Priklausomi ir nuo Kanados vyriausybės
A. Reed buvo tarp pirmųjų Kauno muziejų lankytojų, kai po karantino šie vėl atrakino duris.
Bet pasižvalgyti po miesto ir visos Lietuvos įžymybes ji jau buvo į valias spėjusi praėjusią vasarą. Dabar čiuožėjai žymiai svarbiau, kada savo sienas užsieniečiams pravers Kanada.
Mat Monrealyje laukia dukart pasaulio vicečempionai Marie-France Dubreuil ir Patrice'as Lauzonas, treniruojantys elitinę sportininkų grupę, kuriai priklauso ir bene garsiausia šių laikų šokių ant ledo pora – Gabriella Papadakis ir Guillaume'as Cizeronas.
Dėl kelionių suvaržymų prancūzai nusprendė neginti čempionų titulo kovo pabaigoje Stokholme vykusiose planetos pirmenybėse.
A. Reed ir S. Ambrulevičius į Švediją nukako, nors prieš tai Monrealyje galėjo padirbėti tik tris mėnesius – mažiau nei tikėjosi, kuomet prieš pandemiją sulaukė įžymių trenerių kvietimo.
Tai nesutrukdė pasaulio čempionate pakilti aukščiausiai per abiejų sportininkų karjeras – iki 15-os vietos, garantavusios kelialapį į 2022 metų Pekino olimpines žaidynes.
Kol kas grįžti į Kanadą ir su choreografu Romainu Haguenaueru imtis kurti naujas programas olimpiniam sezonui Lietuvos pora negali.
Tad lieka treniruotės senuosiuose Kauno ledo rūmuose – vos pastatytą naują areną nuo vasario užėmė vakcinavimo centras.
Bet ir tokia padėtis – kur kas geresnė nei prieš metus, kai visos sporto bazės buvo uždarytos, o sportuoti tekdavo S. Ambrulevičiaus tėvų kieme.
Lietuvoje čiuožėjus sulaiko ir dar viena aplinkybė. Ypač svarbi tiek A. Reed, tiek S. Ambrulevičiui.
Lietuvių partnerių karjerose – daug panašumų
Trejais metais jaunesnė už Isabellą Tobias, A. Reed tam tikra prasme visą karjerą ėjo tautietės pėdomis.
Šokių ant ledo tarptautinėje arenoje jos debiutavo su tuo pačiu partneriu: I. Tobias su gruzinu Otaru Japaridze čiuožė 2007-2008, A. Reed – 2009-2011 metais.
Abi amerikietės vėliau atstovavo tiek Izraeliui, tiek Lietuvai.
Čiuožėjos šiek tiek pažįstamos ir asmeniškai, mat praeityje vienu metu treniravosi pas JAV dirbančią tituluotą specialistę Mariną Zujevą.
„Mūsų su Isabella gyvenime išties buvo nemažai sutapimų. Bet artimomis draugėmis netapome ir tarpusavio ryšio nepalaikome“, – sakė A. Reed.
Dabar jai reikia tikėtis, kad ryšio neįžvelgs ir čiuožėjos prašymą suteikti Lietuvos pilietybę išimties tvarka nagrinėsianti Pilietybės reikalų komisija bei galutinį sprendimą priimsiantis prezidentas Gitanas Nausėda.
Mat I. Tobias taip ir netapo antrąja Margarita Drobiazko, kuri 1993 metais gavusi Lietuvos pilietybę kartu su Povilu Vanagu gynė šalies garbę net penkeriose olimpinėse žaidynėse.
Du prašymus atmetė
Sportininkų „natūralizacija“ dailiajame čiuožime – jau seniai įprastu tapęs reiškinys.
Praėjusiame pasaulio čempionate vien šokių ant ledo rungtyje iš 32 porų net 18 (56 proc.) buvo „mišrios“.
Tarptautinė čiuožimo sąjunga (ISU) liberaliai reglamentuoja galimybę pakeisti atstovaujamą šalį – tai padarius tereikia iškęsti vienerių metų inkubacinį periodą, kuomet čiuožėjai negali prisidėti prie naujos rinktinės tarptautinėse varžybose.
Olimpinėse žaidynėse taisyklės yra griežtesnės – norint dalyvauti būtinas atitinkamos valstybės pasas.
Tik tai nepernelyg ką keičia. Praėjusiose Pjongčango olimpinėse žaidynėse iš 24 šokių ant ledo porų 11 (46 proc.) buvo „tarptautinės“ – bent vienas čiuožėjas buvo gimęs svetur ir tik vėliau įgijęs atstovaujamos šalies pilietybę.
Tačiau Lietuvos Konstitucija ir Pilietybės įstatymas – atskira istorija. Ir Deividą Stagniūną prieš tai į olimpines žaidynes norėjusiai deleguoti Lietuvos čiuožimo federacijai (LČF) nemelavo tik trečias kartas.
2009-aisiais buvo atmestas tuometės D. Stagniūno partnerės iš JAV Katherine Copely prašymas, ir į Vankuverio olimpiadą negalėjusi nuvažiuoti pora iširo.
2013-ųjų pradžioje nesėkmingas buvo ir pirmasis I. Tobias bandymas. Tik kai naujoji D. Stagniūno partnerė beveik po metų pamėgino darsyk jau turėdama kišenėje olimpinį kelialapį, prezidentė Dalia Grybauskaitė pakeitė nuomonę.
Taip po aštuonerių metų pertraukos Lietuvos pora vėl sukosi ant olimpinio ledo Sočyje.
Bet nuo jo nulipus veikiai baigėsi ir I. Tobias flirtas su Lietuva.
Izraelis vedžiojo už nosies?
„Su Lietuva save aš sieju visam likusiam gyvenimui. Studijavau šios šalies kultūrą, kalbą, susitikau su jos žmonėmis. Aš išties čia jaučiuosi tarsi namuose. Nesvarbu, kas nutiktų, šitų saitų aš niekada nenutrauksiu“, – 2013-ųjų pabaigoje atvykdama į Vilnių prisiekti ištikimybę Lietuvos Respublikai, žadėjo I. Tobias.
O atsiėmusi naują pasą čiuožėja net susigraudino prieš televizijos kameras ir fotoaparatų objektyvus.
Tačiau ašaros greitai nudžiuvo, ir amerikietės pažadai liko neištesėti.
Sočio žaidynėse jos ir D. Stagniūno duetui nepavyko realizuoti visų lūkesčių – užimta 17-a vieta.
Tą patį sezoną pora dar nukeliavo į pasaulio pirmenybes, kur palypėjo iki 15-o laiptelio, bet netrukus išsiskyrė D. Stagniūnui baigus karjerą.
O neprabėgus nė dvejiems metams I. Tobias užsienio žiniasklaidai prasitarė jau įgijusi Izraelio pilietybę.
Žydiškų šaknų turinti sportininkė ją gavo pradėjusi čiuožti su rusu Ilja Tkačenka – nauja pora atstovavo Izraeliui.
Pagal Pilietybės įstatymą, Lietuvos pasą išimties tvarka gavęs asmuo, tapęs kitos šalies piliečiu, automatiškai praranda Lietuvos pilietybę. Tik valstybės institucijos apie I. Tobias gyvenimo permainas informuotos nebuvo, nors už tokios prievolės nevykdymą netgi numatyta bauda nuo 300 iki 850 eurų.
Tuomet I. Tobias aiškino Izraelį pasirinkusi, nes jos naujajam partneriui šios šalies pilietybę gauti atrodė kur kas realiau nei Lietuvos.
Bet duetas skaudžiai apsiriko. Nepaisant to, kad iškovojo šaliai kelialapį į Pjongčango žaidynes, I. Tobias su I. Tkačenka į olimpiadą taip ir nenuvyko, mat Izraelis paso pastarajam galiausiai neišdavė.
Vietoje jų į olimpiadą buvo pasiųsti Izraelio čiuožimo federacijos prezidento Boriso Chaito dukters treniruojami Adelė Tankova ir Ronaldas Zilberbergas.
Po I. Tobias atvejo – vos du palankūs dekretai
Nors I. Tobias Lietuvos piliete buvo tik kelerius metus, LČF vadovė Lilija Vanagienė jos nesmerkia.
Amerikietės skyrybų su D. Stagniūnu priežastis buvo būtent pastarojo sveikatos problemos – dėl atsinaujinusių nugaros skausmų gydytojai šešeriais metais už partnerę vyresniam kauniečiui primygtinai rekomendavo kabinti pačiūžas ant vinies.
Kito pajėgaus partnerio I. Tobias Lietuva pasiūlyti negalėjo, nes solistų varžybose karjerą pradėjęs S. Ambrulevičius tuomet dar tik žengė pirmuosius žingsnius šokiuose ant ledo. Tad vienintelė alternatyva čiuožėjai buvo baigti karjerą kartu su D. Stagniūnu.
„Jų planuose buvo dar dvejos olimpinės žaidynės, bet išėjo taip, kad Isabella liko „ant ledo“. Pagalvokite, jai tuomet buvo dar tik 23-eji. Ką ji turėjo daryti?
Jei ne Deivido traumos, gal viskas būtų pasisukę kitaip. Galiausiai jokiai kitai valstybei Isabella olimpiadoje neatstovavo – tik Lietuvai. Todėl nematau čia jokio stabdžio, kuris dabar galėtų kliudyti Allison, tuo labiau – Sauliui“, – Delfi dėstė L. Vanagienė.
Ji pabrėžė, jog palankus prezidento verdiktas porai reikalingas ne vien dėl starto olimpinėse žaidynėse.
Kitaip nei kiti olimpinės rinktinės kandidatai, kol nėra Lietuvos pilietė, A. Reed negali gauti nei valstybės, nei Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) stipendijos, jos treniruočių kaštus turi dengti tėvai.
L. Vanagienė įsitikinusi, kad prezidentui nekils abejonių dėl A. Reed – jos žodžiais, čiuožėjos prašymas paruoštas „kaip niekad gerai“.
Remiantis Pilietybės įstatymu, išimties tvarka pilietybė gali būti suteikiama asmenims, kurie „turi ypatingų nuopelnų valstybei ir yra integravęsi į Lietuvos visuomenę“.
„Ypatingais nuopelnais“ laikoma veikla, kuria ypač reikšmingai prisidedama prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, galios ir autoriteto didinimo tarptautinėje bendruomenėje. LČF tokiais nuopelnais įvardija A. Reed ir S. Ambrulevičiaus rezultatus pasaulio bei Europos čempionatuose ir iškovotą olimpinį kelialapį.
Pagal įstatymą laikoma, kad asmuo integravosi į Lietuvos visuomenę, jeigu jis nuolat gyvena Lietuvoje ir sugeba bendrauti lietuvių kalba. O jei pilietybės prašytojas nuolat negyvena Lietuvoje, jis turi sugebėti kalbėti lietuviškai ir pateikti kitus „akivaizdžius įrodymus“, patvirtinančius, kad yra integravęsis į Lietuvos visuomenę.
Pasak L. Vanagienės, prie A. Reed prašymo bus pridėtas jai jau suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje, kuriuo sportininkė pastaraisiais metais naudojosi ne tik pati čia treniruodamasi, bet ir epizodiškai perteikdama patirtį jauniesiems čiuožėjams.
A. Reed palanku ir tai, kad dėl pasikeitusios tvarkos jai nebereikės laikyti I. Tobias nemažai streso kėlusio lietuvių kalbos egzamino.
„Jei visuomenei ir liko kažkokio nusivylimo dėl I. Tobias, žmonės pakeis savo požiūrį, kai pamatys dar aukštesnius rezultatus. Stengsimės, kad naujos programos būtų gražios, įspūdingos, mesime tam visas jėgas. Juk viskas – dėl 17 minučių eterio per olimpines žaidynes, kuris priklausys Lietuvai. Būtų didelis nuostolis, jei politikai nuspręstų, kad mums jo nereikia“, – kalbėjo LČF prezidentė.
Tiesa, Daukanto aikštė a priori vilčių nekursto – bet jų ir negesina.
Delfi pasiteiravus, ar I. Tobias precedentas turės reikšmės svarstant A. Reed prašymą, prezidento atstovai atsakė abstrakčiai.
„Kiekvienas prašymas suteikti pilietybę nagrinėjamas individualiai, atsižvelgiant į tai, pagal kokį įstatyminį pagrindą yra kreipiamasi, ir vertinant, ar prašyme nurodomos aplinkybės atitinka įstatymo keliamus reikalavimus“, – sausai pakomentavo Prezidentūra.
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos pilietybė išimties tvarka buvo suteikta vos kelis kartus.
Po I. Tobias prašymo D. Grybauskaitė patenkino tik vieną – 2018 metais taip pagerbtas Švedijos pilietis Jonas Ohmanas, vertęs į švedų kalbą lietuvių autorių knygas ir pats kūręs filmus apie Lietuvos istoriją.
G. Nausėda iki šiol pasirašė vienintelį dekretą, pagal kurį praėjusį sausį Lietuvos piliečiu tapo lietuvių kilmės britų violančelininkas ir kompozitorius Antonas Lukoszevieze'as.
Turi dvigubą pilietybę, dar vienos jau neteko
Jei L. Vanagienė pabrėžia, kad I. Tobias ištikima Lietuvai liko bent jau tuo požiūriu, kad olimpinėse žaidynėse neatstovavo kitoms valstybėms, A. Reed situacija – kiek kitokia.
Mičigano valstijoje esančiame Kalamazu gimusi Allison augo čiuožėjų šeimoje, galbūt dėl to anksti debiutavo aukščiausio rango tarptautinėje arenoje.
Būdama vos 15-os ji pradėjo šokti su septyneriais metais vyresniu O. Japaridze ir kartu 2010 metais tapo pirmąją bei kol kas vienintele Gruzijos šokių ant ledo pora, pasirodžiusia olimpinėse žaidynėse.
Vankuveryje A. Reed ir O. Japaridzė užėmė 22-ą vietą, bet po dar vieno sezono pasuko skirtingais keliais.
Pasaulio čempionate A. Reed pirmąsyk kojas apšilo 2013-aisiais jau raižydama ledą su Baltarusijoje gimusiu Izraelio atstovu Vasilijumi Rogovu.
Su S. Ambrulevičiumi ji čiuožia pastaruosius ketverius metus. 28-erių kaunietis pasirodymus šokių ant ledo rungtyje su kita amerikiete Taylor Tran, bet 2017-aisiais M. Zujeva pasiūlė paspartinti netenkinusį progresą su stipresne partnere.
Per tą laiką lietuviui amerikietė tapo tikra šeimos nare, turinčia savo kambarį jo tėvų namuose, kuriuose apsistoja atvykus į Lietuvą.
Čiuožėjus ypač suartino praėję metai, kai pandemijai sustabdžius dailųjį čiuožimą visą šiltąjį metų laiką jie praleido Kaune.
Metai buvo sunkūs visomis prasmėmis – 2020-ųjų kovą A. Reed neteko brolio Chriso, kuris mirė JAV staiga sustojus širdžiai. Jam buvo vos 30 metų.
Ch. Reedas drauge su vyresniąja seserimi Cathy buvo įžymybės dailųjį čiuožimą dievinančioje Japonijoje – atstovaudami Tekančios saulės šaliai jie dalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse ir aštuoniuose pasaulio čempionatuose.
Apie santykius su garsiais artimaisiais, netekties paliktą tuštumą užpildžiusį S. Ambrulevičių, keliones dviračiu po Kuršių neriją, sunkias lietuvių kalbos pamokas, turimus bei turėtus pasus ir savo prašymą prezidentui A. Reed papasakojo interviu Delfi.
– Stokholme praėjusį mėnesį pagerinote savo laisvosios programos rekordą – 106,89 balo. Ką jums tai reiškė grįžus ant ledo po 10 mėnesių priverstinės pertraukos?
– Tai buvo įrodymas, kad mūsų poros charakteris yra stiprus. Su Sauliumi per praėjusius metus turėjome įveikti daug iššūkių, kaip ir visi kiti. Tai buvo sunkūs metai, Monrealyje galėjome treniruotis tik tris mėnesius prieš pasaulio čempionatą. Didžiuojamės tuo, ką pavyko parodyti. Nepaisant sujaukto pasirengimo, čempionate vyko atranka į olimpines žaidynes, todėl kokybės kartelė vis tiek buvo iškelta labai aukštai. Visi dirbo, kiek tik leido aplinkybės, kad tik pasirodytų kuo geriau.
– Kokių planų turite šiam tarpsezoniui?
– Dabar – kūrybos ir idėjų generavimo metas, kuomet kuriami šokiai kitam sezonui. Turime ieškoti naujų elementų, pasirinkti naują muziką, sukurti choreografiją. Priešakyje laukia olimpinis sezonas, tad norime sukurti ypatingas programas.
Tikimės, kad anksčiau ar vėliau galėsime keliauti į Monrealį ir vėl dirbti su savo naujųjų trenerių komanda. Norėtume kaip įmanoma greičiau grįžti į aplinką, kurioje praleidome tris vaisingus mėnesius. Kada tai galėtų įvykti? Nežinome, vis dar laukiame, kada Kanada atvers savo sienas.
O kol kas turime ledą Lietuvoje – tuo visada pasirūpina L. Vanagienė. Turime ir žmonių, kurie mums padeda treniruotis. Stengiamės iš turimų resursų išpešti maksimalią naudą. Mes jau seniai išmokome prisitaikyti, kadangi treniruotis yra tekę įvairiausiuose pasaulio vietose.
– Kiek laiko praleidote Lietuvoje pastaraisiais metais?
– Daug! Ypač per pandemiją. Nenorėjome ilgam išsiskirti su Sauliumi. Net kai ledo arenos visur buvo uždarytos, vis tiek galėjome kartu dirbti ant žemės. Galėjome tobulinti pakėlimus, choreografiją, sportavome prieš veidrodį ir net Sauliaus kieme.
Į Lietuvą atvykau pernai balandžio pabaigoje ir išbuvau iki pat rugsėjo. Tai buvo ilgiausia mano viešnagė čia. Man labai patiko vasara jūsų šalyje: važinėjomės dviračiais nuo Klaipėdos į Nidą ir atgal, aplankiau kitas įžymias vietas.
– Su Sauliumi laisvalaikį dažnai leisdavote ir Kanadoje, kartu kopėte į kalnus. Kaip apibūdintumėte savo santykius su šokių partneriu?
– Saulius yra mano geriausias draugas. Kartu labai daug patyrėme: ir šilto, ir šalto. Ypač praėję metai man ir mano šeimai buvo sudėtingi – Saulius visada buvo šalia ir mane palaikė. Esu labai laiminga, kad šalia turiu tokį gerą draugą. Kol jo nepažinojau, nepažinojau ir savęs – nesijaučiau nuotykių ieškotoja, neskubėdavau išbandyti naujovių. Saulius mane įtraukė į aktyvesnį gyvenimą, paskatino labiau tyrinėti pasaulį.
– Ar Saulius – geras mokytojas?
– Taip, labai. Mačiau, kaip jis dirba su jaunimu čia, Kaune. Jis tikrai turi ir noro, ir sugebėjimų, kaip perteikti savo patirtį kitiems. Saulius – jaunas, turintis daug naujų idėjų, manau, jis ateityje gali būti labai geras treneris.
– Ar jis taip pat geras lietuvių kalbos mokytojas?
– Bandžiau iš jo mokytis, bet šiek tiek suabejojau savimi. Man labai sunku ištarti lietuviškus žodžius – atrodo, tarsi mano liežuvis sutvertas stiprioms balsėms. Tai – amerikietiška tartis, nuo kurios nelengva pereiti prie lietuvių kalbos.
Dabar turiu profesionalią mokytoją. Tikiuosi, ateityje jos padedama galėsiu su jumis bendrauti lietuviškai. Būtų puiku. Kol buvome išvykę iš Europos, rengti nuotolines pamokas buvo kebloka, bet tikrai nenuleidžiu rankų.
– Jūs pati taip pat galėtumėte pamokyti Saulių bent vienu aspektu – kitaip nei jis, jau turite olimpinių žaidynių patirties. Ar dažnai apie tai kalbatės?
– Ne. Jei atvirai, tai – labai individuali ir visiškai kitokia patirtis. Žinau, kad jei tik galėsime dalyvauti Pekino žaidynėse, tai bus nepalyginama su pasirodymu Vankuveryje. Todėl, kad ši kelionė su Sauliumi labai skiriasi nuo mano karjeros pradžios. Viską su juo iki šiol patyriau lyg pirmą kartą, todėl ir startas Pekine tam tikra prasme man būtų it naujas olimpinis debiutas.
– Kas paliko didžiausią įspūdį iš pirmųjų jums olimpinių žaidynių 2010 metais?
– Su niekuo nesulyginama aukščiausio lygio sportininkų sankaupa vienoje vietoje. Gyvenau olimpiniame kaimelyje, ir nors buvau dar vaikas – man tuo metu tebuvo 15 metų, mėgavausi aplinka. Esu didelė ledo ritulio mėgėja, kaimelyje sutikdavau daug kitų sporto šakų atstovų. Kai matai tiek daug savo tikslui pasišventusių žmonių, apima ypatingas jausmas. Todėl kiekvienas atletas ir svajoja pasirodyti šioje scenoje. Tikiuosi, kad padėsiu Sauliui įgyvendinti jo svajonę.
– Vankuverio žaidynių pradžia buvo košmariška Gruzijos olimpinei rinktinei – prieš pat atidarymo ceremoniją rogutininkas Nodaras Kumaritašvilis žuvo treniruotės metu. Kaip pamenate šį įvykį iš delegacijos vidaus?
– Nutiko baisi tragedija. Jis buvo toks jaunas, siekė savo svajonės... Tokia mirtis – kažkas baisaus. Tai buvo didelis smūgis ir man, ir visiems sportininkams, ir visai šaliai. Sporte visada susiduri su rizika, turi tikėtis tiesiog sulaukti vakaro gyvas ir sveikas. Visa rinktinė po to varžėsi tam, kad pagerbtų žuvusiojo dvasią ir atminimą.
– Ar jūs dar turite Gruzijos pilietybę?
– Ne. Esu labai dėkinga, kad Gruzija suteikė man galimybę, kai buvau labai jauna. Branginu tuos metus, kai atstovavau Gruzijai, bet po to, kai iširo mūsų pora, būtinybės turėti Gruzijos pilietybę nebeliko.
– Gimdama įgijote ne tik JAV, bet ir Japonijos pilietybę. Ar šiuo metu esate šios šalies pilietė?
– Taip. Gimiau JAV, tad esu amerikietė. Bet mano mama – japonė, todėl turėjau galimybę įgyti ir Japonijos pilietybę.
– Ar kuriuo nors savo karjeros metu turėjote galimybę atstovauti Japonijai kaip jūsų sesuo Cathy ir brolis Chrisas?
– Kai buvau labai jauna – aštuonerių ar dešimties – mano tėvai tikėjosi rasti man tinkamą partnerį Japonijoje, bet taip nenutiko. Vietoje to pradėjau čiuožti su O. Japaridze ir tikrai nesigailiu. Kartu didžiuojuosi tuo, ką Japonijoje nuveikė mano sesuo ir brolis – jų palikimas ten tikrai ryškus. Dabar ir aš turiu gerbėjų Japonijoje – galbūt juos iš pradžių sudomino mano pavardė, bet tikiu, kad palaikymą užsitarnauju pati čiuoždama su Sauliumi.
– Regis, su broliu buvote labai artimi. Nors gyventi teko skirtinguose pasaulio kampeliuose, o ir pats čiuožėjo gyvenimas – nuolatinis kraustymasis iš vienos treniruočių vietos į kitą, iš vienų varžybų į kitas. Čiuožimas atima galimybę nuolat būti kartu, bet turi kažką ir duoti, kas leidžia išlaikyti santykius?
– Tikra tiesa. Mūsų trijų – mano, sesės ir brolio – santykiai dėl čiuožimo pakilo į kitą lygį. Mes ne tik buvome šeima – visi turėjome tą pačią profesiją, tuos pačius interesus, kartais net ir varžydavomės tarpusavyje. Dėl to mūsų meilė tik stiprėjo, dar geriau suprasdavome vienas kitą, dar stipriau palaikydavome. Visa tai branginsiu iki pat gyvenimo pabaigos.
Ir dabar toliau verdame tame pačiame katile. Mano sesuo tebėra įsitraukusi į čiuožimą, ji dirba trenere Japonijoje. Ir mano brolis ketino užsiimti tuo pačiu, jie turėjo dirbti kartu.
– Ar pati taip pat norėtumėte ateityje treniruoti kitus?
– Tikiuosi, kad taip ir nutiks. Man patiko padirbėti su vaikais čia, Lietuvoje. Vyko nedidelė stovykla, mes su Sauliumi padėjome ją rengti. Man labai patiko stebėti, kaip vaikai sugeria žinias. Ar norėčiau dirbti trenere Lietuvoje? Tai būtų puiku, jei atvirai, kalbėjomės apie tai su Sauliumi. Man čia patinka, būtų nuostabu, jei ateityje turėčiau galimybę praleisti daug laiko Lietuvoje ir treniruoti jaunąją kartą.
– Kaip įvertintumėte savo integraciją į Lietuvos visuomenę?
– O, pačiai tai sudėtinga padaryti! Nesu tikra, manau, kad žmonės, su kuriais buvau supažindinta, mane priėmė labai geranoriškai, buvo labai šilti ir atviri. Jie man leidžia mėgautis buvimu Lietuvoje, padrąsina išbandyti dalykų, kurių nesu dariusi gyvenime. Spręsdama pagal savijautą čia, savo integraciją vertinčiau dešimtuku (juokiasi – Delfi).
– Vis dėlto Lietuvos įstatymai – griežti, ir ne visiems užsienio čiuožėjams pavyko gauti pilietybę. Kokiomis mintimis palydite savo prašymą prezidentui G. Nausėdai?
– Žodžiais negaliu apibūdinti, kokia pagerbta jausčiausi, jei gaučiau progą atstovauti Lietuvai ant olimpinio ledo. Man tai būtų didelė garbė, kurią labai norėčiau užsitarnauti. Dar labiau norėčiau padėti savo svajonę įgyvendinti Sauliui.
Tuo pačiu noriu, kad mūsų rezultatai kalbėtų patys už save. Galiu kontroliuoti tik juos, pasirūpinti, kad kaskart atiduotume visas jėgas. Būtų nuostabu, jei Lietuva galėtų mumis didžiuotis. O kol kas aš galiu tik kukliai viltis teigiamo atsakymo, kuris man reikštų labai daug.
Jeigu atsakymas vis dėlto būtų neigiamas, manau, jokių hipotetinių alternatyvių kelių į olimpines žaidynes nebeieškotume. Pastaruosius ketverius metus atstovavome tik Lietuvai. Ji yra Sauliaus namai, ji tapo ir mano namais. Norėtume čiuožti tik po jos vėliava.