36-erių klaipėdietis savaitgalį Japonijos sostinėje ves Lietuvos komandą pasaulio čempionate, kuriame kovojama nesusiskirsčius į svorio kategorijas.
Kas ketverius metus Tokijuje vykstančios pirmenybės – labiausiai prestižinis kiokušin karatė renginys. Atitinkamos svarbos yra ir triumfas, mat tik šeši kovotojai – trys vyrai ir trys moterys – iš šių varžybų grįžta su medaliais.
O pastarieji dažniausiai niekur toli neiškeliauja. Nuo 1975 metų, kai surengtas pirmasis kiokušin karatė čempionatas, tarp vyrų tik šeši užsieniečiai Japonijoje tapo prizininkais.
Iš lietuvių pirmasis tai 2007 metais padarė Donatas Imbras, pelnęs sidabrą. 2015-aisiais atėjo Luko Kubiliaus bronzinė valanda.
Abu jie ir šįkart atvyko į Tokiją, abu atsivežė auklėtinių palydą. Tik jei ketveriais metais vyresnio D. Imbro misija apsiribos sekundavimu prie tatamio Brigitai Gustaitytei, L. Kubilius Evento Gužausko ir Pauliaus Žimanto globą turės atiduoti į savo paties trenerio Vladimiro Silvaško rankas, mat „Musashino Forest Sports Plaza“ turės kitokios veiklos.
„Tikiuosi, greitai Japonijoje nuskambės ir Lietuvos himnas“, – prieš ketverius metus laimėjęs kovą dėl bronzos, DELFI sakė L. Kubilius.
Tuomet jis turėjo omenyje augančią pamainą, bet galiausiai veteranas pasiryžo ir pats jau ketvirtą kartą pabandyti nugriauti sieną, kuri atrodo amžina kaip pati Japonija.
Visus vienuolika iki šiol vykusių čempionatų laimėjo šeimininkai, ir tai – lengvai paaiškinama.
Prieš ketverius metus L. Kubilius per dvi varžybų dienas surėmė kumščius su septyniais oponentais, ir penki iš jų buvo japonai. Keturis jų 105 kg sveriantis Lietuvos sunkiasvoris sudorojo, bet pusfinalyje būsimas pasaulio čempionas Yuji Shimamoto pasirūpino, jog titulas liktų karatė tėvynėje.
Japonijos vyrų rinktinė šeštadienį prasidedančiame turnyre tarp 161 dalyvio turės 20 atstovų, ir L. Kubiliui negresia jų susitikti tik pirmose dviejose kovose.
„Shodan“ klubo vadovas pradės pasirodymą nuo antrojo rato, kuriame lauks moldavo Alexandru Barba ir ispano Javiero Zamora poros nugalėtojas.
Kitu barjeru taps paragvajietis Sergio Aguero arba praėjusiame čempionate jau įveiktas ukrainietis Aleksandras Tymetsas.
Dar po dviejų žingsnių – ir ypač intriguojanti potenciali akistata su vienu pajėgiausių Lietuvos kovotojų, 11 metų jaunesniu ir 13 kg lengvesniu Edgardu Sečinskiu, kuris debiutuodamas Tokijuje 2015-aisiais užėmė septintą vietą.
O paties L. Kubiliaus mintyse – ilgesnis ir statesnis kelias, vedantis iki pat finalo. Ir nors klaipėdietis nė karto nestartavo oficialiose varžybose nuo pat 2017 metais Astanoje (Kazachstanas) vykusių planetos pirmenybių su svorio kategorijomis, kuriose taip pat pelnė bronzą (kat. per 85 kg), jo koziris – nepamainomas patirties bagažas.
„Vieta – pažįstama, viskas čia jau tapo įprasta, ir dėl to įtampos mažiau. Ne taip, kuomet atvažiuoji, ir viskas tau nauja. Žinau, kas manęs laukia, belieka atiduoti visas jėgas ant tatamio.
Pirmame savo pasaulio čempionate pralaimėjau antrą ar trečią kovą pajėgiam kazachui, paskui buvau ketvirtas, dar vėliau – trečias. Dabar – ketvirtas kartas, ir norisi palypėti dar vienu laipteliu, patekti į finalą“, – neslėpė kovotojas.
Iš dešimties į Tokiją atvykusių Lietuvos vyrų rinktinės atstovų tik 34-erių Vytautas Cėpla kimono dėvi panašiai ilgai kaip L. Kubilius.
Tiesa, naujokų su trispalve ant krūtinės pasaulio čempionate bus vos du: debiutas laukia P. Žimanto ir Oresto Abazoriaus. Jie pakeitė nuo tatamio pasitraukusius daugkartinius Europos čempionus Valdemarą Gudauską ir Andrių Draugelį.
E. Gužauskas, Antanas Klibavičius, Justinas Kvietka, Kęstutis Radvila, Juras Sokolovas, kaip ir jau minėtas E. Sečinskis, Japonijos sostinės publikai jau yra pasirodę.
Moterų komandoje tebėra ilgametė lyderė Inga Mikštaitė, tačiau gretos čia – kur kas labiau atsinaujinusios.
Pasaulio čempionato skonio taip pat jau yra paragavusi Rūta Brazdžionytė, o Brigita Gustaitytė, Aneta Meškauskienė ir Erika Žeburtovič grūdinsis pirmą kartą. Moterų varžybose dalyvaus 43 sportininkės. 2011 metais vicečempione jose tapo Margarita Čiuplytė.
Iš viso 15 kovotojų į Tokiją pasiuntusi Lietuvos rinktinė gausumu nusileis tik Japonijai ir Rusijai.
– Puikiai pažįstate ne tik Tokiją, bet ir daugumą savo varžovų – regis, šįkart susirinko kaip niekad pajėgi kompanija. Kuriuos tris oponentus išskirtumėte kaip pačius grėsmingiausius? – prieš pirmenybių startą DELFI paklausė L. Kubiliaus
– Jau trečioje kovoje manęs laukia labai pajėgus priešininkas. Pirmos dvi dvikovos taip pat nebus paprastos, su kiekvienu reikia skaitytis. Varžovai bus lengvesni už mane ir galės bandyti „ištempti“ du pratęsimus bei laimėti dėl svorio skirtumo (trečias pratęsimas skiriamas tuomet, jei svorio skirtumas neviršija 10 kg – DELFI). Tikiuosi, daug pratęsimų nereikės, pavyks sklandžiai judėti į priekį. Aišku, visada norisi geriausio, bet mes mokame priimti ir pralaimėjimą, dėl to tragedijos nedarytume.
Praėjusį kartą su manimi į pusfinalius pateko trys japonai: Y. Shimamoto, Kembu Iriki ir Shota Maeda. Visi jie vėl dalyvaus čempionate. Japonai – neabejotini šių varžybų favoritai. Jiems nereikia aklimatizuotis, jie – šeimininkai, publika juos palaiko, o tai gali paveikti ir teisėjus. Prieš japoną labai sunku laimėti, ypač – Japonijoje.
Iš kitų komandų labai pavojingas lenkas Maciejus Mazuras, bulgaras Valerijus Dimitrovas, rusas Nazaras Nasirovas. Na, ir daug pajėgių lietuvių: E. Gužauskas, P. Žimantas. Vien matematiškai skaičiuojant, konkurencija padidėjo, nes dalyvių skaičius išaugo trimis dešimtimis. Dėl to daliai kovotojų pakeliui į titulą žengti ant tatamio jau reikės nebe septynis, o aštuonis kartus.
– Praėjusį kartą Tokijoje jums ir po septynių kovų buvo sunku laikytis ant kojų. Jaučiatės pasiruošęs pakartoti tokį maratoną?
– Pamenu, tuomet akyse viskas raibuliavo, buvo žiauriai sudėtinga. Paskui reikėjų dviejų savaičių, kad atsigaučiau. Šįkart šiek tiek keitėme pasiruošimo metodiką, pažiūrėsime, kaip pavyko. Skyrėme mažiau dėmesio jėgai, daugiau – ištvermei ir intensyvumui.
– Kokios taktikos ketinate laikytis – ar bandysite rizikuoti ir trumpinti kovas siekiant pergalės per pagrindinį laiką?
– Tai priklausys nuo kiekvieno konkretaus varžovo, nuo kovos eigos. Reikės spręsti vietoje, klausytis trenerio riksmų.
– Ar „šviežios“ varžybų praktikos stygius gali kišti koją?
– Yra ir pliusų, ir minusų. Varžybose pastaraisiais metais nepavykdavo dalyvauti, bet vis tiek sportavau, ruošiausi. Tik negalėjau visą tą laiką treniruotis dukart per dieną kaip tuomet, kai buvau 18-os. Yra šeima, yra darbai, kiti prioritetai.
– Teisėjavimo reglamentas per ketverius metus šiek tiek pasikeitė: jei anksčiau kiekvienoje penkių teisėjų brigadoje dirbdavo po du japonus, šįsyk jų bus po vieną. Tai palengvina užduotį?
– Manau, kad taip, teisėjavimas bus objektyvesnis. Bet aš to nesureikšminčiau, sakyčiau, per pastaruosius aštuonerius metus daugumą kovų laimėjo tie, kas realiai buvo stipresni. Taip, pasitaikė ir keletas atvejų, kai teisėjai paskubindavo įvykius, skirdavo pergalę japonui, nors kova klostydavosi lygiai. Bet čempionais tikrai tapo tie, kas buvo verčiausi.
– 19-metis P. Žimantas laikomas Lietuvos kiokušin karatė ateitimi. Būnant tokio amžiaus dalyvauti atsakingiausiose varžybose jums būdavo sunkiau?
– Kaip ir man kadaise, taip ir Pauliui reikia įgauti patirties. Jis jau apsišaudė keliuose Europos čempionatuose, bet pasaulio pirmenybės jam – pirmos. Gerai, kad turime puikų mokytoją. V. Silvaško – geriausiais dabarties Lietuvos treneris. Manau, padedant jam ir visai komandai, viskas turėtų pavykti gerai. Kad tik sėkmė taip pat neatsuktų nugaros.
Kalbant apie E. Gužauską, jis jau patyręs pirmąjį krikštą. Prieš ketverius metus pirmą kovą kovą jis laimėjo nokautu, o antroje iškrito dėl svorio skirtumo. Eventui tai bus galimybė reabilituotis, pasiekti kažko daugiau. Jis tikrai žiauriai daug sportavo, dirbo labai nuosekliai.