„Toks jau esu – man sunku atsakyti žmonėms, kurie prašo“, - sako sporto specialistas. Visgi paklausus, ar paprašytas svarstytų galimybę grįžti prie LTOK vairo, atsako, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Bei pacituoja V. Čerčilį: „Gyvenimas yra tarsi pjesė. Iš pradžių vaidini pagrindinį vaidmenį, paskui antraeilį, dar vėliau sufleruoji kitiems, galiausiai – tik žiūri, kaip leidžiasi uždanga“.
Apie įvairius darbus, sporto aktualijas ir ilgus vadovavimo LTOK metus kalbamės su šios organizacijos garbės prezidentu bei Kultūros ir istorijos komisijos pirmininku, Lietuvos olimpinės akademijos prezidentu, Lietuvos edukologijos universiteto Sporto ir sveikatos fakulteto Kūno kultūros teorijos katedros docentu, pirmųjų Europos žaidynių koordinacinės komisijos nariu, o dabar – ir Lietuvos premjero Algirdo Butkevičiaus visuomeniniu konsultantu sporto klausimais, dr. Artūru Poviliūnu.
– Kaip pakito jūsų kasdienybė pasitraukus iš LTOK vadovo posto?
– Veikla LTOK buvo kitokia – viskas daugiau mažiau suplanuota į priekį, procesai gan sustyguoti. Didelę dalį darbų galėdavau deleguoti kitiems. Aišku, man likdavo rašymas, begalė susitikimų. O dabar, viena vertus, laiko atrodo turiu daugiau – pavyzdžiui, galiu ir sportavimui jo surasti. Kita vertus, daug daugiau darbų tenka daryti pačiam.
– Pareigų prisiėmėte išties daug. Kaip viską spėjate?
– Taip jau išeina, kad man sunku atsakyti žmonėms, kurie paprašo. Per ilgus metus sporte įgijau tam tikrą autoritetą, turbūt dėl to ir kalbina prisidėti, padėti. Tačiau prisiėmęs tam tikras pareigas negali būti kaip tas vestuvių generolas – turi suktis, veikti. Juk tavęs paklaus, kokie rezultatai – o ne tų žmonių, kurie tave prikalbino. Tampi atsakingas, įsipareigojęs.
Visgi tas atsakomybės jausmas turbūt ir yra mano silpnybė. Jei aš prižadu žmogui, negaliu gerai jaustis, kai negaliu kažko įvykdyti. Man tada dangus griūva. Aišku, gal reiktų ramiau į tai žiūrėti, tačiau aš nieko negaliu sau padaryti. Nuo seno taip yra: jei jau prižadėjai, tai būk geras ir padaryk.
– Dabar įsipareigojęs esate ir prieš šalies ministrą pirmininką?..
– Tiesa. Pakvietė jis mane būti visuomeniniu konsultantu sporto klausimais. Vertindamas Algirdo Butkevičiaus asmenines savybes – darbštumą, pareigingumą – ir pozityvų požiūrį į sportą – sutikau. Manau, viena pagrindinių mano funkcijų šiose pareigose – suteikti premjerui reikiamą informaciją.
Dar būdamas LTOK vadovu pastebėjau, kaip svarbu iš pirmų lūpų žinoti tikrąją informaciją. Jei tu situaciją žinai tik iš spaudos ar pasikliauji tais, kurie nuolat kartoja, kad viskas yra gerai, negali išspręsti problemų, priimti reikiamų sprendimų. Premjero atsakomybėje – daugybė klausimų, tad mano pareiga – palengvinti jam darbą. Esu reikalingas ne antpečius nešioti, o dirbti.
– Kokias pagrindines spręstinas problemas matote sporte?
– Didelė problema yra Lietuvos vaikų sveikatos būklė. Dabar, deja, nėra netgi įgyvendinama įstatymo nuostata, kad mokyklose turėtų vykti trys kūno kultūros pamokos per savaitę. Žinoma, kai kur tam trūksta ir tinkamų sporto bazių, tačiau šią problemą reikia spręsti. Jei vaikai nebus sveiki, vėliau nebus sveika ir studentija. Tada nebus, iš ko papildyti didelio meistriškumo sportininkų gretas.
Žmonėms, aišku, daugiausiai rūpi iškovoti medaliai, šalies prestižas. Tačiau tai – tik sporto piramidės viršūnė. Reikia visiems kartu, įskaitant federacijas, pažiūrėti ir į jos apačią. Atkreipti dėmesį į masinį sportą, sveikatingumą.
Kaip ir minėjau, problemų yra ir sporto bazių srityje. Viena vertus, jų trūksta moksleiviams kai kuriuose rajonuose, kita vertus – su tuo vis dar susiduria ir profesionalūs sportininkai. Pradedant baseinu sostinėje ir baigiant „amžinuoju“ Nacionaliniu stadionu.
Apibendrindamas norėčiau pasiremti Lietuvos sporto universiteto rektoriaus prof. habil. dr. A. Skurvydo išsakyta mintimi, kad visose srityse vis daugiau išmokstama kalbėti, bet ne veikti. Tad manau, viena pagrindinių mano, kaip premjero patarėjo, užduočių – stengtis, kad sporto srityje priimti sprendimai, dokumentai būtų įgyvendinami. Jei ne 100, tai bent 70 procentų.
– Dėstote Lietuvos edukologijos universitete – kaip vertinate jaunąją sporto darbuotojų kartą?
– Galiu pasidžiaugti, kad studentai ateina vis labiau motyvuoti. Aš stengiuosi juos mokyti ne tik sporto dalykų, bet ir apskritai ruošti gyvenimui. Suteikti etikos, estetikos pagrindų, atskleisti įvairių sporto įvykių kontekstą. Dažnai jiems sakau, kad gyvenimas nėra toks paprastas, tačiau sportas skatina pasitikėti savimi, išmoko pakovoti už save.
– O ar lieka jums laiko sekti mūsų sportininkų pasirodymus?
– Tikrai taip. Dar vadovaudamas LTOK ne kartą pastebėjau įvairių pareigūnų nusiteikimą – jei krepšiniui sekasi gerai, tai šalies sporte viskas gerai. Jei ne – tarsi kitos šakos ir neegzistuotų... Tad krepšinio kovas sekiau itin įdėmiai (šypsosi). Manau, kad ketvirta vieta pasaulio čempionate – išties geras pasiekimas.
Vertinu Jono Kazlausko talentą. Manau, kad jo žaidybinė patirtis ir matematiniai, analitiniai gebėjimai duoda gerą rezultatą. Žinoma, šiemet trūko žaidėjo, kuris iš dalies atliktų trenerio vaidmenį krepšinio aikštelėje – kalbu apie Mantą Kalnietį, tačiau pasiekimas išties nemenkas, didele dalimi – J. Kazlausko talento dėka.
Džiugina ir Rūtos Meilutytės pergalės, kitų plaukikų, irkluotojų pasiekimai, turime stiprių rinktinių, dvikovinių sporto šakų atstovų. Aišku, iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dar keleri metai, sunku pasakyti, kaip viskas susiklostys, tačiau perspektyva teikia vilties.
– Kas jums buvo sunkiausia per tuos kelis dešimtmečius vadovaujant LTOK?
– Turbūt tai, kad visada reikėdavo galvoti apie naują ciklą. Baigiasi vienas etapas ir prieš akis jau kitas – ne tik olimpinės žaidynės, bet ir Europos jaunimo olimpiniai festivaliai, Pasaulio lietuvių sporto žaidynės. Gal tik tą vieną dieną, kai renginys pasibaigia, gali sustoti ir pasidžiaugti, o po to jau vėl laukia kiti reikalai.
Aš manau, kad vadovui sunku dėl to, jog jis atsako ne tik už save, bet ir už kitus žmones. Juk jei kas atsitikdavo olimpiniame sąjūdyje, pirmiausia rodydavo į mane. Žinoma, buvo dalykų, kurie neiškildavo į viešumą, tačiau tas problemas vis tiek reikdavo išspręsti, neigiamas emocijas praryti.
– O kuo iš to laikotarpio labiausiai didžiuojatės?
– Pirmiausia, tuo, kad nepabijojome ir atkūrėme LTOK. Žinoma, pirmieji metai buvo itin sunkūs – ypač sportininkams, kurie beveik pusantrų metų buvo izoliuoti tarptautinėje erdvėje, negalėjo startuoti už rinktines. Dalis jų paaukojo savo karjeros perspektyvas vardan tos Lietuvos...
Ir štai, galiausiai, 1992 metų vasarį dalyvavome Albervilio olimpinėse žaidynės su Lietuvos vėliava. Puikiai pamenu, kaip olimpiniame kaimelyje giedojau himną – su dideliu jauduliu gomuryje.
Prieš tai dar buvo itin svarbūs kontaktai su pasaulio lietuviais, lėmę, kad 1988 m. vykusiose III-iose Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse Adelaidėje plevėsavo mūsų trispalvė. Jų metu pakvietėme kitas žaidynes surengti jau nepriklausomoje Lietuvoje. Bijojau, kad grįžus į gimtinę, už tą kalbą atsirūgs, tačiau viskas baigėsi gerai.
Malonu dabar matyti sukurtą LTOK struktūrą, sėkmingai veikiančią olimpinę loteriją. Pradėjome statyti traukinį, kai dar net bėgių nebuvo, o dabar ir bėgiai yra, ir traukinys sėkmingai juda pirmyn. Jausmas išties geras. Organizacijos pripažinimas ir autoritetas ne per vienerius metus atsidaro.
Žinoma, buvo dalykų, kuriuos mes gal ir ne visa gerai darėme, kai ką turbūt galima buvo padaryti geriau, bet mes juk pradėjome nuo nulio... O žiūrint į ateitį – labai norėtųsi, kad nebūtų didelių įtampų tarp skirtingų sporto organizacijų, nes tai nieko gero sportui neduoda.
Prisijunk prie tūkstančių sporto mėgėjų bendruomenės – tapk DELFI Sporto draugu „Facebook“, sužinok šviežiausias naujienas iš sporto arenų, dalinkis įžvalgomis ir komentarais!