Kaip sustabdyti plastiko potvynį pasaulyje? Tokį klausimą ne vienas gali sau užduoti ne tik išvydęs apokaliptinius vaizdus iš televizorių ekranų su klampiomis plastiko pelkėmis virtusiais vandens telkiniais ar išgirdęs pražūtingas prognozes apie niūrią žmonijos ateitį, bet ir nukreipęs savo žvilgsnį į tai, kas vyksta savame kieme.
O savame kieme ir tiesiogine prasme po kojomis labiausiai akį erzina įvairiuose bėgimo renginiuose sunaudojamas plastiko kiekis, pradedant trasos ženklinimu ir baigiant plastikiniais buteliais bei vienkartinėmis stiklinėmis.
Apie taršą ir gamtos apsaugą mintis savo galvoje varinėjantis žmogus pakraupsta prie vandens ir užkandžių stotelių bėgimo trasoje išvydęs dalyvių greitomis panaudojamas ir tuoj pat į šoną sviedžiamas vienkartines stiklines ar plastikinių butelių kalnus, virstančius iš šiukšliadėžių finišo vietoje. Šias atliekas kartais dosniai po teritoriją paskleidžia stiprus vėjas.
Vietoj butelio siūlo kapsulę
Turint galvoje, kad kasmet pasaulyje susidaro apie 300 mln. tonų plastiko atliekų, bet kokios pastangos jas sumažinti yra išties svarbios. Faktas, kad kol kas žmonijai mažinti savo priklausomybę nuo plastiko sekasi sunkiai, o ir vietą žmonių sąmonėje tokios sąvokos kaip draugiškumas gamtai, tvarumas ar nešvaistymas išsikovoja sunkiai.
Paprastas pavyzdys. CNN duomenimis, Londono maratone 2018 metais buvo sunaudota kone milijonas plastikinių butelių. Skaičiuojama, kad žmonės pasaulyje per minutę nuperka 1 milijoną plastikinių butelių. 2017 metų tyrimas parodė, kad tik 9 proc. viso sunaudojamo plastiko pasaulyje yra perdirbama.
Nuo to atsispyrę Londono maratono organizatoriai 2019 metais 200 tūkst. plastikinių butelių pakeitė į inovatyvias kapsules, pripildytas vandens arba energetinio gėrimo. Vandens talpos, pavadintos „Ooho“, buvo pristatytos gamintojo „Skipping Rocks Lab“.
Kapsulės perkandamos dantimis ir skystis išgeriamas, o jūros dumblių plėvelė gali būti suvalgoma arba, jei bėgikas nenori, išmesta. Ji suyra gana greitai, per kelias savaites, lyginant su plastikiniais buteliais, kuriems suirti prireikia 450 metų.
Maratono organizatoriai tvirtina, kad ir plastikiniai vandens buteliai, siekiant atsisakyti žalos gamtai, yra gaminami iš perdirbamo plastiko, tad po maratono jis surenkamas ir gali būti vėl panaudojamas gamyboje.
Vilniaus maratone – mažiau švaistymo
Vilniaus maratono vadovas Gediminas Pajėda pastebi, kad Lietuvoje situacija dėl plastiko naudojimo bei išmetimo, taršos ir tvarumo keičiasi gana sparčiai.
„Pamenu rėmėjai davė tokius plastikinius, draugiškus aplinkai, visiškai suyrančius maišelius, kurie įteikiami dalyviams. Žmonės pasipiktino, kilo nepasitenkinimas, kodėl naudojami plastikiniai maišeliai. Galbūt tai tikrai atspindi, kad žmonės kreipia į tai dėmesį ir jeigu pieštume bėgiko paveikslą Lietuvoje, tai jis tikrai tampa socialiai daug atsakingesnis. Viskas su tuo gerai“, – tikino jis.
Didžiausiame Lietuvoje bėgime – Vilniaus maratone – naujoves imta diegti jau prieš kelerius metus. Visų pirma atsisakyta vienkartinių plastikinių stiklinių.
„Jau prieš dvejus metus įsigaliojo reikalavimas naudoti kartonines vienkartines stiklines, kurios yra perdirbamos. Skatiname ir pačius bėgikus, kad neštųsi savo gertuvę, prisegamą prie diržo. Taip būtų sunaudojama ir mažiau paties vandens arba jis būtų stotelėse įpilamas į gertuves. Galima būtų prijungti ir „Vilniaus vandenų“ vandens stoteles, tai būtų jau kitas žingsnis į tobulėjimą. O kalbant apie butelius, jie Katedros aikštėje gali būti sumesti į taromatą. Kiti – surenkami, išvežami ir priduodami“, – pasakojo Vilniaus maratono vadovas.
Anot jo, šiais metais planuojama dar viena iniciatyva kartu su Lietuvos olimpiniu sporto fondu ir LTOK – įrengti specialią vietą palapinių miestelyje, kur maratono dalyviai galės atnešti savo nereikalingus sportinius drabužius ir batelius.
„Dalyviai ten galės palikti sportinę aprangą ir avalynę, o mes jau priduosime juos perdirbti ar labdaros organizacijoms. Tai – mano kolegės idėja. Visas mūsų organizacinis kolektyvas daugiau ar mažiau sportuoja, aš ir pats nuvažiuoju į užsienyje vykstančius bėgimus. Ten žiūrime, kaip kas daroma, kažką paimame kaip gerą pavyzdį, kažkas gimsta kaip gera idėja“, – sakė G. Pajėda.
Kalbėdamas apie tvarumo idėjas ir jų pritaikymą Lietuvoje, pašnekovas išskyrė, kokių darbų imamasi prieš Vilniaus maratoną, jo metu ir po renginio.
Be iniciatyvos surinkti nereikalingą sportinę aprangą ir avalynę, dėmesys prieš bėgimą kreipiamas į logistikos planavimą ir taip vadinamą spaudą – tentus ant tvorelių, informacines lentas kas kilometrą, eismo ribojimo lenteles ir kitus dalykus.
„Visa tai ne išmetame, o išsaugojame ir naudojame metai iš metų. Atrodo smulkmena, bet kai tą patį daiktą naudojame tikslingai 3-5 metus, daug sutaupoma, kitaip susidarytų nemaža visko krūva. „Tarptautinis maratonas“ organizuoja ne tik Vilniaus maratoną, bet ir Kalėdinį bėgimą, Trakų triatloną, Moterų bėgimą ir Vilniaus pusmaratonį. Per metus – 4-5 renginiai. Jeigu tik galime, lygiai tą pačią spaudą naudojame visuose renginiuose“, – apie mažensį švaistymą ir taršą kalbėjo G. Pajėda.
Elektriniai automobiliai ir šiukšlėmis nevirtę likučiai
Pasak jo, kitas svarbus dalykas – visko suplanavimas iki smulkmenų, kad nebūtų važinėjama po kelis kartus 42 km ilgio trasoje.
„Taip sutaupome ir darbą, ir kurą. Paprastai turime apie 30 žmonių ir 10 automobilių. Jei tik galime, gauname iš rėmėjų ar nuomojame elektrinius automobilius. Jais galime važiuoti ir dviračių takais. Gaila, kad kol kas nėra elektrinių krovininių mašinų, jei tokios bus ateityje, imsime. Juk trasai aptverti reikia 2000 tvorelių“, – pasakojo jis.
Jau tradicija tapo, kad kitą dieną po maratono kas nors imasi iniciatyvos ir dar kartą įveikdami bėgimo trasą surenka likusias nepastebėtas šiukšles. Pernai tuo užsiėmė Nacionalinė sportininkų asociacija, pakvietusi į akciją „Tvarkome su čempionais“.
„Nors šios iniciatyvos patys neorganizuojame, tačiau džiaugiamės, kad ji yra. Susirinkę savanoriai prabėga trasą ir surenka ne tik po maratono likusias, bet ir šalia esančias šiukšles“, – pastebėjo Vilniaus maratono vadovas.
Dar vienas tausojimo ir nešvaistymo pavyzdys – „likučių“ po renginio panaudojimas.
„Jaunimas gali“ programa organizuoja mažus bėgimus miesteliuose ir kaimeliuose, jų per metus būna kelios dešimtys. Mums po renginių visuomet lieka ir medalių, ir starto numerių, ir marškinėlių – visa tai atiduodame organizacijai „Jaunimas gali“. Patikėkite, tų mažų bėgimų dalyviams marškinėliai, medaliai yra neįtikėtinos svarbos ir reikšmės.
Organizatoriai išsiverčia be papildomų kaštų, su mūsų turimais pertekliniais dalykais surengia daug tokių bėgimų. Paprastai visko suplanuojame daugiau, juk negalime pritrūkti ir džiaugiamės, kad po to galime atiduoti tai, kas liko – neišmetame“, – dalinosi gera iniciatyva G. Pajėda.
2022 metais Vilniaus maratonas planuojamas rugsėjo 11 dieną.
Bedė pirštu ir į dalyvių atsakomybę
Daugkartinė Lietuvos čempionė, Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvė Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė pasakojo, kad žvelgiant į tarptautinius bėgimus, situacija dėl plastiko suvartojimo ir draugiškumo aplinkai nėra labai gera, o kai kur net prasta.
„Kad kažkur būtų kreipiamas didesnis dėmesys tvarumo idėjoms, nesu pastebėjusi. Nėra taip, kad būtų skatinama tausoti aplinką, mažiau teršti. Kai kur stotelėse statomos stiklinaitės, kai kur – plastikiniai buteliai, kur dalyviai iš jų vos atsigeria ir išmeta. Manau, kad galėtų būti daugiau paskaičiavimo, kiek išgeriama ir būtų mažiau švaistymo“, – mintimis dalijosi 34 metų maratonininkė.
Jos nuomone, masiniai bėgimo renginiai vis dar palieka „po savęs“ daug plastiko ir kitokių šiukšlių. Čia atsakomybę turėtų prisiimti ne tik organizatoriai, šviesdami ir rengdami daugiau tvarumo akcijų, skirdami lėšų gamtos apsaugos projektams, bet ir dalyviai.
„Vandens gerti neuždrausi, bet dalyviai turėtų tinkamai įsivertinti – gal nereikėtų bėgant 5-10 km to vandens gerti. Per tiek laiko organizmas nespėtų dehidratuoti, o tie masiniai renginiai, sutraukiantys daugiausiai dalyvių, ir būna 5-10 km distancijose, – kalbėjo V. Žūsinaitė-Nekriošienė. – Atsiranda daug švaistymo, o baisiausia būna po varžybų, kai nespėjama surinkti tų šiukšlių ir jos tikrai akis bado.
Trumpesnių distancijų bėgikams patarčiau daugiau skysčių vartoti prieš ir po bėgimo. Aišku, jei žmogus bėga pusmaratonį ar maratoną, skysčius vartoti būtina. Aš pati negeriu per pusmaratonį, nebent būtų itin karšta diena.“
Prie mažesnio švaistymo, pasak maratonininkės, prisidėtų ir galimybė neštis trasoje su savimi nedidelę daugkartinio naudojimo gertuvę. Galbūt tuo galėtų pasirūpinti ir patys organizatoriai, įtraukę ją į dalyvio paketą.
„Aš ir pati bėgdama treniruotėse turiu su savimi gertuvę, ji tikrai nemaišo. Bėgikai turi specialius diržus, prie kurių tos gertuvės gali būti pritvirtintos“, – atkreipė dėmesį maratonininkė.
„Jei 10 km bėgdamas žmogus gurkšnotų iš savo gertuvės, jam gal nereikėtų sunaudoti 10 vienkartinių stiklinaičių vandens stotelėse. Kita vertus, kai kurie žmonės bėga nepasiruošę, stoja kiekviename punkte ir geria ne dėl troškulio, o dėl to, kad sustotų ir pailsėtų.
Reikėtų į pasiruošimą pasižiūrėti atsakingiau. Apskritai reikėtų mažiau vartoti, paklausti savęs, ar tikrai to reikia. Apie tai daugiau komunikuoti galėtų ir patys organizatoriai, skatintų ieškoti sprendimų ir kviestų žmones atsakingiau į viską žiūrėti“, – teigė ji.
Kauno maratone – „šiukšlių bėgimas“
Kauno maratono organizatorius Regimantas Tarasevičius teigia, kad tvarumo tema pas juos atsirado 2018 metais.
„Renginio dieną, popiet, gyventojai jau pradeda rašinėti, kad kažkur numesta, prišiukšlinta, atitvėrimo juostos ne savo vietoje. Renginį tvarkome iki išnaktų ir tų šiukšlių visuomet jau tą pačią dieną nelieka. Būna vėjuotą dieną nepavyksta suvaldyti numestų vienkartinių stiklinių, jas nuneša ir į Nemuną, bet stengiamės nusileidę nuo šlaitų ir iš upės jas ištraukti“, – kalbėjo jis.
Kauno maratono klubo direktorius pasakojo, kad 2018 metais po renginio buvo suorganizuotas dviračių žygis su savanoriais, kad trasoje būtų surinktos energetinių gelių pakuotės, kitos šiukšlės. 2019 metais buvo nuspręsta padaryti po renginio šiukšlių surinkimo bėgimą.
„Kitą dieną po renginio šiai iniciatyvai susirinko apie 20 bėgikų. Tokie vadinamieji „šiukšlių bėgimai“ yra paplitę ir pasaulyje. Tokio tipo bėgimas Lietuvoje buvo pirmasis. Nemažai tų šiukšlių ir surinkome. Jei įvertintume procentais, tai maratono šiukšlių ten buvo 10-20 proc. o visa kita – gyventojų reikalai. Mūsų dalyviai pakankami išsilavinę ir išprusę, išmeta šiukšles prie maitinimo punktų. Galima tik pasidžiaugti, kad nešiukšlina, kur papuola, o meta jas ten, kur atitinkamai įrengtos vietos“, – sakė R. Tarasevičius.
Jis taip pat pridūrė, kad 2020 metais renginyje vienkartinius plastikinius puodelius turėjo pakeisti popieriniai, tačiau dėl pandemijos realus bėgimas neįvyko. Tad ši idėja bus įgyvendinta šiais metais.
Paklaustas, ką mano apie Londono maratone naudotas skysčio kapsules, pašnekovas gūščiojo pečiais: „Praėjo 3-4 metai, keista, bet niekur kitur neteko matyti. Matyt, tas kapsules sudėtinga transportuoti, o gal ir gamybos kaštai per dideli.“
Anot jo, edukacijos tvarumo tema tikrai dar trūksta ir bėgimų organizatoriai Lietuvoje, o ir visame pasaulyje galėtų prie to labiau prisidėti.
Šiais metais Kauno maratonas bus paankstintas ir vyks balandžio 24 dieną.
„Pakeitėme datą. Anksčiau maratonas paprastai vykdavo birželio antrąjį savaitgalį, tačiau orai kasmet šiltėja, tad bėgti maratoną kepinant 30 laipsnių karščiui vandens stoteles reikėtų statyti kas 2,5 km, tačiau vis tiek vandens pritrūktume. Kita vertus, žmonės nori rezultato, geresnių sąlygų, tad balandžio pabaigoje tos sąlygos tikrai bus palankesnės“, – žadėjo Kauno maratono organizatorius.