Likus porai vakarų iki pirmenybių pabaigos JAV sąskaitoje net 14 aukso medalių, taip pat 6 sidabro ir 12 bronzos apdovanojimų.
Palyginimui, antroje medalių įskaitos vietoje esanti Australija turi 4-is aukso ir 12 apskritai iškovotų apdovanojimų.
Prie dominuojančios JAV plaukimo mokyklos svariai yra prisidėjęs G. Sokolovas, kuris nuo 2000-ųjų sporto mokslininko karjerą sėkmingai tęsia Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Unikali įranga ir kompiuterinės programos, fiksuojančios ir apdorojančios sportininkų biomechaninius duomenis, neįkainojama duomenų bazė, kurioje sukaupta informacija apie tūkstančius plaukikų, bei ilgametė patirtis analizuojant testų rezultatus – toks pagrindinis lietuvio mokslinis kapitalas.
Iš Kauno kilęs plaukimo profesorius gerai pažįsta ir Lietuvos plaukimo lyderius bei jaunąją rinktinės pamainą.
Jis vasaros pradžioje viešėjo Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje, kur, pasitelkęs povandeninį filmavimą su plaukimo greičio matavimo sistema, atliko Europos jaunimo čempionato ir Europos jaunimo olimpinio festivalio rinktinių narių bei gabiausių LPF mini centrų sportininkų plaukimo technikos analizę.
Pagal gautus testavimų duomenis kiekvienam sportininkui buvo parinkti technikos tobulinimo pratimai ir sudarytos jos gerinimo programos.
Pasaulio čempionato metu G. Sokolovas prisideda prie FINA projekto, skirto šalims, plaukimo rezultatais ženkliai atsiliekančioms nuo lyderiaujančių valstybių.
Delfi su sporto mokslininku susitiko iškart po Kotrynos Teterevkovos 200 m plaukimo krūtine rungties finalo, kuriame 20-metė vilnietė užėmė 5-ą vietą.
G. Solokovas pasidalino savo įžvalgomis apie Lietuvos plaukikų rezultatus ir augančią jaunąją kartą.
– Jūsų manymu, ar K. Teterevkovos finale užimta penktoji vieta yra viskas, ką šiai dienai galėjo pasiekti plaukikė?, – Delfi paklausė G. Sokolovo.
– Finalo rezultatas nėra jos geriausias laikas, jei būtų pakartotas asmeninis rekordas, pasidabintų sidabru.
Galima dvejopai vertinti: pirmą kartą pateko į pusfinalį, tada – pirmas kartas finale, čia užėmė 5-ą vietą. Tai yra labai gerai.
Sezonas jos puikus. Žinoma, daug darbo įdėta, tiek jos, tiek trenerio (Michailo Romanovskio), tiek ir mes ją testavome ne kartą. Viskas klostosi gera kryptimi.
Dabar Kotryna jau pavargusi, plaukė ir 100 m, ir 200 m. Tas nuovargis jau dėsningas, kaip reikiant iki finalo ji neatsigavo. Apie tai kalbėjau su treneriu. Reikėtų apgalvoti visą treniruočių procesą.
Reikėtų geriau pasirengti, jog pats pikas būtų ne vasarį Lietuvos pirmenybėse (pasiekė Lietuvos rekordą, 2:22.88), o pasaulio čempionato metu.
Aišku, greitai plaukti šalies čempionate yra gerai, bet pasaulio čempionato sidabras būtų dar geriau.
– Ar artimoje ateityje galime išvysti K. Teterevkovą plaukiant 200 m krūtine per 2:22 min. ir greičiau?
– Jai iš esmės nieko netrūksta, ji jau šiemet plaukė 2:22.88 min., Kotryna ir toliau gerins rezultatus, jei ir toliau dirbs taip, kaip iki šiol.
Reikėtų šiek tiek techniką pakoreguoti, nuolat ją reikia stebėti. Plaukiant krūtine ta technika yra jautri, galima ją pamesti.
Tą parodė ir šie metai. Vasarį plaukė 2:22.88 min., o po kelių mėnesių – jau penkiomis sekundėmis lėčiau. Taip greitai forma negali kristi, pati plaukimo technika sušlubavo. Teko iš naujo ją koreguoti, jog ji būtų optimalios formos. Kotryna turi daug rezervų gerinti rezultatus tiek 100 m, tiek ir 200 m rungtyse.
Tai jos kelio pradžia, pirmą kartą pateko į tokio lygio varžybų finalą. Manau, dar reikia atlikti daug darbo treniruotėse ir sėkmingai pasiruošti varžyboms. Jei ir toliau taip dirbs, ne tik 2:20 min., bet ir greičiau plauks.
– R. Meilutytė minėjo, jog rezultatas 100 m distancijoje – jos naujosios ir senosios technikos miksas. Kokį įspūdį paliko Rūtos plaukimas šioje distancijoje?
– Taip, tai pasikeitusios technikos rezultatas, nes ji labai mažai atliko treniruočių. Per savaitę – po penkias pratybas, kuomet Anglijoje ugdant Jonui Ruddui – po 9-10 treniruočių per savaitę.
Didžiuliai krūviai, tačiau neteisingai treniruotasi. Tą daug kartų sakiau ir federacijai, ir pačiam J. Ruddui. Niekas nenorėjo klausyti. Dar dveji metai prieš Rio de Žaneiro žaidynes sakiau, kad rezultatų nebus.
Atšaudavo – ne, ne, Jonas geras treneris, jis paruoš. Niekas nenorėjo kištis ir kažką keisti, galiausiai ji žaidynių finale praplaukė per 1:07.32 min.
Dabar Budapešte su minimaliu treniruočių kiekiu pakeitus techniką – finale per 1:06.02 min.
– Likote nustebęs tokiu rezultatu?
– Truputėlį. Žinojau, kad ji išplauks iš 1.07 min. pagal tai, kiek ji įdėjo darbo į techniką.
Pačių pratybų skaičius nedidelis. Manau, su geromis treniruotėmis, gerinant techniką, dirbant ta kryptimi, kuria dabar ji juda, manau, Rūta galės pasiekti pasaulio rekordo žymą.
– R. Meilutytė tvirtino, jog yra geriau pasiruošusi 50 m distancijai. Ko galima tikėtis iš Rūtos 50 m distancijoje?
– Šis nuotolis nereikalauja tokio didelio fizinio parengtumo, kaip dvigubai ilgesnė distancija. Ji 50 distancijoje galėtų taip pat pretenduoti į medalius, bet yra ir kitų plaukikių, kurios gali greitai plaukti. Tos, kurios gerai neplaukia 100 m, bet yra tokios tikros sprinterės.
Laukia sunki kova, bet realiai ji gali čia laimėti medalį.
– Daugelį apskritai nustebino R. Meilutytės sugrįžimas į baseiną po poros metų pauzės, jūs pats turėjote vilties baseine dar išvysti Londono olimpinę čempionę?
– Kai Lietuvoje negyvenu, neseku aktualijų, bet manau tai didelis buvusių mano studentų Rasos Duškinienės ir rinktinės trenerio Žilvino Ovsiuko nuopelnai, jog R. Meilutytė grįžo į sportą. Tai jų dėka.
Nereikia Rūtos spausti, tegu ji treniruojasi tiek, kiek gali. Manau, ji pati supras, jog reikia pačiai daugiau pasitreniruoti ir bus medaliai.
– Andrius Šidlauskas liko nusivylęs 200 m plaukimo krūtine rezultatu (2:13.13) ir tas nusivylimas suprantamas: dar balandžio antroje pusėje sportininkas plaukė kur kas greičiau (2:10.56). Kodėl toks skirtumas?
– Nemanau, kad tai nuovargis lėmė. Andrius tikrai gerai buvo pasiruošęs, galbūt geriausiai gyvenime. Paprasčiausiai stresas. Kalbėjau su treneriu, minėjo, jog 2-3 dienas normaliai negalėjo valgyti, praleisdavo pusryčius, nes jautė didelį stresą. O pasiruošęs buvo žymiai geriau nei bet kada.
Ž. Ovsiukas siųsdavo testavimo rezultatus. Viskas klostėsi gerai.
Kad ir vakar jau po varžybų (trečiadienį) apšilimo baseine plaukė 100 m krūtine, be jokių didelių pastangų įveikė per 1.03 min. Vadinasi, buvo pasiruošęs labai greitai plaukti.
Manau, aplinka iš jo tikėjosi gerų rezultatų ir pats Andrius jautė, kad gerą darbą atliko, galvojo – štai išmušė mano valanda.
Galbūt reikia jam daugiau startų. Tą ir siūliau treneriui – daugiau kontrolinių startų, kad ir treniruotėse, jog jis įprastų plaukti 100 m ir 200 m nuotolius.
Reikia, kad jis pratybose 200 m plauktų per 2:10 min., tuomet atvykęs į varžybas distanciją įveiktų per 2:08-2:07 min.
Pagal jo pasiruošimą čia Andrius galėjo nuotolį įveikti per 2:08 min., bet kai 2-3 dienas sutrikusi žmogaus mityba, tada kitas klausimas.
Galbūt reikia psichologo pagalbos, bet geriausias psichologas – geri rezultatai treniruotėse.
– Ypač apmaudu dėl Dano Rapšio, vienas rinktinės lyderių skundėsi kaklo skausmais ir liko toli nuo savo geriausių rezultatų, ką ir kiek žinote apie jo situaciją?
– Tikėjausi, kad Danas labai nesunkiai laimės medalį pagal sportinę formą, kurią demonstravo treniruotėse. Kartu buvome aukštikalnėse treniruočių stovykloje, čia Budapešte 200 m nuotolį laisvu stiliumi turėjo plaukti per 1:45 min. ir greičiau.
Galbūt stresas taip pat turėjo įtakos, bet manau, kad tai senų traumų padarinys. Jos neleido Danui atsiskleisti. Reikėtų mediciniškai sportininką ištirti, išsiaiškinti, kodėl tos senos traumos vis išlenda ir kamuoja sportininką.
Gaila, kad sveikatos bėdos koją kišo svarbiausių varžybų metu.
Tikiu, kad tiek Danas, tiek Andrius atsigaus ir startuos Europos čempionate. Iki jo liko geros 6-ios savaitės, laiko truputį yra. Reikia pailsėti, pasitreniruoti, atlikti kelis kontrolinius startus treniruotėse ir įsitikinti, jog yra tikrai gerai pasiruošę.
– Turėjote galimybę dirbti ir su šalies plaukimo pamaina, jūsų manymu, ar yra jaunuolių, kurie po kelerių metų džiugintų savo startais pasaulio, olimpinių žaidynių finaluose?
– Sakyti, kad dirbau su Lietuvos plaukimo jaunimu yra per stipru, tačiau atvykęs į Lietuvą prieš kelias savaites juos testavau.
Lietuvoje tikrai yra talentingo jaunimo, šalies plaukimo ateitis yra labai šviesi. Tik reikia palaikyti tą sistemą, kurią federacija turi. Labai džiaugiuosi, kad ji ėmė naudotis sporto mokslo žiniomis.
Siūliau daug kartų federacijai žinias, dar kai dirbo Jonas Ruddas, tačiau to nenorėjo. Na, nereikėjo, tai nereikėjo, prievarta mielas nebūsi.
Dabar federacija į sporto mokslą visai kitaip žiūri ir nori pasisemti naujų žinių. Jungtinėse Amerikos Valstijose testuojame tūkstančius plaukikų, turime begalę duomenų ir federacija linkusi tas žinias taikyti, o jos padeda treneriams geriau suprasti patį treniruočių procesą.
Žinoma, reikia daug darbo įdėti ugdant jaunimą. Pats lietuvių plaukimas yra gana geras, bet
silpniausia grandis – detalės po vandeniu, startai, posūkiai. Tai silpniausia jaunimo vieta ir pagal tas detales lietuviai atrodo žymiai silpnesni už amerikiečius.
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra mini plaukimo centrai. Tai leidžia sukoncentruoti žinias, suburti geriausius sportininkus į vieną grupę, treniruotėse ir konkurencija atsiranda, o tai lemia geresnius rezultatus.
– Asmeniškai jūs Budapešte konsultuojate kažkurią rinktinę, gal padedate atskiriems plaukikams?
– Ne, dirbu su tarptautine plaukimo federacija (FINA), turime bendrą jau 11-a metų besitęsiantį projektą, susijusį su plaukimo technikos ir varžybinės veiklos analize. Tai skirta besivystančioms šalims.
Šis projektas orientuotas toms federacijoms, kuriose dar žemas meistriškumo lygis. Tai padeda treneriams, atletams dar labiau neatsilikti nuo lyderiaujančių plaukime valstybių.
-