Tokios priverstinės jungtuvės netenkina LSU bendruomenės: šios aukštosios mokyklos autonomiją palaiko univesiteto darbuotojai, Senatas ir Taryba, daugiau kaip 30 miestų ir rajonų savivaldybių, sporto šakų federacijų, Europos sporto universitetų bei įvairių sporto organizacijų vadovai bei kiti socialiniai partneriai, be to, peticiją prieš LSU naikinimą pasirašė apie 3000 žmonių.
Skambina pavojaus varpais
Anot M. Balčiūno, tokia reforma ardytų šalies sporto sistemą, o nuostolius pajaustume svarbiausiuose pasaulio sporto renginiuose, kur mūsų šalies atletai vis dažniau liktų lyderių šešėlyje, bet ne prizininkų gretose.
LSU bendruomenė neabejoja, kad priverstinės universitetų jungtuvės vyks LSU sąskaita. Sporto universitetui atsidūrus po LSMU skėčiu, visai išnyks kai kurios mažiau populiarios, tačiau sportui ypač aktualios disciplinos.
Tam tikros specializuotos studijų kryptys gali būti sujungtos arba visai išnykti, o dėl to gali nukentėti būsimų trenerių paruošimas.
„Griūtų šalies sporto piramidė, kurios pamatus laiko kvalifikuoti, išsilavinę sporto treneriai“, – tvirtina M. Balčiūnas.
Šiuo metu treniravimo sistemų studijų programos studentai gali pasirinkti konkrečios sporto šakos specializaciją iš 32-ų siūlomų sporto šakų.
Nuogąstaujama, kad po reformos to nebeliks ir bus ruošiami tik individualių ir komandinių sporto šakų treneriai.
Tai reiškia, kad krepšinio specialistai būtų rengiami kartu su būsimais futbolo, rankinio, regbio, tinklinio ir kitų komandinių sporto šakų treneriais, o štai, pavyzdžiui, lengvosios atletikos treneriai mokslų šaknis krimstų su nieko bendro su jų sporto šaka neturinčiais sunkiosios atletikos būsimais specialistais.
Anot M. Balčiūno – tai šalies sporto sistemos, tradicijų ir turimo LSU mokslinio potencialo draskymas.
Šiuo metu atskirų sporto šakų būsimi specialistai LSU rengiami net ketverius metus, per kuriuos studentai ne tik supažindinami su konkrečios sporto šakos niuansais, tačiau šalia kartu įgyja ir kitų svarbių kompetencijų – pavyzdžiui, kineziterapijos, traumų prevencijos, sporto psichologijos pagrindų.
Anot LSU sporto prorektoriaus, tą galime laikyti išskirtiniu universiteto privalumu, nes kitose analogiškose pasaulio aukštosiose mokyklose konkrečių sporto šakų treniravimo mokslams skiriami vieneri metai arba vos pusmetis. Per jį studentai tik „apgraibomis“ susipažintų su pasirinktos sporto šakos treniravimo subtilybėmis.
„Mano manymu, sportas yra labai dideliame pavojuje. Atsiskleidžia valstybės požiūris į sportą, kiek mums yra svarbi ši sfera“, – teigia M. Balčiūnas.
Liks „filialas“
Svarių argumentų jungti skirtingus universitetus pasigenda Lietuvos krepšinio federacijos garbės prezidentas, LSU garbės daktaras Vladas Garastas, kurio nuomone, tokios permainos vykdomas be logikos.
„Manau, geriausia, jei liktų Lietuvos sporto akademija, turinti savo autonomiją. Kas iš to, jei sujungs universitetus, kokia nauda? Buhalterijas sujungs? Pora dėstytojų liks mažiau? Manau, ši institucija turi likti automiška. Sujungus universitetus, liktų tik sporto fakultetas, „filialas“, nebeturintis savo išskirtinumo.
Pokyčiai reikalingi tam, kad būtų geriau, bet niekas negali pasakyti, kas bus geriau sujungus universitetus.
Garsiausi šalies krepšinio specialistai yra baigę buvusį Kūno kultūros institutą, Kūno kultūros akademiją ar dabartinį LSU (aukštosios mokyklos pavadinimai bėgant metams keitėsi, – aut. past.). Taip, gal reikia pokyčių pačiame universitete, tobulinti studijų programas. Tačiau tas universitetų jungimas sportui yra žalingas“, – įsitikinęs V. Garastas.
Šiuo metu 7 iš 8 lietuvių, vadovaujančių LKL komandoms, studijuoja arba yra baigę LSU (ar buvusių LKKI, LKKA) studijas. Tai – Kazys Maksvytis, Žydrūnas Urbonas, Gediminas Petrauskas, Rimas Kurtinaitis, Ramūnas Cvirka, Virginijus Šeškus ir Antanas Sireika.
Čempiono Kauno „Žalgirio“ gretose Šarūnas Jasikevičius nestudijavo LSU, tačiau ir čia trenerių štabe yra LSU atstovas – pagrindiniam strategui talkina Evaldas Beržininkaitis.
Lietuvos rinktinės treneris Dainius Adomaitis taip pat yra LSU absolventas.
Bet, anot M. Balčiūno, LKL klubuose ar šalies krepšinio rinktinėse dirbantys krepšinio specialistai yra puikiai matoma piramidės viršūnė, nes daug LSU absolventų savo žinias pritaiko statydami tos piramidės pamatus – ugdydami jaunąją kartą, kuri grūdinasi Moksleivių krepšinio lygos čempionatuose.
Nepalankios išvados: stojančiųjų mažėja
Ar tikrai pagrįstas LSU bendruomenės nerimas? Ir kaip keisis LSU jį prijungus prie LSMU?
Anot Švietimo ir Mokslo ministerijos (ŠMM) viceministro Giedriaus Viliūno, kuris į klausimus atsakė raštu, LSU prijungimas prie LSMU leis „sutelkti medicinos krypčių studijas ir mokslinį potencialą, plėtoti holistinę sporto ir sveikatinimo sampratą“.
Pažymima, kad Lietuvos sporto universiteto studijoms ir mokslinės veiklos kryptims LSMU sudėtyje bus užtikrintas tęstinumas autonomiškos Sporto akademijos statusu ir kad „nuogąstavimai dėl studijų kokybės, sporto trenerių rengimo ar specializuotų studijų programų nykimo yra nepagrįsti“.
„LSMU yra deklaravęs, kad visos su sportu susijusios veiklos, įskaitant tas, kurios dabar yra vykdomos LSMU, būtų koncentruojamos Sporto akademijoje. Mūsų manymu, LSMU sudėtyje sporto studijos galėtų tik suklestėti“, – teigiama ŠMM Komunikacijos skyriaus atsiųstame viceministro komentare.
Prie laiško prisegtos Mokslų ir studijų stebėsenos ir analizės centro išvados (MOSTA), nepalankios Lietuvos sporto universitetui.
Pavyzdžiui, 2013–2017 m. į LSMU įstojusių asmenų skaičius išliko stabilus, o į LSU nuo 2014 m. sumažėjo 37 procentais. Pagal MOSTA skaičiuojama, kad 2019 m. į LSU gali įstoti 50 proc. mažiau studentų, nei 2017-aisiais.
Kalbant apie įsidarbinimą, tik 40 proc. LSU I pakopos absolventų dirba darbą, kuriam reikia aukštojo išsilavinimo (universitetinio arba koleginio) ir tai yra vienas žemiausių rodiklių tarp visų universitetų.
2015 m. LSU I pakopos absolventų vidutinis darbo užmokestis praėjus 12 mėnesių po studijų baigimo siekė 550 Eu (iki mokesčių), ir tai yra vienas žemiausių rodiklių tarp visų universitetų.
Remiantis MOSTA pateikiama informacija, LSU nedalyvauja tarptautinėse mokslo programose.
Daugiausia tarptautinių mokslo publikacijų LSU rengia su LSMU.
Be to, LSU atsilieka nuo daugelio kitose šalyse veikiančių specializuotų sporto universitetų pagal svarbiausius mokslo publikacijų parametrus.
Atsakymas: mažesnės gretos – į naudą
Tuo metu M. Balčiūnas tvirtina, kad ŠMM tik pateikia skaičius ir visiškai neįsiklauso į LSU argumentus.
Anot M. Balčiūno, studentų mažėjimas universitetui net naudingas, nes LSU turėtų studijuoti apie 1000 studentų. Šiuo metu jų yra apie 1600.
„Tokiame universitete studentų skaičius gali lemti efektyvumą. Mūsų aukštoji mokykla ilgą laiką buvo apkrauta studentais. Kažkada buvo du tūkstančiai, mūsų materialinė bazė buvo per maža ir turime pripažinti, kad tokia šaliai kaip Lietuva, 2000-iai sporto krypties studentų buvo per didelis skaičius.
Be to, kai kuriuos sporto specialistus, pavyzdžiui, sporto vadybininkus, kūno kultūros mokytojus rengė kitos aukštosios mokyklos. Šiai dienai studentų mažėjimas lemia kokybę – mažesnės grupės, daugiau dėmesio studentams, mažesnis auditorijų apkrovimas, laisvesnis priėjimas prie įrangos ir panašiai“, – teigia M. Balčiūnas.
Pasak LSU prorektoriaus, realiai studentų skaičiaus mažėjimas siekia 16 proc. Turint omeny, kad emigracija gali nurėžti apie 10 procentų, realus studentų mažėjimas yra 6 proc.
Kalbant apie LSU studentų paklausą darbo rinkoje, dalis jų universitete įgytas žinias pritaiko dar studijų metais.
„75 proc. mūsų absolventų darbą susiranda per pirmuosius metus. Sunku rasti trečiakursį krepšinio trenerį be darbo. Mūsų specialistai labai paklausūs. Logiška būtų su socialiniais partneriais pasverti specialistų poreikį bei priimti tokį kiekį studentų, kokia yra reali išsilavinusių sporto specialistų paklausa, kad visi absolventai gautų darbą“, – tvirtina M. Balčiūnas.
Anot LSU prorektoriaus, kažkodėl ŠMM specialistams nesinori pripažinti LSU mokslo laimėjimų.
„Universiteto efektyvumą galima matuoti ne tik emociškai, bet ir konkrečiais studijų kokybės rezultatais. Pavyzdžiui, vienam mokslininkui tenkantis publikacijų skaičius tam tikrose duomenų bazėse. Tai pats objektyviausias kriterijus“, – tvirtino M. Balčiūnas.
Anot jo, kalbant apie tarptautinėse duomenų bazėse LSU mokslininkų paruoštas publikacijas su citavimo indeksu, jų skaičius per dešimtmetį išaugo penkis kartus.
Be to, lyginant skirtingose institucijose vieno mokslinio straipsnio paruošimo kainą, remiantis 2015-ųjų duomenimis, čia lyderio poziciją užima LSU atstovai. Ši kaina paskaičiuojama skirtą finansavimą aukštajai mokyklai dalinant iš mokslinių publikacijų skaičiaus.
„Vadinasi, mokslo lėšas gebame panaudoti efektyviausiai, su ribotais finansais pasiekiame geriausią rezultatą“, – įsitikinęs M. Balčiūnas.
Lygina su Tarybų Lietuvos „autonomija“
Anot M. Balčiūno, dabar siūloma sporto universiteto autonomija po LSMU skėčiu tėra akių dūmimas.
„Sportas ir sveikatinimo sfera bei medicina yra skirtinguose poliuose. Vieni problemas nori spręsti judesiu, aktyvumu ir prevencija, o kiti – pasekmes glaistyti vaistais ir chemija. Suprantate, tai skirtingos filosofijos.
Pasaulis problemas stengiasi spręsti atskiriant konkrečias sferas, koncentruojant vienoje vietoje profesionalus, o mes žengiame priešinga kryptimi. Ką reiškia „likti savarankišku“ kažkieno globoje. Tokią autonomiją galime palyginti su Tarybų Lietuvos situacija Sovietų Sąjungos sudėtyje“, – tvirtino M. Balčiūnas.
Tiesa, jis pritaria, kad universitetų skaičius Lietuvoje – per didelis, ir LSU neatitinka klasikinio universiteto apibrėžimo, turinčio skirtingas studijų kryptis
„Esame pasiruošę pakeisti pavadinimą, teiksime siūlymą pasivadinti Sporto mokslo akademija. Juk sėkmingai veikia Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vilniaus dailės akademija. Kodėl tokia išskirtinė valstybės sritis kaip sportas negali turėti autonomiškos aukštosios mokyklos, turinčios akademijos statusą?“, – retoriškai klausė pašnekovas.