Rekordas – 176 km per parą
Įsitraukęs į pokalbį P. Ramoška savo gyvenimą nejučia ima skaičiuoti pagal du atskaitos taškus: gimimo datą ir 2006 metų balandžio 1 d.
Melagių dieną likimas jam iškrėtė piktą pokštą: širdies smūgį patyręs vyriškis atsidūrė medikų rankose.
120 kilogramų svėręs Vyriausybės kanceliarijos tarnautojas buvo prieš kelis mėnesius pradėjęs aktyviai deginti nereikalingus kilogramus, kai organizmas staiga ištarė „stop“.
„Anksčiau ar vėliau tai turėjo nutikti“, – pripažįsta P. Ramoška.
Tačiau tolesnė jo istorija – anaiptol ne kasdieniška. Prabėgus pustrečių metų nuo infarkto vilnietis įveikė pirmą savo maratoną ir šiuo metu savo sąskaitoje jų turi per 20. Maža to, ties 42 km 195 m riba bėgimo virusu užsikrėtęs entuziastas nesustojo.
P. Ramoška dabar yra ne tik sostinės bėgimo klubo „Šviesos kariai“ narys, bet ir Lietuvos ultra bėgikų draugijos vadovas. Ši organizacija vienija tuos, kurie kitiems bėgikams, kaip juokauja pats P. Ramoška, atrodo „nušokę nuo proto“.
Ultramaratonininkas kasmet startuoja pasaulio 24 valandų bėgimo čempionatuose, kurių dalyviai per parą stengiasi sukarti kuo didesnį atstumą. P. Ramoškos rekordas šiose varžybose – 176 kilometrai.
Be to, 182 cm ūgio vyras dabar sveria 82 kg. ir seniai pamiršo visus nepatogumus dėl antsvorio.
„Dabar esu sveikesnis už daugelį sveikų. Aišku, neneigiu, kad buvo problemų, ir su tuo gyvenu, nieko čia nepadarysi“, – DELFI sakė P. Ramoška.
Gydytojams apie savo startus nutylėdavo
Ryžtis radikalioms permainoms po infarkto iš Raseinių rajono kilusiam būsimam ultrabėgimų fanatikui padėjo žemaitiškas charakteris.
„Nemanau, kad tai yra labai lengva, bet man sunku nebuvo. Esu pakankamai azartiškas žmogus: jei jau pradedu, tai viskas“, – aiškino P. Ramoška.
Artintis prie svorių treniruoklių salėje uždraudė gydytojai, todėl jis užlipo ant bėgimo takelio.
Įsitraukęs į naują užsiėmimą P. Ramoška nuo medikų kylančią aistrą bėgimui kurį laiką net slėpdavo.
„Iš pradžių gydytojai patarė rinktis ramesnes sporto šakas: ėjimą, plaukimą. Į bėgimą jie žiūrėjo labai skeptiškai, laikė, kad apkrova širdžiai bus per didelė. Kai lankydavausi pas gydytoją, neužsimindavau, jog bėgsiu 10 ar 20 kilometrų distanciją. Pasisakydavau jau po fakto, kad nemėgintų atkalbinėti.
Dabar medikai į mano sportą žiūri normaliai, nors dar kartais užsimena, kad gal nereikėtų 100 kilometrų bėgti, gal ir mažiau užtektų. Svarbiausia – klausyti savęs. Jei organizmas nieko blogo nesako, vadinasi, galima. Bet prievartauti savęs nederėtų“, – pasakojo ultramaratonininkas.
Išsigydė darboholizmą
Vyriausybės kanceliarijos dokumentų valdymo ir informacinių sistemų skyriaus patarėjas dabar gyvena visiškai kitokiu ritmu nei anksčiau. Jei iki infarkto jis darbe neretai užsisėdėdavo iki vėlyvaus vakaro, pakeitęs gyvenseną pradėjo labiau žiūrėti savęs. Be to, P. Ramoška pakoregavo ir mitybos įpročius.
„Negaliu sakyti, kad pasidariau vegetaras: kartais mėsos suvalgau, jei nėra kito varianto. Bet geriau gyventi be mėsos, be alkoholio. Viskas išėjo automatiškai, dabar šių dalykų tiesiog nebenoriu“, – paaiškino bėgikas.
Laiką, sutaupytą atsisakius darbo viršvalandžių, jis skiria sportui. Net tuomet, kai nesirengia artėjančioms varžyboms, P. Ramoška per savaitę bėgioja maždaug 10 valandų, sukardamas po 100 kilometrų – tiek, kiek skiria Vilnių ir Kauną.
„Jeigu nebėgioju kelias dienas iš eilės, pradedu jausti diskomfortą, ima skaudėti raumenis“, – sakė P. Ramoška, kuris yra ir aktyvus pėsčiųjų žygių dalyvis.
Vilniečio geriausias rezultatas maratono distancijoje – 3 val. 52 min. – galbūt ir nėra stulbinantis, tačiau P. Ramoška pabrėžia visuomet bėgantis tik savo malonumui ir sportinėms ambicijoms nepasiduodantis.
„Jei bandysi bėgti virš galimybių ribos – širdis sustabdys. Kiekvienas turi pagal save žiūrėti. Jeigu aš būčiau pradėjęs bėgioti tokiais krūviais kaip dabar, tikrai būčiau nusivylęs šiuo užsiėmimu ir jį metęs. Bet kad bėgimas reikalingas – abejonių nėra“, – tvirtino ultramaratonininkas, iki šiol kiekvienais metais profilaktiškai pasitikrinantis savo sveikatos būklę.