E .Palaima paima pistoletą iš dėklo, nusitaiko, paleidžia šūvį, žengia kelis žingsnius į šoną, vėl iššauna į taikinį, žingsnelis į kitą pusę – dar vienas šūvis. Šiuos vaizdus galima išvysti į „YouTube“ paiešką įvedus „Egidijus Palaima“ ir patekus į praktinio šaudymo varžybų įrašus.
Šis sportas – šaudymas koviniais ginklais sportinėje aplinkoje. Varžybos vyksta šaudyklose, kur šaudymo atstumai retai viršija 45 m, naudojami 3 pagrindiniai ginklų tipai: 9 mm ir didesnio kalibro pistoletai, lygiavamzdžiai pusiau automatiniai ir šturmo šautuvai.Varžybose naudojami kelių tipų taikiniai – standartiniai popieriniai, švytuokliniai popieriniai, metaliniai krintantys ir metalinės lėkštės.
Laimi tas, kuris ne tik šaudo taikliai, bet ir greitai, iš neįprastų padėčių. Dažnai užduotys reikalauja šalto proto, greitų sprendimų ir geros taktikos.
– Vaikystėje jūsų mėgstamiausi žaislai buvo šautuvai?
– Šaudyti pradėjau gana anksti – nuo 14 metų. Pradėjau nuo kulkinio šaudymo būrelio, jį lankiau 4−5 metus. Vėliau, kai mokiausi tuometėje policijos akademijoje, taip pat mokėmės šaudyti, bet varžybose nedalyvavau. Pradėjęs dirbti policijoje 3 metus atstovavau Jonavos policijos komandai šaudymo varžybose. Kai pradėjau dirbti prokuratūroje, vėl turėjau pertrauką, nuo 1998 iki 2007 m. nesportavau. Po 10 metų vėl grįžau.
– Ar tiesa, kad šiuo sportu susidomėjote po vieno garsaus susišaudymo, vykusio Kaune 2007-aisiais?
– Taip, tai – tiesa. (2007 m. šalia Radvilėnų pl. esančių Kauno technologijos universiteto pastatų vienas žmogus buvo nušautas, du sužeisti. Teise į būtinąją gintį pasinaudojęs kaunietis pats atvyko į policiją. Jis pateko į įvykių epicentrą, kai jau vyko susišaudymas. Vyras puolė ginti sužeistuosius ir nušovė juos užpuolusį šaulį. – Red. past.) Tyriau šį įvykį. Šnekėjausi su įtariamuoju, jis pasakojo, kad gynėsi ir iššovė. Šis žmogus ir papasakojo apie praktinio šaudymo sportą. Vėliau šis įvykis buvo ištirtas, įrodyta, kad būtinoji gintis nebuvo viršyta, o ikiteisminis tyrimas nutrauktas.
– Ar tiesiogiai jūsų darbe mokytis šaudyti yra privaloma?
– Policijos akademijoje mokėmės šaudyti, laikėme įskaitas. Dirbant policijoje reikėdavo išlaikyti normatyvus, dalyvavau varžybose. Negaliu vertinti pareigūnų dabartinio parengimo. Norėtųsi, kad pareigūnai būtų geriau apmokyti, bet viskas remiasi į finansus – į tai, kiek kartų pareigūnas gali iššauti, kiek laiko gali skirti mokymams. Pareigūnai turi atsitraukti nuo darbo, mokytis, dalyvauti praktiniuose užsiėmimuose. Jei vadovybė manytų, kad tam reikia daugiau dėmesio, galbūt paruošimo lygmuo būtų aukštesnis.
– Sportinis šaudymas, kai šaudoma į nejudantį ar judantį taikinį, jūsų nedomina?
– Kadaise šaudžiau. Savotiškai malonus ir šis sportas, bet praktinis šaudymas įdomesnis. Atvyksti į varžybas, turi 3 min. pratimui įvertinti, taktikai pasirinkti, taikaisi į judančius, krintančius taikinius,aktyvuojasi švytuoklės. Tai yra kus kas įdomiau nestovėti vienoje vietoje ir šaudyti. Mūsų sporte yra ir taikliojo šaudymo elementų, nes tenka šaudyti į tolimus ir statinius taikinius, reikia susikaupti, mažiau judėti.
– Kada treniruojatės? Ar daug jūsų kolegų iš teisėsaugos struktūrų taip pat užsiima praktiniu šaudymu?
– Treniruotėms skiriu laiko po darbo ir savaitgaliais. Jose sutinku nedaug kolegų. Kai gimė ši sporto šaka, daugelis sportininkų buvo teisėsaugininkai. Vėliau atsirado daugiau civilių. Dabar galiu drąsiai teigti, kad civilių šaulių pasirengimas yra kur kas geresnis nei pareigūnų. Šiam sportui reikia laiko, užsispyrimo ir pinigų. Tai turi būti pomėgis, dėl kurio esi pametęs galvą.
– Papasakokite, kaip rengiatės varžyboms.
– Praktiniam šaudymui reikalingas techninis, fizinis ir psichologinis pasirengimas. Dirbu su fizinio pasirengimo specialistais ir sporto psichologe. Techninį pasirengimą gerinu treniruodamasis su aukštesnio lygio šauliais, iš jų semdamasis žinių. Patirties įgyju varžybose stebėdamas pasaulinio lygio lyderius. Matau jų technikos elementus, juos adaptuoju, paprašau patarti. Fizinis pasirengimas taip pat svarbus. Mums aktualu tas pats, kas sprinteriui. Ištvermės pratimai nėra naudingi, nes šaudymo pratimai trunka nuo 3 iki 30 sek., kai reikia kelis kartus iššauti, greitai sustoti ir vėl iššauti.
Dirbu su karatė treneriu Gediminu Varkala, jis padeda pasirengti varžyboms, parenka įvairaus pobūdžio bėgimo ir širdies stiprinimo pratimų. Negalima užmiršti ir psichologijos. Ne vienus metus bendrauju su sporto psichologe Aiste Žemaityte. Kad atliktum varžybų pratimą, į smegenis turi įkrauti tam tikrą programą. Išgirdęs starto signalą turi ją sklandžiai atlikti. Programa kartais strigdavo. Psichologės dėka pavyko viską sustyguoti.
– Kiek šovinių iššaudote per treniruotes ir varžybas?
– Per treniruotės paleidžiu 200–300 šovinių. Per varžybas, priklausomai nuo jų lygio, tenka iššauti po 400 ir daugiau šūvių. Čekijoje Europos mini čempionate iššovėme po 600 šūvių, Estijoje vykusiose „Baltic storm“ varžybose – apie 800 šovinių.
– Kiek kainuoja vienas šovinys?
– 16-18 centų.
– Ar negaila tiek pinigų paleisti į orą?
– Ar geriau tuos pinigus bare išleisti alkoholiui? Kiek rūkantis žmogus surūko pinigų? Vieni mėgsta skaniai pavalgyti,kiti – konstruoti modeliukus. Kai turi pomėgį, kuris tau malonus, neskaičiuoji išlaidų. Kitų malonumų galiu atsisakyti dėl šaudymo.
– Atskirai nuo varžybų vykdomas pratimas „dvikova“. Du varžovai vienu metu per vieną ar kelis susitikimus šaudo į dvi gretimas ir vienodas taikinių eiles. Skamba pavojingai.
– Abu sportininkai šaudo į tiek pat metalinių taikinių. Abu šaudo į priekį, todėl saugumui pavojaus nėra. Be to, yra apsaugos priemonės – akiniai, ausinės, todėl gretimas šaudymas visiškai netrukdo. Laimi greičiausiai nušovęs metalinius taikinius. Kai šūvis taiklus, sportininko, kuris pataikė, metalas atsiduria apačioje, o varžovo krinta ant viršaus. Pagal tai nustatomas nugalėtojas ir nekyla ginčų. Ar galima netyčia pataikyti į varžovo taikinį? Tada laukia kitas vertinimas. Paprastai taip neatsitinka, nes šiose dvikovose dalyvauja tik geriausi šauliai.
– Ar jūsų varžybose pasitaiko nelaimingų atsitikimų?
– (Nusispjauna per petį) Europos čempionate atsitiko nelaimingas atsitikimas – žmogus paslydo, nukrito ir susilaužė raktikaulį. Nesu girdėjęs apie su ginklu susijusias nelaimes. Tiesa, kadaise Vilniuje buvo atvejis, kai atėjęs pašaudyti žmogus nusišovė.
Kartais kulka atlekia rikošetu, bet tam yra apsaugos priemonės. Tokių sužalojimų, kad reikėtų kviesti medikus, neteko matyti.
Yra nustatytos griežtos saugumo taisyklės. Atliekant pratimus nustatomi saugos kampai, judant ginklas visada turi būti nukreiptas į taikinį saugiu kampu – 180°. Judant pirštą privaloma išimti iš nuleistuko skliaustelio, jei teisėjas pamato, kad pirštas uždėtas, iš karto diskvalifikuoja iš varžybų, kaip ir pažeidus saugos kampo taisyklę. Gali nuvažiuoti tolimon šalin į varžybas, susimokėti pradžios mokestį, atlikdamas pirmą pratimą pažeisti saugos kampo taisyklę ir važiuoti namo.
– Ne vienoje sporto šakoje sportininkai mėgsta gudrauti, sukčiauti, vaidinti, kad įgytų pranašumą. Ar tai būdinga ir praktiniam šaudymui?
– Mėginimas sukčiauti yra nesportinis elgesys, už jį galima šalinti iš varžybų. Teoriškai galima sukčiauti naudojant šovinius, kurių galia sumažinta, todėl prieš varžybas matuojami šoviniai.Nepasieki nustatyto faktoriaus, turi pereiti į kitą divizioną, jei neatitinki minimalaus reikalavimo – rezultatai anuliuojami. Gali būti tobulinami ginklai, bet prieš varžybas atliekama ginklų patikra, įvertinama, ar nuleistuko nuspaudimas atitinka taisykles, ar ginklas telpa į dėžutę ir pan. Šaulys per varžybas gali padaryti tam tikras modifikacijas, bet jei paklius – rezultatai anuliuojami. Neteko susidurti, kad būtų akivaizdžiai sukčiaujama.
– Ar jaudinatės prieš varžybas? Kaip nusiraminate?
– Jaudulys yra natūralu. Pirmieji pratimai suteikia jaudulio. Vėliau, kai organizmas apšyla, jaudulys dingsta. Kad sumažinčiau jaudulį, atlieku tam tikrus tempimo ir kvėpavimo pratimus.
– Ar mėgstate šaudyti kitais ginklais?
– Neturiu kitų ginklų. Norėčiau kada nors išmėginti šaudyti karabinu, bet kol kas tai – tik svajonė. Abiem ginklams skirti dėmesio būtų per didelė prabanga. Jei nori rezultatų, turi susikoncentruoti ties vienu ginklu.
– Ar turite ginklą, skirtą savigynai? Gal prokurorams tai privaloma?
– Tai nėra privaloma, bet tarnybinis ginklas savigynai gali būti skiriamas. Jei prokuroras pageidauja, išsilaiko egzaminą, praeina medicinos komisiją, ginklas išduodamas.
– Ar mėgstate šaudo-gaudo tipo filmus, kur kulkos iš pistoletų lekia dešimtimis?
– 4 metus beveik nežiūriu televizoriaus (juokiasi). Retsykiais pažiūriu filmus, norisi, kad galva atsilaisvintų nuo minčių. Ar jie juokina? Kaip šios srities specialistas, iš karto žiūriu į ginklus, stebiu, kaip jie laikomi, kaip šaudoma. Suprantu, kad tai, ką matau, yra nerealu, bet priimu kaip tam tikros grupės žmonių kūrinį, pateiktą laisvalaikiui. Tai nėra mokomieji filmai.
– Neskaičiuojate, kiek kartų filmuose iš vieno revolverio iššaunama nekeičiant apkabos?
– Tai – praeitas etapas. Anksčiau skaičiuodavau, paskui numojau ranka. Kine šoviniai nesibaigia.
– Gal mėgstate klasikinius detektyvus, istorijas apie Šerloką Holmsą ar Agatos Kristi knygas?
– Detektyvais pasisotinu darbe. Kriminalinės naujienos manęs nedomina, nebent tai susiję su darbu ar antraštė rėžia akį. Klasikinius detektyvus perskaičiau dar vaikystėje.