Rugsėjo 12-ą ryte kaunietis tapo vos antruoju lietuviu po Vidmanto Urbono, įveikusiu dvidešimtgubą ultratriatloną. Šveicarijoje vykusiose varžybose T. Grabauskas per kiek daugiau nei tris savaites nuplaukė 76 km, numynė 3600 km ir nubėgo 844 km. Visą distanciją jis įveikė per beveik 23 paras – 551 val. 7:20 min. bei užėmė 3-ią vietą.
Žvelgiant detaliau į kiekvienos rungties rezultatus, plaukimo 76 kilometrus atletas įveikė per 38 val. 3:38 min. (arba 3 min./100 m tempu), 3600 km numynė per 275 val. 25:34 min. (arba 13 km/ val. greičiu), 20 maratonų nubėgo per 231 val. 19:37 min. (arba po 16:25 min./ km).
Pirmą vietą užėmė prancūzas Goulwennas Tristantas – 526 val. 44:56 min., antras finišo liniją kirto lenkas Piotras Mlynarczykas (528 val. 30:16 val.).
Lyderis beveik keturias paras atsiliko nuo pasaulio rekordininko Vidmanto Urbono. Panevėžietis prieš ketvirtį amžiaus 1998-aisiais Meksikoje dvidešimtgubo ultratriatlono distanciją įveikė per kiek daugiau nei 18 parų – 437 val. 21 min. 40 sek.
„Manau taip, jau atgavęs jėgas. Tiesą sakant, kiekvieną dieną sportuoju, po dvi treniruotes kasdien.
Net po finišo jau kitą dieną kopėme į kalnus. Pailsėti nesinori ir nereikia, nelabai gerai būtų ilsėtis po tokių krūvių“, – prabėgus gerai savaitei nuo dvidešimtgubo ultratriatlono kalbėjo T. Grabauskas.
Jis ir praėjusiais metais po finišo 10x ultratriatlono varžybose krūvių neatsisakė, nes visiškai sustoti ir ilsėtis būtų rizikinga. Anot jo, pavojus širdžiai, medicinos specialistai jam pataria nesustoti ir tik palaipsniui mažinti krūvius.
Dar kita priežastis nesustoti ir nedaryti ilgesnių pertraukų sportiniame kelyje – mintys apie naujas žmogaus galimybių ribas.
Tarptautinės ultratriatlono asociacijos (IUTA) nurodytų pasaulio rekordų sąraše – viena eilutė tuščia.
Tai ties trisdešimtgubo ultratriatlono distancija, kurią sudarytų 114 km plaukimas, 5400 km važiavimas dviračiu ir 1260 km bėgimas. Nėra planetoje žmogaus, įveikusio šiuos atstumus vienų varžybų metu.
„Aš norėčiau to, ko niekas, niekur nėra bandęs – įveikti trisdešimtgubą ultratriatloną“, – prisipažino T. Grabauskas prabėgus vos gerai savaitei po 23 paras trukusio bronzinio ištvermės testo.
– Ką naujo sužinojote apie save varžybose Šveicarijoje, trukusiose daugiau nei tris savaites? Kiek svarbus buvo rezultatas ir užimta pozicija?, – Delfi paklausė T. Grabausko.
– Tai, kad galiu įveikti šią distanciją (šypsosi). Neslėpsiu, prizinės vietos norėjosi. Dėl 1-2 vietų varžytis noro nebuvo. Tiesiog nežinau, kur ta riba yra, tikrai nesinorėjo spausti. Pakilęs į 3-ią vietą pasiekiau savo komforto zoną ir iki galo išlaikiau tą poziciją. Buvo momentų, kai iki 2-os vietos trūko nedaug, o buvo likę kokie 5-6 maratonai.
Bet nesinorėjo plėšyti savęs, kiekvieną kartą pabandžius pridėti kažkiek kilometrų, greičio, iškart kažkas, kažkur pasijautė. Norėjau finišą pasiekti sveikas, nežalodamas savęs. Vienintelis varžybas baigiau be jokių pūslių, traumų, uždegimų ar patinimų.
Tai mano toks pasirinkimas. Šį kartą pavyko idealiai planą įvykdyti, be to, dar užimta 3-ia vieta. Labai patenkintas šia pozicija.
Turiu pabrėžti, jog be geros komandos čia nieko nebūčiau nuveikęs. Tai tam tikra prasme komandinis sportas, rezultatą lemia žmonės, esantys greta trasos, kurie gali paruošti maistą, atlikti masažą, paruošti aprangą ir panašiai.
Tai esu labai dėkingas savo komandai bei rėmėjams.
– Po plaukimo rungties (76 km) pirmavote, dviračių rungtyje kritote į 4-ą vietą, ar sekėte savo situaciją bendroje įskaitoje, gal komanda informuodavo apie lenkimus?
– Ne, komandai pasakiau, kad man nebus įdomūs rezultatai, kol neįveiksiu kokius 15 maratonų (~630 km).
Savęs neapkroviau mintimis apie pozicijas. Nėra prasmės anksčiau laiko galvoti apie vietas, rezultatą, juo labiau dviračių rungtyje, kur minti beveik 4000 km, o po to bėgti 844 km… Didžiuliai skaičiai. Rizika perspausti save ir paskutinėje rungtyje likti daržove.
Tai ne mano stilius. Iš pradžių bandžiau per parą dviračiu įveikti 450 km, pasirodė tikrai per daug, numažinau iki 400 km. Vis tiek buvo per daug, sumažinau iki 300 km, tada pasiekiau tokią komforto zoną ir viską palikau bėgimo rungčiai.
Tai labai pasiteisino.
– Sekant jūsų feisbuko paskyrą, 7-ą varžybų dieną pasirodė tokia žinutė: „Per paskutinę naktį daug kas įvyko, bet, deja, šiuo metu negalime viskuo pasidalinti. Tautviui viskas gerai, jaučiasi jis taip pat labai gerai. Detales paliekame ateičiai. Šiuo metu prašome kantrybės ir besąlygiško palaikymo, čia atvykome rezultato.“ Galite atskleisti, kas tuo metu nutiko?
– Buvo niuansų. Visiškai išsibalansavau dviračių rungtyje. Susimaišė paros metas, organizmui tapo nesvarbu, ar rytas, ar naktis, išsimušiau iš savo režimo. Reikėjo viską sugrąžinti į vietas. Taikiau tokią pačią taktiką kaip dešimtgubame ultratriatlone.
Ji visiškai nepasiteisino ir reikėjo viską perdėlioti iš naujo. Atrodo, man naktis, noriu ir einu miegot, o iš tikrųjų – rytas. Reikėjo plano B, naujos taktikos. Viską perdėliojome ir ritmas grįžo į vietas, toliau varžybos klostėsi labai nuosekliai ir tvarkingai.
Apie savo sveikatą, mitybos detalių nenoriu viešinti, nes kiekvienas turime savo paslapčių ir niuansų, kuriais nesinori dalintis.
– Kelias paras pylė lietus, vėliau užklupo alinantis karštis. Kaip permainingos oro sąlygos keitė varžybų ritmą?
– Tai manęs visiškai neišbalansavo. Jaučiausi pasiruošęs lietui, ypač dviračių rungtyje, pasimokiau iš praėjusių metų. Tas lietus man buvo palankus, net padėjo, nes kitus stabdė.
– Ar stebino varžybų lyderė, austrė Alexandra Meixner, kuri lenkė vyrus ir dviračių rungtį įveikė V. Urbonui priklausančio pasaulio rekordo ritmu?
– Ją pažįstu eilę metų, asmeniškai nesitikėjau, jog ji taip stipriai įveiks dviračių rungtį (3600 km). Atletė iš didžiosios raidės, kosmosas, ką ji daro ant dviračio. Tačiau man tai visiškai neturėjo įtakos, ją ramiai paleidau į priekį. Anksčiau laiko nieko nesivaikiau. Kai po dviračių rungties dar reikia įveikti virš 800 km, turi laiko pasigauti atitrūkusius.
Mano manymu, ji perspaudė dviračių rungtyje, nes bėgime ji praktiškai visą laiką ėjo. Paprastai kai atletai yra labai stiprūs kažkurioje vienoje rungtyje, tai jiems pakiša koją. Jie toje rungtyje stengiasi išspausti maksimumą, o vėliau nepaskirsto tolygiai jėgų ir kažkurioje vietoje būna lūžis.
– Trasoje praleidote daugiau nei 3 savaites, kokia tvyrojo atmosfera varžybų metu, turbūt su kitais dalyviais kolegomis turėjote tapti mažų mažiausiai puikiais bičiuliais?
– Jautiesi kaip šeimoje. Laikas, galima sakyti, visiškai sustoja, niekas negaudo tų minučių, niekas kažko nesivaiko ir negaudo. Nori, sustoji ir kalbiesi, sėdi prie stalo, bendrauji, jei nori, eini į baseiną ar upelį išsimaudyti.
Jei kažkas finišuoja, niekas nebėgs ar nevažiuos to rato, o palauks drauge visi finišuojančio.
Iš šalies gal keistai atrodo, tarsi turėtų žiūrėti savo minučių, toliau varžytis, bet to nėra. Toks jausmas, jog ne varžybos, o sporto stovykla. Jei kažkam bėda, visi puls padėti. Jei kažkam kažkas sulūžo, duos savo detalę.
– Apie ką sukosi mintys įveikiant dviračiu kokį 2000-ąjį kilometrą ar bėgant 10-ąjį maratoną? Ar buvo sunkių akimirkų, jog pagalvotumėte – kokia čia prasmė tą daryti ir ką čia veikiate?
– Tokių dalykų nebūna. Dar prieš startą viskas gražiai sudėliojama, turiu omeny švarią galvą, psichologiją. Man pavyksta įlįsti į tą ramybės burbulą. Nelieka jokių minčių praktiškai iki bėgimo pabaigos, kai lieka kokie 2 maratonai.
Ramybė, tuštuma, sunku nupasakoti, tai reikia patirti. Jautiesi visiškai laisvas žmogus, kurio niekas neriboja, tiesiog eini kaip mašina, darai tai, ką reikia, su džiaugsmu, su meile tam sportui. Tai neša į priekį.
Kai lieka 2 maratonai, po truputį grįžti į realybę, užplūsta jausmai, mintys apie artimuosius, šeimą, tai pradeda tave valdyti, tačiau įtakos neturi finišui.
– Ar paskutinis maratonas buvo labai sunkus fizine, psichologine prasme?
– Pats lengviausias. Galėjau finišuoti 1-ą val. nakties. Tariausi su fotografe Egle Dranevičiene, klausiau jos patarimo, sako, naktį nuotraukos nebus gražios, geriau, jog finišuočiau kokią 7-ą valandą ryte.
Keičiau planą, nuėjau miegoti 9-ą vakare, nors realiai galėjau pabaigti bėgimą po vidurnakčio. Bet man reikėjo gražių nuotraukų. Tai neturėjo įtakos mano pozicijai, 3-ia vieta buvo garantuota. Jokio skirtumo, ar baigsiu 6 val. anksčiau, ar vėliau varžybas.
Vakare nuėjau miegoti, kėliausi po vidurnakčio. Paskutinį maratoną įveikiau bene greičiausiai iš visų, maždaug per 6 valandas ir kelias minutes, nors paprastai maratoną įveikdavau per 8-ias val.
Nė vienas maratonas nebuvo sunkus, o paskutinis – ypatingai lengvas.
– Pernai įveiktas dešimtgubas ultratriatlonas, dabar – dvigubai ilgesni nuotoliai. Ar stipriai skiriasi varžybų realybė nuo lūkesčių prieš startą?
– Pernai nebuvau pasiruošęs oro sąlygoms. Be abejo, kuo distancija trumpesnė, tuo ji sunkesnė. Žinoma, pasiruošimas turi būti kur kas geresnis. Mano sportinė forma dabar buvo dar geresnė nei pernai.
Pavyko išvengti pertraukų sporte, kitu atveju būtų sunkiau. Dabar kiekvienais metais pasiekiu tai, ką aš noriu, nes sportinė forma tik geryn ir geryn.
Laiko atžvilgiu esi laisvenis, bet pasiruošimas privalo būti puikus. Planavau šiek tiek geriau, bet apsiribojau 3-ia vieta ir sveiku finišu.
– Ar prieš startą buvo lūkesčių dėl rezultato?
– Komanda manęs klausė to, sakiau – 21 para, bet labai sunku prognozuoti tai. Greitį lemia oro sąlygos, pavyzdžiui, kai lyja, negali posūkiuose važiuoti greitai, nes rizika griūti, be to, matomumas prastas.
Tas pats kombinezono persirengimas, drabužių keitimas atima laiko. Tas rezultatas koregavosi papildomomis beveik dviem paromis.
Taip pat ir karštis stabdė. Bėgimo metu po vidurdienio per patį saulės piką eidavau ilsėtis, nėra prasmės alintis per kaitrą.
– O kas toliau? Jau pernai minėjote apie trisdešimtgubą ultratriatloną, reali ta svajonė žengti į naujas dar jokio žmogaus neliestas ištvermės horizonto linijas?
– Derinu tą dalyką jau pusę metų. Šveicarijoje buvo IUTA prezidentas, kuris palaiko idėją ir bando surengti tokias varžybas kitąmet Italijoje. Dar niekada nebuvo organizuota, nes nebuvo norinčiųjų. Pirmą kartą istorijoje bandysime organizuoti ir startuoti.
Jei nepavyks, nebus didelio liūdesio, yra kitų iššūkių, penkiagubas ir dešimtgubas ultratriatlonas.
Bet taip, aš norėčiau to, ko niekas, niekur nėra bandęs – įveikti trisdešimtgubą ultratriatloną.
– Kokios esminės sąlygos tokiam renginiui? Dalyvių gretos, finansai, lokacija?
– Net jei vienas stočiau prie starto linijos, toks renginys galėtų vykti. Klausimas, ar pavyks IUTA viską suderinti. Manau, dalyvių rasiu ir daugiau. Jau apie tai kalbėjausi su keliais atletais, kuriems tai gali būti įdomu.
Mano, manymu, jie turėtų prisijungti. Žinoma, būtų smagiau startuoti su kažkuo, o ne vienam tokioje disciplinoje.
– Ar dabar miegant nesisapnuoja trasa?
– Ne, iš tiesų jaučiu tokią vidinę ramybę, jausmas – pasakiškas po šio finišo, niekas neerzina, tapau toks visiškai ramus.
– 2018 metais pirmą kartą Trakuose įveikėte savo pirmą „Ironman’ą“. Ar tuomet galėjote pagalvoti ir planuoti, jog po penkmečio startuosite dvidešimtgubame ultratriatlone?
– Vizija buvo. Finišavus Trakuose iškart galvojau apie dvigubą ultratriatloną, o po to, tik aukštyn ir tolyn, bet tais 2018-aisiais nesitikėjau, kad po penkerių metų įveiksiu tokius nuotolius. Niekada nenoriu grįžti prie to pačio, nes norisi kažko daugiau, kažko įdomiau.
Tos 23 dienos – tokios ypatingos, toks veiksmas! Bet kartoti to nenorėčiau, galvoju apie varžybas ir nuotolius, lygius 30 ultratriatlonų.
T. Grabausko komandą sudarė Giedrius Liutkevičius, Tomas Leščiukaitis, Juozas Jonelis
Vacius Mielutis, Marius Domkus, Ramūnas Šležas, bėgimo treneris Remigijus Kančys, šeima – žmona Jurgita Grabauskienė ir dukra Gabrielė Grabauskaitė.
