„Reikia pasižiūrėti į savo pasą. Šią vasarą sukaks 65-eri. Atėjo laikas užleisti vietą jaunesniems, – teigė ilgametis asociacijos prezidentas. – Per šią kadenciją stengiausi įkalbėti naujus žmones, vadybininkus, kurie galėtų vesti į priekį mūsų stalo teniso asociaciją. Metus ar kitus jiems padėsiu, kol įsivažiuos ir galės dirbti savarankiškai.“
Daugiau nei du dešimtmečius šalies stalo tenisininkų šeimos galva esantis R. Balaiša pagal vadovavimo trukmę muša visus rekordus. Nuo 1992 metų jis buvo LSTA vykdomojo komiteto narys, atsakingas už ryšius su užsieniu. Kai 1994-ais Vidmantas Žiemelis po pusės kadencijos atsisakė LSTA prezidento pareigų, asociacijos vairas buvo patikėtas R. Balaišai. Be priekaištų vadovo poste R. Balaiša išbuvo penkias su puse kadencijos – net 23-ejus metus.
Šių metų kovo mėnesį paskelbus viešą konkursą LSTA prezidento pareigoms eiti buvo gauti dviejų pretendentų vokai. Posto panoro siekti 3-io Vilniaus policijos komisariato vyresnioji tyrėja, asociacijos „Sportininkų gidas“ prezidentė 35-erių metų Aurelija Abaravičienė ir 42-ejų metų verslininkas ir Lietuvos marketingo asociacijos valdybos narys Laimis Jančiūnas.
Prieš savaitę A. Abaravičienė savo kandidatūrą atsiėmė. Savo sprendimą ji motyvavo tuo, jog jos ir L. Jančiūno pozicijos įvairiais klausimais sutampa, todėl dirbant kartu pasiekti savo tikslų būtų kur kas lengviau. Pasitraukdama ji nusprendė palaikyti
L. Jančiūno kandidatūrą.
Naujo LSTA vadovo rinkimų išvakarėse pakalbinome R. Balaišą.
– Esate ilgiausiai prezidento poste išsilaikęs žmogus iš visų šalies sporto federacijų. Kaip jums tai pavyko?
– Reikėtų sakyti – kaip man nepasisekė (šypsosi). Stalo tenisininkams vadovauju nuo 1994 metų. Šiemet yra jau 23-eji metai arba penkios su puse kadencijos, kai esu prezidentas. Iki manęs asociacijai vadovavo V. Žiemelis. Bet jis visos kadencijos neišbuvo. O asociacijoje atsiradau dar anksčiau. 1992-ais buvau išrinktas į LSTA vykdomąjį komitetą ir dvejus buvau atsakingas už ryšius su užsieniu. Tad visuomeniniais pagrindais asociacijoje išdirbau ketvirtį amžiaus.
Prieš tai, iki 1991-ų, 10 metų vadovavau „Žalgirio“ sporto mokyklai, kurioje buvo dvi kompleksinės sporto šakos atalo ir lauko tenisas. Per tą dešimtmetį sporto mokykloje įgijau patirties.
Kai tapau LSTA prezidentu, man buvo 42-eji. Tuomet buvau vienas jauniausių prezidentų iš visų sporto šakų. Nes įprastai federacijų vadovais buvo renkami labiau patyrę. Ir Europoje buvau vienas jauniausių prezidentų.
– Ar pamenate, kokią padėtį radote asociacijoje tapęs vadovu?
– Visi prisimename tuos laikus. 1992-1994 metais dirbti buvo sudėtinga. Jokių lėšų neturėjome. Netgi rinktinių išvykoms į svarbiausias varžybas Europos ar pasaulio čempionatą reikėjo ieškoti pinigų. Daugelis sportininkų taip pat buvo pakrikę. Teko viską dėlioti po kruopelytę: rinkti žmones ir ieškoti pinigų. Prisidėdavau ir savo lėšomis, nes pasitraukęs iš „Žalgirio“ sporto mokyklos įkūriau privatų verslą. Iki 2000-ų į visas išvykas kaip prezidentas vykdavau už savo pinigus, nes asociacija neturėjo daug finansų.
– Kokią asociaciją dabar paliekate?
– Prabėgo labai daug metų, nėra ką ir lyginti. Žinoma, pinigų federacijoms visuomet bus per mažai. Mūsų asociacija yra normaliose bėgiuose ir užtikrintai juda į priekį. Sportininkai keliauja į įvairiausias varžybas, ne tik suaugusieji, bet ir jauniai, jaunučiai. Dalyvaujame visose programose ir Europos, ir olimpinio solidarumo.
Žinoma, visada norisi turėti daugiau ir, kad būtų geriau. Bet esame normaliame kelyje. Paimkime masiškumą. Pagal statistiką 2015 metais stalo tenisu Lietuvoje užsiėmė 3,5 tūkst. žmonių. Pagal šį rezultatą esame, berods, septinti krašte tarp visų sporto šakų. Mus lenkia tik komandinės sporto šakos futbolas, krepšinis, tinklinis ir rankinis bei plaukimas ir lengvoji atletika.
Turime 83 trenerius. Pagal šį skaičių Lietuvoje dalijamės 6-7 vietas. Visa tai rodo, kad atrodome neblogai. Atmetus krepšinį ir futbolą, turime vieną didžiausių lygų Lietuvoje: septynias vyrų komandų ir tris moterų komandų lygas. Jose iš viso žaidžia 244 ekipos. Tai rodo, kad dabar stalo tenisas populiarėja. Nes, pavyzdžiui, prieš ketverius metus varžėsi 200 komandų. Dabar – jau 244. Populiarumas auga, tuo mes labai džiaugiamės.
O jei suskaičiuotume savo medalius... Sovietų laikais mūsų stalo tenisininkai buvo iškovoję virš 50 aukso medalių SSRS čempionatuose. Dabar galime pasigirti: Europos suaugusiųjų čempionatuose mūsų sportininkai iškovojo 17 medalių. Kas tuo galėtų dar pasididžiuoti? Dauguma jų priklauso Rūtai Paškauskienei. Prie šio apdovanojimų kraičio prisidėjo ir Jolanta Prūsienė, drauge su Rūta dvejetų varžybose laimėjusi tris žemyno medalius.
2015 metais pasaulio jaunučių čempionate iškovoti trys medaliai. Jų autorius mūsų jaunoji žvaigždutė Medardas Stankevičius, jau perėjęs į jaunių grupę. Tąkart pasaulio jaunučių pirmenybėse Egipte vienetų ir dvejetų varžybose iškovojo bronzos medalius, o su Europos rinktine (tais metais pagal reitingą Medardas Europoje buvo ketvirtas) pelnė auksą, o finale europiečiai įveikė Azijos rinktinę. Medardas jau įsiliejo į Lietuvos suaugusiųjų rinktinę. Bet dirbti jam reikia dar daug.
Galiu pasidžiaugti, jog Europos stalo teniso sąjungos (ETTU) jaunųjų talentų „Development“ programoje 2016 metais Lietuvai atstovavo trys sportininkai - M. Stankevičius ir sesės dvynės Kornelija ir Emilija Riliškytės. Iš visos Europos į šią programą įtraukta 30 sportininkų. Mes turime tris. Tai puikus rezultatas.
Žinoma, visuomet yra įvairių problemų. Šiandien didžiausia problema – trenerių kvalifikacijos kėlimas. Stalo tenisas stipriai juda į priekį, atsilikti negalima. O daugelis trenerių dirba taip, kaip patys žaidė dar XX amžiuje. Siekdami kelti trenerių kvalifikaciją, 2015 metais rengėme Tarptautinės stalo teniso federacijos (ITTF) pirmo lygio mokymus. Šiais metais treneriams organizuosime jau aukštesnio – antro lygio – mokymus.
Praėjusių metų pabaigoje į Lietuvą buvome pasikvietę vieną geriausių pasaulio specialistų iš Kinijos Li Xiaodongą. Penkis olimpinius čempionus išugdęs svečias iš Kinijos dešimt dienų dirbo su talentingiausiais Lietuvos vaikais. Mane kiek nuvylė, kad mūsų treneriai nesiveržė semtis iš jo patirties. Iš Kauno nebuvo atvykęs nė vienas treneris, nors jų Kaune dirba daug.
Kita problema yra stalo teniso bazės. Visi nori turėti savo centrą. Bet jau matyti pirma kregždė ir po dvejų metų Kaune turėsime stalo teniso centrą. Jis bus įrengtas prie kompleksinės sporto mokyklos „Gaja“. Bus įrengtos trys salės, iš jų viena bus skirta stalo tenisui.
Bazių klausimą turėtų spręsti savivaldybės. Vilniuje, kaip žinome, per 25-erius metus stalo teniso sąlygos tik pablogėjo. Anksčiau turėjome stalo teniso bazę Koncertų ir sporto rūmuose. Dabar sostinėje beliko sportuoti tik įvairiuose požemiuose.
– Tiek daug metų atidavėte stalo tenisui. Pasitraukęs iš prezidento posto šios sporto šakos turbūt nesistengsite greitai pamiršti?
– Dar esu Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vykdomojo komiteto narys, iždininkas ir ten reikės būti visą kadenciją. Turiu verslą, kuriam irgi reikia nemažai skirti laiko. Reikia pasižiūrėti ir į savo pasą, nes šią vasarą sukaks 65-eri. Atėjo laikas užleisti vietą jaunesniems. Kol turiu jėgų, durimis neužtrenksiu. Šią kadenciją stengiausi įkalbėti naujus žmones, vadybininkus, kurie galėtų vesti į priekį mūsų stalo teniso asociaciją. Žinoma, jiems reikės laiko įsivažiuoti. Metus ar kitus jiems padėsiu, kol įsivažiuos ir galės dirbti savarankiškai.