Beje, Laurai charakterį teko demonstruoti ne tik varžybų metu, bet ir pakeliui į Lietuvą: iš Tokijaus 2 valandas vėlavo lėktuvas, kuris turėjo nusileisti Varšuvoje, o iš ten buvo pavojus, kad atletė nebespės į Vilnių skridusį lėktuvą. Tačiau Varšuvoje atletė kone bėgte suspėjo į skrydį ir gimtinę pasiekė šeštadienį vakare.
Ją bei jos vyrą Andrejų Zadneprovskį oro uoste sutiko gausus būrys žurnalistų bei fotografų, Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos prezidentas Genadijus Makuševas.
35-erių metų L. Asadauskaitei-Zadneprovskienei praėjusią vasarą buvo atlikta kairės kojos Achilo sausgyslės operacija. Po sėkmingos reabilitacijos sportininkė kovo mėnesį nugalėjo atvirajame Prancūzijos keturkovės čempionate, o dar po mėnesio užėmė antrąją vietą antrajame pasaulio taurės etape Bulgarijoje.
„Geras jausmas vėl kelti pasaulio taurę. Norėjau iškart iškovoti olimpinį kelialapį, ačiū Dievui, viskas pavyko.
Labai džiaugiuosi tuo. Prieš šį sezoną man pačiai buvo tokia nežinomybė kaip pavyks sugrįžti, ar aš galėsiu apskritai grįžti į sportą po tos traumos.
Koja man leido tą padaryti, nors ją jaučiu, jos neužmirštu, bet galiu atlaikyti krūvius bei pasiruošti varžyboms“, – Vilniaus oro uoste šypsojosi Laura.
– Kiek ši pergalė suteiks pasitikėjimo olimpiniais metais?, – oro uoste žurnalistų buvo paklausta L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
– Vienas iš tikslų buvo kuo anksčiau užsitikrinti vietą olimpiadoje. Visgi, buvo ir traumų, ir amžius, galbūt negaliu startuoti visur ir visada, tad šis kelialapis leis ramiai ruoštis naujiems startams.
– Kaip jums pavyko taip sėkmingai pasirodyti fechtavimo rungtyje?
– Tam buvau labai nusiteikusi, ne tik fechtavimuisi, bet kiekvienai rungčiai. Labai atidžiai ruošiausi, jaučiau, kad tai mano diena. Galbūt fechtavimosi rungties pabaigoje kiek pavargau, tačiau sportinė forma buvo gera.
Pavyko gerai pradėti varžybas, laimėti pirmą rungtį ir pelnyti daug taškų jau pačiame varžybų starte, o tai man paprastai nėra būdinga. Tačiau tai tebuvo pradžia, nes kitą dieną laukė dar kitos rungtys.
Laimės dalykas yra jojimo rungtis, niekada negali žinoti, koks paklius žirgas, kaip susiklostys. Pavyko ir jojimo rungtyje, o tada aš patikėjau, kad aš nugalėsiu.
– Kaip atrodė paskutinė rungtis jūsų akimis, pradėjote trečia, nuo lyderės skyrė 9 sekundės?
– Kadangi šalia nebuvo labai stiprių bėgikių, kurios galėtų man pasipriešinti, jau tikėjausi, kad būsiu pirma.
– Išbandėte Tokijaus sporto bazes, kokį įspūdį palieka japonų pasiruošimas?
– Mes tik fechtavomės toje bazėje, kur vyks olimpinės žaidynės. Arena gera, įspūdinga, moderni, su kondicionieriais. Gerai sekėsi. Tačiau plauksime, josime, bėgsime kiek kitoje vietoje. Matėme ir tas bazes, stadionas įspūdingas, didelis.
Tik oras labai tvankus, atrodė, kad nėra kuo kvėpuoti. Dabar keliavau be adaptacijos, kitos varžovės tris savaites laiką leido Pietų Korėjoje, ruošėsi varžyboms. Mes atskridome, dieną pailsėjau ir iškart startas. Kasdien tapdavo vis sunkiau, tad po finišo džiaugiausi, kad jau viskas baigta ir skrendu namo.
Varžybų metu apie adaptaciją negalvojau, dėmesį telkiau į tai, ką man reikia daryti.
– Puikiai pasirodė ir Gintarė, iš 18-os vietos pakilusi į ketvirtą poziciją ir per sekundę likusi nuo medalio. Nustebino toks kolegės finišas?
– Taip, ji puikiai finišavo, ji labai stipri bėgikė ir šaudo Gintarė gerai. Tad nieko nuostabaus, kad ji taip galingai pakilo į viršų. Viskas tendencinga.
– Kokie jūsų artimiausi planai?
– Dabar bus kiek ramiau. Laukia pasiruošimas Europos čempionatui, vėliau pasaulio pirmenybės. Man nebereikės kovoti dėl olimpinio kelialapio, tik pasistengti dėl medalių (šypsosi).
– Kaip vertinate savo šaudymą paskutinėje rungtyje?
– Šiame sezone nesiklosto šaudymas taip, kaip norėtųsi. Trasoje žinojau, kad stipriai bėgti nereikės, galvojau, kad pavyks ramiai, sėkmingai šaudyti.
Kažkodėl nesiklostė tas šaudymas Tokijuje. Prieš paskutinį ratą kažkaip užtrukau. Kai pradėjome paskutinę rungtį, švietė saulė, o prieš paskutinį ratą lyg ir aptemo dangus. Pasikeitė apšvietimas, tik išgirdau vyro balsą, kad šaudau per žemai, ėmiau taikytis aukščiau ir viskas stojo į vėžes.
Šiek tiek išsigandau, buvo priartėjusios mano varžovės, bet kadangi nebuvau išsikrovusi, tai pavyko sėkmingai finišuoti.
– Ar operuota koja primena apie save?
– Taip, ypač fechtavimosi rungtyje ją pajutau. Gerai, kad kitos rungtys buvo penktadienį. Koją vakare ir pašaldžiau, ir ją pamasažavo mano vyras. Tačiau viskas gerai, jos nebejutau penktadienį.
– Ko gero, labiau džiugina ne pasaulio taurės trofėjus, o kelialapis į olimpiadą?
– Taip! Tai buvo pagrindinis tikslas. Prieš finalą du mėnesius neturėjau jokių startų, tam labai ruošiausi. Bet, žinoma, nežinai kaip seksis varžybose, juo labiau tą dariau be aklimatizacijos.
Viskas susiklostė labai gerai, aš labai tuo džiaugiuosi.
Pasaulio taurę L. Asadauskaitė iškovojo trečiąjį kartą. Anksčiau ji šias varžybas laimėjo 2012 ir 2015 metais.
Arti prizinės vietos Tokijuje liko Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė, kuri užėmė 4-ą vietą.
Laura prieš savo stipriausią bėgimo ir šaudymo rungtį bendroje įskaitoje užėmė trečią vietą bei turėjo 9 sek. deficitą nuo prancūzės Clouvel Elodie, antra startavo Marie Oteizos.
L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė greitai pavijo varžoves ir išsiveržė į priekį. Pergalę rankose turėjusi olimpinė čempionė užtikrintai finišavo paskutinėje rungtyje.
Pasaulio taurės finalas sekmadienį baigsis mišrių estafečių varžybomis, kuriose dalyvaus G. Venčkauskaitė-Juškienė ir J. Kinderis.