Sporto gerbėjai nekantriai skaičiavo valandas iki Kotrynos Teterevkovos finalo, starto antroje rungtyje laukė jau bronzą savo sąskaitoje turėjusi Rūta Meilutytė, kuomet Lietuvos plaukimo federacija birželio 23-ią išplatino naujieną apie atsistatydinantį prezidentą Tomą Kučinską.
Kodėl organizacijos vadovas nusprendė palikti plaukimo šeimą tuomet, kai ji išgyvena tikrą pakilimą – įspūdingai į plaukimo elitą grįžusi olimpinė čempionė, po kelių mėnesių duris atversiantys du olimpinio dydžio baseinai, pajėgi rinktinė ir augantis perspektyvus jaunimas?
Toks jau buvusio federacijos vadovo sprendimas stebino Lietuvos plaukimo rinktinės vyr. trenerį Žilviną Ovsiuką, pečiais gūžčiojo ir Michailas Romanovskis, ugdantis K. Teterevkovą.
„Tą sužinojau Budapešte. Jis turėjo atvykti į čempionatą. (Ši naujiena) man tai tikrai nepadėjo. O priežastys turėjo būti svarios, paprastai tokiais sprendimais žmogus nesišvaisto. Verslininkai viską skaičiuoja, mato situaciją, galimybes ir priima sprendimą“, – po klausimo apie T. Kučinsko žingsnį trauktis teigė Ž. Ovsiukas.
Anot jo, ši situacija rinktinės neliečia, treneriai ir toliau tęs savo darbus.
Prieš pasaulio čempionatą Delfi duotame interviu klausantis federacijos vadovo neatrodė, jog T. Kučinskas ketina artimiausiomis dienomis palikti laisvą prezidento kėdę.
Darbai ir idėjos artėjant Paryžiaus olimpinėms žaidynėms, lūkestis dėl FINA eksperto, sporto mokslininko Genadijaus Sokolovo ir federacijos bendradarbiavimo, viltis dėl trenerės Inos Paipelienės ir jos skambučio – nė neįtartum, jog kalba žmogus, kuris po geros savaitės atsisveikins su savo komanda.
Pats T. Kučinskas federacijai vadovavo 2012-2016 metais, verslininkas į postą grįžo 2020-aisiais, kuomet savo prezidento kadenciją užbaigė Emilis Vaitkaitis.
Buvęs vadovas E. Vaitkaitis iš plaukimo nesitraukė, vėl grįžo į generalinio sekretoriaus poziciją ir kartu dirbo su T. Kučinsku.
Tačiau šis duetas iširo: federaciją iš pradžių paliko E. Vaitkaitis, Delfi žiniomis nusprendęs naujų iššūkių ieškoti valdant baigiamą statyti daugiafunkcinį vandens sporto centrą, kuris po savo stogu talpins ir olimpinio dydžio baseiną.
T. Kučinskas prisipažino, jog būtent E. Vaitkaičio pasitraukimas tapo kertine priežastimi su federacija atsisveikinti ir jam.
Išsamiame pokalbyje buvęs plaukimo federacijos vadovas pasidalino mintimis apie savo sprendimą, lietuvių rezultatus Budapešte, Rūtos Meilutytės fenomeną ir federacijos laukiančius iššūkius.
– Rinktinės treneriai, federacijos Vykdomojo komiteto nariai liko nustebę po tokio jūsų žingsnio. Minėjote, jog daug minčių prisikaupė, kodėl palikote federaciją čempionato metu?, – Delfi paklausė T. Kučinsko.
– Tik sutapimas, jog toks žingsnis dėtas planetos pirmenybių pabaigoje. Dar birželio pradžioje Vykdomajame komitete minėjau, jog ketinu trauktis. Dar turėjau laiko pamąstyti, bet pagalvojęs birželio 23-ią parašiau atsistatydinimo prašymą.
Specialiai pasirinkau tokią datą, tai jau buvo pirmenybių antra pusė, po pagrindinių plaukikų startų. Sportininkai nieko nežinojo, tačiau apie mano sprendimą pirmenybių pradžioje buvo informuotas Žilvinas Ovsiukas.
– Kiek anksčiau pasitraukė ir generalinis sekretorius E. Vaitkaitis, dabar – jūs, panašu į byrančią komandą.
– Tai, kad E. Vaitkaitis pasitraukė, yra viena esminių priežasčių, kodėl traukiuosi ir aš.
Ne pagrindinė ir ne vienintelė, bet tai yra rimta priežastis. Mes su Emiliu dirbome apie 10 metų, vienas kitą keitėme, turiu omeny, kad vienu metu E. Vaitkaitis buvo federacijos vadovu, aš jau bandžiau atsitraukti. Jau tuomet reikėjo susirasti naują, stiprų generalinį sekretorių, bet tai mums nelabai pavyko.
Emilis praktiškai dirbo per dvi pozicijas. Visgi, dabar pagalvojau, kad 10 metų atiduota plaukimui, skirta daug laiko, jėgų, finansų. Manau, laikas dėti tašką.
– Kas galėtų pakeisti jus ar E. Vaitkaitį, ar matote rezervų iš esamos federacijos komandos?
– Manau, federacijoje yra ne vienas žmogus, kuriam nuoširdžiai rūpi, kas vyksta, nori pokyčių, tiesa, ne visi. Jei nori judėti į priekį, tą reikia daryti greičiau, nei tą daro progresyviausios plaukimo šalys. Tai akivaizdu.
Tie pokyčiai skausmingi, sudėtingi, ypač biudžetinėse įstaigose. Manau, plaukimo bendruomenė išsirinks naują vadovą. Dabar laikiną prezidentą likusiai kadencijai, o per dvejus metus turės laiko nuspręsti, kas toliau ves į priekį komandą.
– Finansų srautų valdymas, rėmėjų paieška, projektų valdymas, naujų idėjų realizavimas – kokios dar sritys patenka į prezidento atsakomybės lauką? Ar daug to administracinio, kasdienio darbo?
– Laiko tikrai tam daug skyriau, po 5-6 val. per dieną. Prezidento užduotis – įgyvendinti plaukimo federacijos strategiją. Ji – plati, apimanti ir, pavyzdžiui, antrokų mokymo plaukti projektus.
Nesame pasiekę užsibrėžtų tikslų – 75 proc. plaukti mokančių antrokų, o iki 100 proc. dar ilgas kelias.
Svarbi ne tik kiekybinė, bet ir kokybinė plėtra, kaip to mes siekiame, kaip atsirenkame iš masės gabius, norinčius rimčiau plaukti vaikus. Svarbūs ne tik vaikai, bet ir tėvai, kurie norėtų, jog jų atžalos toliau lankytų plaukimą.
Įdiegta ne viena naujovė, viena jų – diplomų sistema. Žalią diplomą gauna gabiausi vaikai, kurie gali būti įdomūs plaukimo treneriams ir ne tik jiems, nes toks vaikas turbūt ir koordinuotas, turi ir kitų gebėjimų, kurie reikalingi sportui.
Kokybiškas vaikų mokymas plaukti, infrastruktūros plėtra, žinių pritraukimas, pasaulinių praktikų diegimas, trenerių motyvacija, piramidės užtikrinimas, mini plaukimo centrų kūrimas – tikrai yra daug iššūkių, kuriems reikia stiprios komandos.
Nuo kelių žmonių federacijos komanda išaugo į 20-ies darbuotojų kolektyvą. Pakankamai rimta mašina, kurią reikia valdyti. Tam tikrą rolę turi prezidentas, užtikrindamas strategijos įgyvendinimą, o visą procesą valdo generalinis sekretorius.
Visada sakiau, kad generalinis sekretorius yra kaip įmonės generalinis direktorius.
– Po R. Meilutytės iškovotų medalių Lietuvos rinktinė pasaulio čempionato medalių įskaitoje užėmė 11-ą vietą, už nugaros – tokios šalys kaip Vokietija, Japonija, Lenkija ar Nyderlandai. Ar yra rezervų, jog ir ateityje Lietuvos plaukimo rinktinė džiaugtųsi tokiomis pozicijomis?
– Lietuvos sporte ypač trūksta sisteminio požiūrio ir sisteminių darbų, kurie apimtų sporto šaką plačiąja prasme. Nuo piramidės formavimo iki mokslo, medicinos tyrimų, žinių kaupimo, treniravimo sistemų.
Tą mes pradėjome diegti ir tą reikia tęsti. Ta sistema rezultatus turėtų duoti artimiausiu metu ir juos pamatysime jaunučių, jaunių tarptautinėse varžybose. Turime puikių, talentingų jaunų plaukikų, į vasarą vyksiančias varžybas deleguojame labai stiprias amžiaus grupių rinktines.
Iš jų labai tikiuosi ne vieno finalo ir medalių. Ta sistema savo vaisių turėtų duoti po 3-4 metų, kai kas jau turėtų plaukti Paryžiaus žaidynėse.
Kalbant apie Budapešto medalius, būkime iki galo atviri, tai vieno megatalento rezultatas.
Abu medaliai Rūtos. Žinoma, padarytas didelis darbas, jog R. Meilutytė grįžtų, dėta daug žingsnių bandant ją įtikinti ir motyvuoti, jog bent darytų tai, kas jai patinka.
Turėjome susitarimus su treneriais, jog nebūtų spaudimo, kažkokio vertimo treniruotis. Rūta pažįsta save, žino, ko nori ir ką gali.
Neskaičiuojant Rūtos, kitais rezultatais aš nesu labai optimistiškas. Nesakau, kad rezultatai nepatenkinami, bet jie ne daugiau nei patenkinami.
Kaip minėjau prieš čempionatą, finalų tikėjausi iš visų lyderių, nežinojau tokios prastos Dano Rapšio situacijos. Jei Danas būtų sveikas, jis tikrai būtų kovojęs finale.
Realiai medalio tikėjausi iš Kotrynos, ne mažiau nei iš Rūtos. Jei ji būtų plaukusi arti savo asmeninio rekordo, kurį pasiekė vasarį, ji būtų iškovojusi sidabrą.
Deja, bet reikia pripažinti, jog mums eilę metų sunkiai sekasi iššauti su asmeniniais rezultatais svarbiausiose varžybose. Pavydu žiūrėti, kaip kitos šalys gerina rekordus. Pats mėgstu lyginti rezultatus. Aukštumoje esantys atletai svarbiausiose varžybose arba yra labai arti savo asmeninių rekordų ribos, arba gerina savo asmeninius rezultatus.
Žvelgiant į mūsiškių rezultatus, savo asmeninius laikus gerino tik du mūsų jaunuoliai Erikas Grigaitis ir Tomas Navikonis, planetos čempionato debiutantai. Nežinau, ar jiems buvo lengviausia gerinti savo laikus, jei stresą laikome argumentu. Jiems kaip tik iš tos pusės turėjo būti sunkiausia.
Jaunimas tą padarė. K. Teterevkova, Andrius Šidlauskas, Deividas Margevičius neplaukė arti asmeninių geriausių rezultatų, kai kurie liko toli nuo jų.
Tai rodo, kad yra apie ką pagalvoti ir yra ką keisti, kad mes iššautume tada, kada reikia tą padaryti.
– Ko reikia, kad ir ateityje Lietuva pretenduotų į medalius pasaulio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse?
– Trijų dalykų. Labai stiprios vadybos, labai kompetentingų, motyvuotų trenerių ir, paskutinis dalykas, infrastruktūros.
Ji šiai dienai neleidžia tikėtis, kad mūsų rinktinė turės savo namus, bazę ir nebereikės keliauti po visą pasaulį, nes psichologinis nuovargis yra vienas esminių dalykų, apie kurį kalba mūsų plaukikai.
Tą patį Rūta minėjo, jog nori daugiau laiko praleisti namuose, nes visą laiką būti išvažiavus be galo sunku psichologiškai.
Tai ne federacijos klausimas. Ji to negali išspręsti. Turi veikti valstybės, šiuo atveju Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, vienos iš savivaldų ir federacijos trikampis. Mums dėl įvairių priežasčių iki galo to nepavyko padaryti.
Daug dirbome šiuo klausimu, su dideliu pavėlavimu, bet pagaliau Vilnius turės 50 m baseiną Lazdynuose, prieš trejus metus duris atvėrė Fabijoniškių baseinas, tačiau tokios trišalės sutarties neturime nė su vienu subjektu.
80-90 proc. savo laiko praleisti užsienyje tiek sportininkams, tiek treneriams yra beprotiškai sunku.
– D. Margevičius po savo asmeninio starto minėjo, jog dėl šeimyninių aplinkybių rinkosi treniruotes Lietuvoje, bet ne treniruočių stovyklas užsienyje, o tai galėjo turėti įtakos jo ne pačiam geriausiam rezultatui Budapešte.
– Na, čia ne visa teisybė, Deividas nepasakė antros dalies. Jis plaukimą derina su savo antru darbu. Jis kažkiek paplaukia, bet nesitreniruoja tiek, kiek tą darė anksčiau. Tačiau ne dėl to, jog turi šeimą, o dėl darbo, kuris nėra susijęs su plaukimu.
Deividas siekia pagerinti šeimos finansinę gerovę, jis pasirinko tokį kelią ir mes tą turėjome toleruoti, nes mes neturime kitų alternatyvų, šiai dienai nėra peteliške plaukiančio sportininko, kuris būtų bent arti Deivido rezultatų.
– Vadinasi, tai sistemos trūkumas, jei plaukimo rinktinės narys, dalyvaujantis pasaulio čempionate, olimpinėse žaidynėse, negali savęs ir šeimos išlaikyti iš savo sportinės veiklos.
– Plaukikų pajamos nėra tokios mažos, sportininkai paprastai turi tris pajamų šaltinius – valstybės, šiuo atveju Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos stipendija, olimpinė stipendija ir federacijos stipendija, kuri mokama geriausiems nuo jaunių amžiaus grupės.
Mūsų geriausi sportininkai, geriausiųjų penkioliktukas turi ne vieną pajamų šaltinį, o patys stipriausi – visus tris.
Pajamos nėra blogos, bet žinoma, nepalyginamos su tomis, kokias sąlygas turi Vakarų šalių stipriausi plaukikai: sporto bazė sąlyginai arti namų, poilsis greta baseino, maitinimas vietoje, galimybės mokytis ar dirbti, pavyzdžiui, plaukimo treneriu, laiką leisti su artimaisiais, kūno ir emocinė priežiūra.
– Ar ramia širdimi paliekate federaciją, turint omeny plaukikų lygį, patį įdirbį organizacijoje, nėra baimės, jog ilgai statytas ir puoselėtas namas ims ir subyrės?
– Atvirai pasakius, palieku skaudančia širdimi, tikrai neramu. Kalbėjomės su federacijos viceprezidentu Sauliumi Binevičiumi, kuris tikėtina, gali būti išrinktas laikinuoju prezidentu likusiai dvejų metų kadencijai.
Jam žadėjau – kiek reikės, tiek padėsiu, bet tikrai negalėsiu tiek laiko skirti, kaip iki šiol.
Dar yra kitas mano klausimas – likti ar nelikti Europos plaukimo federacijoje (LEN), esu antras žmogus po prezidento (portugalo Antonio Jose Silva), užimu iždininko pareigas, esu atsakingas už visą komercinę plaukimo dalį.
Į Europos plaukimą žengiau su mintimi kuo daugiau padėti Lietuvos plaukimui. Kuo geresni santykiai su kitomis pajėgiomis plaukimo šalimis, su tarptautine plaukimo bendruomene, tuo lengviau atsiveria reikiamos durys ir lengviau pasiekiamos žinios.
Jei federacijai tos žinios bus reikalingos, aš tęsiu veiklą LEN, bet jei matysiu, kad federacijai tai neaktualu ir reikalai stoja, kaip aš sakau, užsiveis pelkynas, tikrai neliksiu LEN, poreikio nelieka.
– Ar jaučiate, jog bus reikalingos jūsų žinios?
– Nežinau, tai bendruomenės sprendimas, ko ji nori. Visose bendruomenėse yra progresyvioji dalis, norinti pokyčių ir tobulėjimo. Paprastai tokių žmonių nėra daug.
Yra dalis, kuri lieka abejinga, kaip vėjas papūs, taip gerai, kita dalis – protestuojantys prieš bet kokį pokytį, nes skiriasi interesai. Jie nėra orientuoti į profesionalų auginimą, į mokymą, į vaikų tobulėjimą. Tokių protestuojančiųjų turime ir savo bendruomenėje.
Laimei, tokių žmonių išvengėme Vykdomajame komitete, visus sprendimus priėmėme bendru sutarimu, kaip ir strategiją, kurią kūrėme kartu. Prie jos prisidėjo ir treneriai, federacijos vadovai, ir VK nariai, ir net rėmėjai, verslo žmonės, neabejingi plaukimui.
Klausimas, kuri jėga dabar nugalės, ar ta progresyvioji, ar ta, nenorinti pokyčių ir linkusi protestuoti dalis. Tai bus federacijos išbandymas. Nuo to priklausys jos likimas ir mano sprendimas Europos plaukimo federacijoje.
– Kalbant apie sportą, kokie jūsų artimiausi žingsniai ir planai, gal prisijungsite prie kitos kurios nors sporto šakos?
– Tikrai ne, nieko neplanuoju. Lieka dvi sąsajos su sportu. Tai viena ilgalaikė, domiuosi ne tik plaukimu, bet ir visomis sporto šakomis, seku rezultatus, rūpi kiekvieno Lietuvos atleto pasiekimai.
Tai išliks visam gyvenimui, sportą pamėgau nuo penkerių, Maskvos olimpines žaidynes paauglystėje stebėjau nuo pirmos iki paskutinės minutės, rusiškai išmokau skaitydamas „Sport Express“ laikraštį.
Antra mano sąsaja – pareigos Europos plaukimo federacijoje. Kitų planų su kažkokia kita sporto šaka ar organizacija neturiu.
Lietuvai pasaulio plaukimo čempionate atstovavo 7-i plaukikai: Danas Rapšys (200 ir 400 m l. stiliumi), Kotryna Teterevkova (50, 100 ir 200 m krūtine), Rūta Meilutytė (50 ir 100 m krūtine, 50 m l. stiliumi), Andrius Šidlauskas (50, 100 ir 200 m krūtine), Deividas Margevičius (100 m peteliške), Tomas Navikonis (50 ir 100 m l. stiliumi) ir Erikas Grigaitis (100 ir 200 m nugara).
Lietuvių rezultatai pasaulio plaukimo čempionate:
| Plaukikas | Laikas* | Vieta |
| Danas Rapšys | ||
| 200 m l. stiliumi | 1:46.82 | 14 |
| 400 m l. stiliumi | 3:50.03 | 18 |
| Kotryna Teterevkova | ||
| 50 m krūtine | 31.40 | 22 |
| 100 m krūtine | 1:06.97 | 12 |
| 200 m krūtine | 2:23.90 | 5 |
| Rūta Meilutytė | ||
| 50 m krūtine | 29.70 | 1 |
| 100 m krūtine | 1:06.02 | 3 |
| 50 m l. stiliumi | 26.25 | 34 |
| Andrius Šidlauskas | ||
| 50 m krūtine | 27.54 | 14 |
| 100 m krūtine | 59.80 | 8 |
| 200 m krūtine | 2:13.13 | 20 |
| Deividas Margevičius | ||
| 100 m peteliške | 53.44 | 37 |
| Tomas Navikonis | ||
| 50 m l. stiliumi | 22.92 | 49 |
| 100 m l. stiliumi | 49.93 | 39 |
| Erikas Grigaitis | ||
| 100 m nugara | DSQ | xx |
| 200 m nugara | 1:59.92 | 18 |
* - paskutinis rezultatas (finale, pusfinalyje arba atrankoje)
Pasaulio plaukimo čempionato medalių lentelė (vieta, rinktinė, aukso, sidabro, bronzos medaliai, iš viso):
| 1. JAV | 17 | 12 | 16 | 45 |
| 2. Australija | 6 | 9 | 2 | 17 |
| 3. Italija | 5 | 2 | 2 | 9 |
| 4. Kanada | 3 | 4 | 4 | 11 |
| 5. Prancūzija | 2 | 4 | 2 | 8 |
| 6. Švedija | 2 | 2 | 0 | 4 |
| 7. Vengrija | 2 | 0 | 0 | 2 |
| 7. Rumunija | 2 | 0 | 0 | 2 |
| 9. Didžioji Britanija | 1 | 1 | 3 | 5 |
| 10. Kinija | 1 | 0 | 4 | 5 |
| 11. Lietuva | 1 | 0 | 1 | 2 |
| 12. Vokietija | 0 | 3 | 1 | 4 |
| 13. Japonija | 0 | 2 | 2 | 4 |
| 14. Brazilija/ Nyderlandai/ Lenkija | 0 | 1 | 1 | 2 |
| 17. Korėja | 0 | 1 | 0 | 1 |