Ignalinos rajono savivaldybės vadovai sudaro sąlygas sporto ir turizmo plėtrai, nuolat rūpinasi naujų sporto objektų atsiradimu ir įdomių idėjų įgyvendinimu.
Prieš 12 metų Ignalinoje pastatytas 25 m plaukimo baseinas su keturiais takeliais, jau baigiama Lietuvos žiemos sporto centro rekonstrukcija, atidaryta vienintelė mūsų šalyje distancinio (lygumų) slidinėjimo trasa su dirbtinio sniego danga.
Ignalinos meras Henrikas Šiaudinis mano, kad jei nesikeis požiūris, žiemos sportą jo sostine vadinamame mieste nukonkuruos sparčiai populiarėjantis plaukimas.
– Ar ne per didelė prabanga tokiam nedideliam miesteliui turėti plaukimo baseiną? Ar ši sporto šaka prigijo šiame žiemos mieste?
– Baseinas labai pasiteisino ir plaukimas prigijo. Mums ypač pasisekė – turime labai gerą trenerį Eugenijų Rakitiną. Išgirdęs, jog Ignalinoje pastatytas plaukimo baseinas, jis atvažiavo dirbti iš Šiaulių. Jaunasis treneris subūrė gabių vaikų būrelį, sportininkams padeda savivaldybė.
Jau kelerius metus mūsų plaukikai per įvairių amžiaus grupių šalies čempionatus laimi medalių.
Vienas treneris jau nespėja visų treniruoti, įsteigėme dar vieną etatą. Mus džiugina ne tik geri rezultatai, bet ir didžiulis vaikų užimtumas, jų noras stiprinti savo sveikatą.
Parengta valstybinė programa, inicijuota Švietimo ir mokslų ministerijos, ji skatina vaikus mokyti plaukti.
Įsivaizduojame, kad vaikai gali išmokti plaukti ežeruose ir upėse. Tačiau tai sudėtinga ir pavojinga. Kai vaikus moko plaukti treneriai, daug saugiau ir patogiau. Pasitarę su Lietuvos plaukimo federacija (tai, manau, daro ir kitos savivaldybės), plaukti mokome pradinių klasių vaikus – trečiokus, ketvirtokus. Per pamokų kursą jie išmoksta plaukti ir ne vienas užsirašo į plaukimo grupes. Baseine vyksta ir plaukimo pamokos. Septynioms mūsų mokykloms kas dvi savaites viena kūno kultūros pamoka vyksta baseine. Miesto mokykloms ateiti į baseiną paprasta.
Sunkiau kaimo vietovių moksleiviams, jie negali kasdien lankyti baseino. Juos plaukti mokome per moksleivių atostogas. Vaikus į baseiną atveža autobusiukai ir jie čia gali pabūti ilgiau.
Pas mus pagal programą plaukti bandė ir Švenčionių rajono mokyklų vaikai. Treneriai pastebėjo, kad tarp jų yra talentingų vaikų, jie buvo pakviesti treniruotis kartu su mūsų plaukikais ir siekti svarių rezultatų. Atstumas nuo Švenčionių iki Ignalinos nedidelis – vos 20 kilometrų. Švenčioniškiai, matyt, gerai suvokia, kad, esant tokiam nedideliam atstumui, kažin ar apsimoka statyti nemažus pinigus kainuojantį baseiną ir po to jį išlaikyti.
Tokiuose nedideliuose miesteliuose iš pajamų baseinas neišsilaiko, jį reikia paremti. Mes savo baseiną irgi paremiame iš biudžeto, kitaip jis neišsilaikytų.
Už baseiną nemoka tik moksleiviai. Plaukioti ateinantys gyventojai moka palyginti nedidelius pinigus. Nesurenkame tiek lėšų, kad baseinas pats galėtų išsilaikyti 100 procentų.
– Kažkada Ignalinoje veikė biatlono ir slidinėjimo klasės, jose mokėsi geriausi Lietuvos jaunieji sportininkai. Kokia padėtis dabar?
– Taip, tos klasės veikė ir 2015-aisiais jas norėjome atgaivinti, pasekti specializuotų Panevėžio ir Šiaulių sporto gimnazijų pavyzdžiu. Ignalina – patraukli vieta slidininkams ar biatlonininkams. Mums nereikėtų siekti būtent sporto gimnazijos statuso.
Bet būtų gerai, kad Ignalinoje veiktų nors viena sportinė klasė, kurioje mokytųsi ir sportuotų jaunieji sportininkai iš visos Lietuvos. Vien Ignalinoje būtų sunku surinkti daug talentingų ir perspektyvių vaikų. Šiai minčiai pritarė ir Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Edis Urbanavičius, buvo pažadėtas finansavimas. Ignalinos savivaldybė išlaiko penkis slidinėjimo ir biatlono trenerius, tai mums irgi nemažai kainuoja. Mokykloje yra bendrabutis, kuriame būtų galima apgyvendinti sportininkus.
Tačiau nei Lietuvos slidinėjimo, nei Lietuvos biatlono federacijos nerodė jokios iniciatyvos. Prabėgo metai, o rezultatas – nulinis. Šį pavasarį vėl bandysime grįžti prie šio klausimo, ar nuo rugsėjo mėnesio apsimoka burti sporto klasę.
Jeigu valstybei nereikia žiemos sporto, federacijos tuo nėra suinteresuotos, o tik kritikuoja, kas negerai, ar reikia vien savivaldybei tuo užsiimti? Mūsų gyventojai, politikai kelia šį klausimą, kam leisti pinigus, jeigu Lietuvoje niekam to nereikia.
– Ar Ignalinoje žiemos sporto nenukonkuruos plaukimas?
– Viskas įmanoma. Dabar Lietuvoje prasidėjo plaukimo pakilimas, Rūtos Meilutytės olimpinis aukso medalis ir kitų plaukikų pasiekti puikūs rezultatai labai pakylėjo šią sporto šaką. Tai paskatino jaunimą, yra į ką lygiuotis. Žiemos sportas šiandien negali pasigirti gerais laimėjimais, jaunimui nėra pavyzdžių.
Šis sportas ganėtinai sunkus. Jeigu manome, kad Lietuvoje žiemos sportas dar turi egzistuoti, jį reikia paremti, visiems suremti pečius. O jeigu ne, turime aiškiai tai pasakyti ir baigti pinigus leisti tuščiai.
– Neužmirštate savo žemiečių: Ignalinos muziejuje kurį laiką veikė Sarajevo olimpinio biatlono čempiono Algimanto Šalnos ekspozicija.
– Šiemet Ignalina švenčia 150 metų jubiliejų, ta proga rengiame įvairias parodas apie mūsų žymius žmones. Mes pelnytai didžiuojamės A. Šalna ir jo laimėjimais.
Jo garbei mūsų kultūros įstaigos, žurnalistai, Lietuvos žiemos sporto centro direktorius Bronius Cicėnas, muziejininkai, padedant pačiam olimpiniam čempionui, apie garsų mūsų kraštietį surinko istorinę medžiagą nuo jo gimimo, mokymosi Ignalinoje iki šių dienų. Pateikta labai įdomios, autentiškos medžiagos. Netgi yra išlikusios slidės, kuriomis slidinėjo Algimantas, jo drabužiai, kuriais dėvėjo, kai gavo olimpinį medalį.
– Ar ir jus būtų galima vadinti sporto žmogumi?
– Jaunystėje sportavau mėgėjiškai, sportą visą laiką mėgau. Tačiau kaip sportininkas nieko nesu pasiekęs. Mūsų savivaldybė palaiko žiemos ir kitas sporto šakas. Džiugu, kad pas mus vyksta nemažai sporto renginių, į miestelio gyvenimą įnešančių daug gyvasties, kitos Ignalinos įstaigos (plaukimo baseinas, maitinimo įstaigos, viešbučiai ir kt.) iš to turi naudos.
Jeigu valstybei nereikia žiemos sporto, federacijos tuo nėra suinteresuotos, o tik kritikuoja, kas negerai, ar reikia vien savivaldybei tuo užsiimti? Mūsų gyventojai, politikai kelia šį klausimą, kam leisti pinigus, jeigu Lietuvoje niekam to nereikia.