diržas nemotyvuoti tiesiog negali.