Per atrankos varžybas jis bėgo trečiuoju etapu, o finale – pirmuoju. Finale antrasis ir trečiasis etapai buvo patikėti maskviečiams Michailui Lingei ir Nikolajui Černeckiui, o ketvirtasis – novosibirskiečiui Viktorui Markinui.
Kvartetas visą laiką pirmavo, tačiau paskutiniajame etape Vokietijos bėgikas bandė pasivyti V. Markiną. Iki finišo likus apie 60 metrų, vokiečiui tai pavyko padaryti, bet pritrūko jėgų aplenkti varžybų lyderį.
Vos 0,2 sek. anksčiau, pirmasis finišavo V. Markinas, SSRS kvartetui užtikrinęs aukso medalius.
„Neseniai Lietuvos lengvosios atletikos federacijai laišką parašė Nikolajus Černeckis, su kuriuo porą metų bendrauju, kad man būtų sudaryta galimybė atvykti į Maskvą ir kartu prisiminti įspūdingą pergalę, pasidžiaugti olimpiniais aukso medaliais.
Iš olimpinių čempionų komandos likome trise: verslininku tapęs Michailas Lingė laukiniais 1990-aisiais buvo nušautas.
Tačiau koronaviruso plitimas stabdo mano išvyką į Maskvą“, – sako R. Valiulis.
Auksiniame kvartete trenerio Antano Krasaičio auklėtinis buvo vadinamas „Rem“, o Lietuvoje – Remis.
1980-aisiais R. Valiulis buvo pasiekęs patį didžiausią meistriškumo piką, iškovojo pačias svariausias pergales savo karjeroje: be olimpinio aukso ir pasiekto SSRS rekordo, 400 m distancijoje jis dar pelnė bronzos medalį per Europos uždarų patalpų čempionatą Zindelfingene (Vokietija).
Iš viso olimpinis čempionas 3 kartus gerino SSRS rekordus estafetėje, vieną kartą – 400 m distancijoje, laiką fiksuojant rankiniu chronometru (45,4 sek.) bei 8 kartus – Lietuvos. Jo pasiekti du šalies rekordai (stadione – 45,73 sek. ir manieže – 46,75 sek.) nepagerinti iki šių dienų.
„Viduje džiaugiausi, tačiau nemokėjau didžiuotis savo pergalėmis. Daug treniravausi, rengiausi vienoms varžyboms po kitų – man sekėsi pasiekti gerų rezultatų“, – sakė R. Valiulis.
– Ar įspūdingos pergalės neapsuko galvos?
– Nuo išpuikimo niekur nepabėgsi. Kada ką nors svaraus pasieki – susisuka ta galvelė. Visiems treneriams sakiau, kad žvaigždžių liga – kaip tymai, vėjaraupiai, kurias reikia persirgti.
– Jūsų rekordai nepagerinti iki šių dienų, negi Lietuvoje nėra bėgikų, negimė antrasis Valiulis?
– Prie mano rekordo buvo priartėjęs triskart Lietuvos čempionas Jonas Motiejūnas, tačiau jis gyvena Amerikoje. Todėl negaliu sakyti, kad nėra greitų lietuvių. Yra.
Jonui Motiejūnui buvo suteikta Lietuvos pilietybė ir jis dalyvavo Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, tačiau dėl traumos 400 m nuotolio nebaigė. Lietuvoje irgi buvo talentingų jaunųjų 400 m bėgikų, tačiau priartėjus prie vyrų grupės jie kažkur pradingdavo.
Užtat galime džiaugtis ir didžiuotis, kad Lietuvos vyrai toli meta diską. Turime nacionalinę sporto šaką lengvojoje atletikoje. Disko metimas Lietuvoje turi senas gražias tradicijas, o 400 m distancijoje jų nėra. Bandžiau tas tradicijas sukurti, pradžią padariau, tačiau manimi niekas nepasekė.
– Kodėl pasirinkote tokią sunkią lengvosios atletikos rungtį?
– Kai įstojau mokytis į Panevėžio internatinę sporto mokyklą, patekau pas fantastišką, dabar jau šviesaus atminimo trenerį Algimantą Kukštą. Jis visus sportininkus pradėdavo rengti nuo daugiakovės. Kur geriausiai jiems sekdavosi, tą rungtį treneris ir parinkdavo. Štai ir visa paslaptis.
Pradėjau specializuotis 400 m bėgimo distancijoje, iš savęs mokėdavau išspausti viską. Kai dabar visa tai prisimenu, net bloga pasidaro.
Bėgiodavau ir 100 m, 200 m distancijas, tapau Lietuvos čempionu. Rimtu šių nuotolių sprinteriu vėliau tapo Alytuje sportinį kelią pradėjęs Rytis Sakalauskas, kuris 100 m nuotolį įveikė puikiu 10,14 sek. rezultatu. Visus kitus sprinterius vadinu vidutiniokais.
– Jūsų treneris Antanas Krasaitis, artėjant Maskvos olimpinėms žaidynėms, tikėjo, kad tapsite olimpiečiu, bet vis vien į Maskvą važiuodavo su lietuviškais skanėstais, kad tik jūsų neišbrauktų iš estafečių komandos, o ar pačiam jautėsi ta didžiulė įtampa?
– Įtampa, žinoma, buvo. Estafečių bėgimo kvartetas buvo paskelbtas tik varžybų išvakarėse.
Kai laimėjau vienas atrankos varžybų, kuriose pagerinau SSRS rekordą, rinktinės vyr. treneris man pasakė, kad vieta olimpinėje rinktinėje garantuota. Tačiau vėliau prasidėjo „žaidimai“. Mano treneris, dabar jau šviesaus atminimo Antanas Krasaitis buvo superinis vadybininkas, fantastiškai apsukrus, viską greitai „užuosdavo“.
Iš jo buvo galima daug ko pasimokyti, netgi kantrybės. Treneris trūkusiu apendicitu vaikščiojo net tris dienas. Mes, vyrai, dažniausiai esame bailiai, tarkime, man būtų nemaža problema nueiti pas gydytojus. Tačiau tfu, tfu, kol kas sveikata gera.
Treneriui ikiolimpiniais metais įtampa buvo tikrai didžiulė, kai dabar pagalvoju, galbūt, tai prisidėjo ir prie jo rimtos ligos.
– Kodėl nutrūko jūsų karjera?
– 1981-aisiais autokatastrofoje žuvus SSRS sprinto ir barjerinio bėgimo rinktinės vyriausiajam treneriui Valentinui Čistiakovui, jį pakeitė kitas, kuris susirinko savo komandą. Nepatekau į rinktinę ir dingo motyvacija. Dar trejus metus bėgiojau ir 1983-aisiais pasitraukiau iš bėgimo tako.
Savo karjerą baigiau, būdamas 25-erių. Tada SSRS vyravo tendencija, jog sportininkas tokių metų jau yra neperspektyvus. Nebebuvo jėgų kovoti nei su pačiu savimi, nei su kitais ir ramiai išėjau.
– 1991-aisiais pasirinkote automobilių verslą, kuriame praleidote beveik 20 metų, kaip sekėsi?
– Patentą turėjau nuo 1989-ųjų, kai dar dirbau treneriu Vilniaus sporto mokykloje-internate. Kai viskas pradėjo riedėti į pakalnę, pasukau į verslą, kuriame sukausi iki 2009-ųjų.
Tai nebuvo vien automobilių verslas, tai buvo pirk-parduok. Pagrindinis užsienis buvo Rusija, į ten veždavau mašinas. Nepasakyčiau, kad darbas buvo sunkus. Tada buvau jaunas, alkanas, tos kapeikos labai pravertė.
– Integruotis į naują gyvenimą nebuvo lengva, olimpiniam čempionui nebuvo atkelti visi vartai.
Tais laikais norint gauti gerą darbą, reikėjo būti prie valdžios. Jai neišmokau lankstytis nei anksčiau, nei dabar.
– Dabar septynerius metus dirbate Vilniaus krepšinio mokykloje bendro fizinio parengimo treneriu. Nuo lengvosios atletikos – prie krepšinio. Kodėl nepasilikote ten, ką geriausiai žinojote ir mokėjote?
– Darbas patinka, stengiuosi, kad mūsų mokyklos jaunieji žaidėjai būti greiti, stiprūs ir ištvermingi. Vaikai yra motyvuoti, žino, ko siekia, su jais nėra jokių problemų dirbti, kartais juos reikia netgi stabdyti. Lietuvoje krepšinis yra krepšinis.
Kodėl perėjau į krepšinį, tai likimas. Prieš tai porą metų dirbau lengvosios atletikos treneriu. Dabartinis Vilniaus krepšinio mokyklos direktorius Vytautas Tupčiauskas, kurį vadinu savo krikštatėviu, pakvietė padirbti į mokyklą su jo jaunaisiais auklėtiniais. Ir pasilikau.
Dabar lengvaatletis esu tik tiek, kad kiekvieną dieną stengiuosi kuo daugiau vaikščioti.
– Jūsų žmona Regina Minkevičiūtė-Valiulienė praeityje buvo puiki krepšininkė, jos pėdomis pasekė ir abu vaikai Rūta su Vytautu. Tad jūsų šeimą užvaldė krepšinis?
– Tikrai taip. Žmona Regina, atstovavo įvairioms Lietuvos rinktinėms, 1975-aisiais tapo SSRS jaunimo vicečempione, pateko į SSRS rinktinę ir tais pačiais metais per Europos jaunimo čempionatą Ispanijos mieste Vige buvo pripažinta geriausia pirmenybių įžaidėja.
Vėliau ji aktyviai treniravosi „Kamanių“ senjorių komandoje, buvo jos kapitonė, važinėjo po pasaulį, apie 20 metų dalyvaudavo pasaulio ir Europos senjorių čempionatuose, meistrų žaidynėse, tapdavo arba čempionėmis, arba vicečempionėmis.
Tačiau dabar krepšinio ji jau nebežaidžia, bet be jo negali gyventi – ir toliau yra ištikima „Kamanių“ komandai, susitinka su savo draugėmis, pažymi gimtadienius.
Dukra Rūta studijavo Amerikoje, o po to ištekėjo už australo ir dabar gyvena Australijoje. Iš pradžių gyveno Darvino mieste, žaidė mėgėjų lygoje ir mokykloje dirbo psichologe. Dabar jos šeima persikėlė gyventi į sostinę Kanberą. 29-erių dukra įstojo studijuoti į Kanberos universitetą ir nori siekti profesinių aukštumų. Ji susirado mėgėjišką komandą ir toliau žaidžia.
Rūta Youtube surado mūsų auksinį finišą per Maskvos olimpines žaidynes, nuorodą man persiuntė į telefoną ir dabar dažnai jį pasižiūriu.
34-erių sūnus Vytautas baigė Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklą, po to studijavo Amerikoje ir žaidė NCCA. Dabar jis tapo Rusijos krepšinio specialistu: dirbo Maskvos srities „Chimki“, Krasnodaro „Lokomotiv“, o nuo šių metų kovo mėnesio – Sankt Peterburge „Zenito“ krepšinio komandoje, rungtyniaujančioje Eurolygoje, techninio rengimo treneriu. 2018-aisiais jo šeimoje gimė dukrytė Olivija ir tapau laimingu seneliu. Anūkėlė – didelis mūsų džiaugsmas. Su sūnumi bendraujame kone kasdien, matau, kaip auga Olivija.
Dar prieš kelerius metus krepšinį irgi aktyviai žaidžiau, atstovavau nemažai žinomų sporto žmonių savo gretose turinčiai „Perlas“ komandai, su draugais pamėtydavo į krepšį ir Simono Daukanto gimnazijoje.
Tačiau pažeidžiau kelius ir su kamuoliu teko atsisveikinti. Nutariau nerizikuoti: geriau sveikai vaikščioti, nei šlubčiojančiam žaisti.
– Ar tapęs olimpiniu čempionu, smarkiai praturtėjote?
– SSRS sporto komitetas mums išmokėjo 4 tūkst. rublių premiją, bet dar atskaitė 400 rublių. Per įvairius priėmimus dar gavau televizorių „Šilelis“, šio bei to, štai ir viskas. Kai tais pačiais metais per Europos uždarų patalpų čempionatą buvau trečias, mūsų „Dinamo“ draugija paskyrė dviejų kambarių butą ir pirmo modelio „Žiguli“ mašiną. Tai ir visi turtai, kuriuos užsidirbau sportuodamas.
Lengvoji atletika – ne pati turtingiausia sporto šaka. Ji graži, tačiau sunku pasiekti svarių rezultatų, už kuriuos niekas nenori mokėti. Tačiau gyvenime esu laimingas, svarbiausia – kad šeimoje esame visi sveiki, patenkinti tuo, ką turime, džiaugiamės vienas kitu.
Gyvename Naujamiestyje keturių kambarių bute, pro langus matome atnaujintą sporto aikštyną prie Baltojo tilto. Puikumėlis!
Iš gyvenimo daugiau nieko nebegalima pasiimti. Norėtųsi, kad jis ir toliau būtų toks visavertis.