Retas reiškinys
Ilgametei Lietuvos kiokušin karatė rinktinės atstovei Ingai Mikštaitei ar praėjusią savaitę komandą į Lenkiją lydėjusiai buvusiai jos lyderei Margaritai Čiuplytei naujas veidas lietuvių autobuse turėjo žadinti daug giliai nugrimzdusių prisiminimų.
Mat anksčiau jį tekdavo regėti ant tatamio – ir taikytis sužeisti spyriu koja.
„Tai buvo puikūs laikai. Lietuvės smarkiai spausdavo, turėjome daug šaunių tarpusavio kovų“, – Delfi paklausus apie vienoje valtyje dabar sėdinčias buvusias varžoves, šypsojosi E. Abraham.
40-metė vengrė praeityje tris kartus tapo Europos kiokušin karatė čempione, 2009-aisiais iškovojo ir pasaulio vicečempionės titulą vidutinio svorio kategorijoje.
Nuo praėjusio pavasario ji treniruoja Brigitą Gustaitytę. Nuo rugsėjo gyvena Vilniuje ir dirba „Budora“ klube. O nuo praėjusio savaitgalio gali būti tituluojama pasaulio čempionės trenere – ką pati socialiniame tinkle iš karto pavadino didžiausiu pasiekimu.
Netikėtumą Kelcuose pateikusi B. Gustaitytė įveikė keturias varžoves ir triumfavo sunkaus svorio kategorijoje (per 60 kg).
Triumfavo klausydamasi nuo tatamio šono pramaišiui beriamų angliškų, lietuviškų ir vengriškų frazių.
„Edit žino pagrindinius karatė terminus lietuviškai, o aš – vengriškai. Kovos įkarštyje visos kalbos susimaišo, bet man tai nėra problema“, – Delfi paaiškino naujoji čempionė.
Aukščiausio rango kiokušin karatė varžybose dažniausiai sekunduojama gimtąja kalba – tarptautiniai atleto ir trenerio duetai pasaulyje nėra įprasti.
Tiesa, Pasaulinė karatė organizacija (WKO) turi itin liberalias sportininkų „natūralizavimo“ taisykles – norint atstovauti kitai valstybei, pakanka leidimo nuolat gyventi joje.
Tokiu būdu ne vienas emigravęs lietuvis yra gynęs JAV, Airijos, Vokietijos, Švedijos garbę.
Tačiau tai – ne pirmaujančios kiokušin karatė šalys, priešingai nei Lietuva ir Vengrija. Ir sunku būtų surasti kitą atvejį, kuomet konkuruojančios karatė mokyklos atstovas treniruoja elito grupei priklausantį sportininką.
Tad kaip susiformavo ši nelaukta sąjunga?
Pažintis užsimezgė virš vandens
Pradžią jai davė pandemija, keleriems metams pristabdžiusi normalų kiokušin karatė pulsą.
Ant tatamio po ilgesnės pertraukos europiečiai grįžo pernai Tbilisyje (Gruzija) vykusiose Senojo žemyno pirmenybėse.
Pasiruošti joms buvo sudėtinga, mat trūko žemesnio rango turnyrų. Dėl to B. Gustaitytė su savo treneriu Donatu Imbru nusprendė pasidairyti pajėgių varžovių užsienyje, su kuriomis galėtų kartu pasitreniruoti.
Iš pradžių ji aplankė lenkę Agatą Winiarską, tuomet nukako pas vengrę Csengę Toth, kurią tuo metu ir treniravo E. Abraham.
„Nuvažiavau į Budapeštą, surengėme bendrą treniruotę. Po jos truputį papramogavome. Kadangi buvau ten „garbingas svečias“, mane nuvežė prie Balatono ežero ir paplukdė laivu. Labai smagiai praleidome laiką, susidraugavome – nuo to ir prasidėjo mūsų pažintis“, – prisiminė B. Gustaitytė.
Vėliau Tbilisyje pelnyta bronza jos lūkesčių neatitiko, versdama susimąstyti apie permainas.
„Nors iki tol bendravę nebuvome, iš varžybų žinojau Brigitą, jos kovos stilių. Mačiau, kad savęs ji iki galo kažkodėl nerealizuoja. Ir ji pati tuo metu buvo nepatenkinta, nusiminusi. Tada pasiūliau atvažiuoti į mano klubo stovyklą Vengrijoje – persikrauti baterijų“, – pasakojo E. Abraham, kuri varžybų kimono į trenerės sportinį kostiumą išmainė 2014 metais.
Bendravimas suintensyvėjo po praėjusį balandį Tarnuve (Lenkija) surengto Europos čempionato, kuriame B. Gustaitytė pasirodė dar prasčiau ir pralaimėjo jau pačią pirmą kovą.
O pagrindinė E. Abraham auklėtinė Cs. Toth, atvirkščiai, tapo žemyno vicečempione ir nusprendė pereiti į didesnį Vengrijos klubą.
Taip gegužę E. Abraham pradėjo treniruoti B. Gustaitytę.
„Jau pirmos treniruotės metu pajaučiau, kad toks darbas – vaisingas. Turiu ir daugiau trenerių: bokso, fizinio parengimo. Jie iš manęs reikalaudavo dalykų, kurie man sunkiai pavykdavo. O Edit parodė, kaip galima tą patį padaryti iš karatė pusės. Supratau, kad tai – kelias, kuriuo ir turėčiau eiti, kad verta į tai investuoti laiką, energiją, pinigus“, – komentavo 28-erių vilnietė.
„Mano pagrindinė mintis buvo ta, kad jai reikia žymiai daugiau judėti ant tatamio. Turėjome pakeisti jos kovos stilių, sustiprinti smūgius, išauginti greitį. Brigita – aukščiausia mergina savo svorio kategorijoje. Aš pati irgi tuo išsiskirdavau, tad turėjau ką patarti“, – pridūrė E. Abraham.
Nepatinka politinė padėtis tėvynėje
Iš pradžių trenerė ir sportininkė skraidydavo viena pas kitą savaitgaliais. Tokiu principu darbas vyko visą vasarą, kol galiausiai abi sutarė, jog šitaip treniruotis – pernelyg nepatogu ir brangu.
Tad karščius pakeitus rudens darganoms, vengrė atsikraustė į Vilnių – mažiausiai vieneriems metams.
Dabar ji treniruoja ne tik B. Gustaitytę, bet ir 10-12 metų vaikų grupę „Budora“ klube, konsultuoja kitus trenerius.
„Norime maksimaliai išnaudoti jos patirtį ir žinias“, – pažymėjo B. Gustaitytė, kuri pati yra „Budora“ sporto dalies vadovė ir valdybos narė.
Tuo metu E. Abraham teigia pasiryžusi keliauti į Lietuvą dėl dviejų motyvų.
„Pirma, norėjau visavertiškai dirbti su Brigita, nes nuolat skraidyti nėra išeitis. Antra, Vengrijoje politinė situacija šiuo metu nėra pati geriausia“, – sakė karatė meistrė.
Jokių simpatijų autokratiškajam premjerui Viktorui Orbanui, valdančiam Vengriją nuo 2010-ųjų, ji nejaučia – ir tuo primena ne vienerius metus Lietuvoje dirbantį dabartinį šalies moterų ledo ritulio rinktinės trenerį Berndą Haake, negalėjusį pakęsti buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel.
„Daug vengrų nėra patenkinti: kainos auga, o atlyginimai – ne. Todėl daugelis atsidūrė krizės akivaizdoje. Žinau, kad V. Orbanas vis tiek išlieka populiarus, pavyzdžiui, tarp pensininkų, kurie pasaulį mato tik per Vengrijos televizijos ekraną ir neturi su kuo palyginti. Bet socialiniuose tinkluose tikrai kunkuliuoja labai daug nepasitenkinimo.
Nežinau, kuo tai baigsis, aišku, nelinkiu tėvynei prapulties. Bet visi turi teisę norėti gyventi geriau“, – savo politines nuostatas aiškino E. Abraham.
Viliasi užsitarnauti lietuvių pripažinimą
Kaip svetimos karatė mokyklos atstovę priėmė Lietuvos karatė trenerių kolektyvas?
„Nežinau dėl kitų, bet aš pati ir mano treneris D. Imbras niekada nemanėme, kad esame patys geriausi, ir niekas nebeturi mūsų ko pamokyti. Taip, kažkiek paslapčių pasidaliname, bet nuo to tik kyla abiejų pusių lygis. Jeigu bandysi sportuoti atskirai ir nuo visų slėptis, tobulėti bus sunku. Suradome žmogų, kuris sąžiningai nori mums padėti, o ne išgauti kažkokias lietuvių paslaptis ir padalinti vengrams. Manau, reikia tuo pasinaudoti.
Aš nesakau, kad lietuvių treneriai blogi. Tiesiog tokia buvo mano asmeninė situacija – dauguma Lietuvos rinktinės trenerių dirba kituose klubuose. D. Imbras po truputį irgi traukiasi į šoną, pats treniravimui skiria vis mažiau laiko. Todėl užsienio specialistės variantas pasirodė optimaliausias“, – samprotavo B. Gustaitytė.
Pati E. Abraham neslepia iš pradžių nugara jautusi kreivų žvilgsnių ir pastebėjusi atsargesnį bendravimą. Vis dėlto ji viliasi, jog naujosios auklėtinės pergalė pasaulio čempionate ištirpdys ledus.
„Visi kolegos man yra labai malonūs, tik iš pradžių bendraudavome daugiau apie smulkmenas. Suprantu, kad žmonės rezervuotai sutinka atvykėlį. Dabar, po šio čempionato, galbūt mane labiau pripažins ir priims į savo ratą. Po varžybų visi mus sveikino, gyrė, dėkojo, glėbesčiavosi. Viena įspūdingiausių akimirkų mano gyvenime buvo, kai publika mums lietuviškai skandavo „ačiū, ačiū!“ – sakė vengrė.
Priėmusi pasiūlymą keltis į Vilnių, savo pačios klubo ji neuždarė – surado pavaduojantį specialistą ir pati dar kartais prisijungia prie treniruočių nuotoliniu būdu.
Mintyse E. Abraham kuria mainų programą: jaunieji sportininkai ir jų treneriai iš Vengrijos turėtų keliauti pasistažuoti į Lietuvą ir atvirkščiai.
O paprašyta palyginti abiejose šalyse vyraujančius kovos stilius, ji išskiria lietuvių fizines galimybes ir vengrų taktinį išprusimą.
„Lietuviai yra aukšti ir stiprūs. Vengrai – smulkesni, todėl turime ieškoti kitų kozirių, kurie atstotų raumenis – ant tatamio turime daugiau mąstyti. Lietuvos kiokušin karatė elitas yra stipriausias Europoje, bet jaunimui visada galima skirti daugiau energijos. Manau, verta nuo pat jaunų dienų mokyti vaikus kovos taktikos, kad ant tatamio jie gebėtų priimti teisingus sprendimus.
Mano noras ir buvo sujungti vengrišką gudrumą su lietuviška jėga – tokiu būdu sukurti geriausią kovotoją pasaulyje. Ir man pavyko“, – juokėsi trenerė, rodydama į B. Gustaitytę.
Pasak jos, prieš pasaulio pirmenybes apie titulą pernelyg nesvajota – geras rezultatas atrodė ir pusfinalis.
„Kai pirmą čempionato dieną pasiekėme šį tikslą, buvau labai laiminga. Bet vienas draugas iš Vengrijos, stebėjęs pirmenybių transliaciją, parašė žinutę, jog turėtume nuskinti auksą. Tada pagalvojau, kad galbūt tai tikrai realu.
Kitą dieną Brigita kovėsi dar geriau, pasiteisino absoliučiai viskas – tiesiog nuostabu. Labai didžiuojuosi ja, nes rezultatą pavyko pasiekti labai greitai. Aišku, jos kovos pagrindai ir prieš tai buvo geri. Tikiuosi, kad ateityje Brigita bus dar gerokai stipresnė“, – neišsemtą perspektyvą regi E. Abraham.
„Panašia linkme aš jau buvau pradėjusi dirbti dar su ankstesniais treneriais. Bet po šio čempionato jie visi sakė pagaliau pamatę mane tokią, kokią visąlaik ir įsivaizduodavo. Taip sutapo, kad Edit planas buvo labai panašus, ir ji per gana trumpą laiką padėjo man galiausiai persilaužti“, – pridūrė B. Gustaitytė.
Pradėjusi dirbti su lietuve, E. Abraham iš savo archyvo iškapstė 2010-ųjų fotografiją, kurioje tuometė pasaulio vicečempionė užfiksuota viename kadre greta nepažįstamos, nors ūgiu ir pranokstančios mergaitės iš Lietuvos.
Praėjęs sekmadienis Kelcuose leido atnaujinti bendrų nuotraukų albumą – šįkart jau vengrė pozavo greta titulu ją pralenkusios auklėtinės.
Bet svarbiausia, jog šios nuotraukos dabar puošia ir Lietuvos kiokušin karatė metraščius.
Primename, kad pasaulio čempionais kartu su B. Gustaityte tapo Juras Sokolovas ir Eventas Gužauskas, Rūta Brazdžionytė pelnė sidabrą.